English  English   Russian  По-русски  
Viduramžių Lietuva
VIDURAMŽIŲ LIETUVOS ISTORIJA

              Lietuvos valstybės ištakos: Knygos santrauka |  Nuomonės apie knygą |  Knygos rašymas


Recenzija

Tomas Baranauskas. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius: Vaga, 2000. 320 p. 2000 egz.

       Lietuvos viduramžių istorijai skirtų knygų Lietuvoje išleidžiama ne taip jau dažnai, todėl nenuostabu, kad mokslinėje visuomenėje dėmesingiau ir reikliau sutinkamas kiekvienas toks darbas. Ne išimtis yra ir toliau aptariama knyga. Neseniai Vilniaus universitetą baigusio ir Lietuvos istorijos institute dirbančio jauno (gimusio 1973 m.) istoriko Tomo Baranausko pirmoji monografija, kaip matyti jau iš jos pavadinimo, skirta vienam neaiškiausių Lietuvos valstybės istorijos laikotarpių – jos gimimui. Tema nenauja, ne kartą kruopščiai tyrinėta ankstesnių bei dabartinių mokslininkų1. Rodos, ką dar galima pasakyti apie epochą, iš kurios beveik nėra rašytinių šaltinių – kiekvieno istoriko duonos kasdieninės. Tos žinomos kelios ar keliolika pozicijų jau iki šiol buvo tiesiog po kruopelytę išnarstytos. Knygoje pateikiama Lietuvos valstybės kilmės koncepcija jos pradžios ieškant ikimindauginėje epochoje ir galimą jos atsiradimą siejant su 1183 m. prasidėjusiais puolamaisiais lietuvių žygiais į gretimus kraštus nėra nauja. Tai gerai parodyta gana išsamioje istoriografijoje (p. 53–98). Čia reikia pridurti, kad XX a. Lietuvos populiariausiose istorijose vyravo ir tebevyrauja Mindaugo kaip valstybės kūrėjo įvaizdis2. Šios recenzijos autorius (pagal specialybę archeologas) neketina ginčytis dėl vienos ar kitos valstybės susidarymo koncepcijos privalumų ir trūkumų. Manau, kad tai savo recenzijose profesionaliai padarys istorikai. Toliau pasitenkinsime tik bendriausiais pastebėjimais.
       Knygos struktūra klasikinė. Pradžioje aptariamas tyrinėjimų objektas, valstybės sąvoka, pagrindinės šaltinių grupės, istoriografija. Toliau apibūdinamos ikivalstybinio laikotarpio politinės organizacijos (medžiotojų ordos, ankstyvųjų žemdirbių gentys, vadystės). Galiausiai nagrinėjamas jau pats valstybės susidarymo procesas. Paskutinis skyrelis skirtas jau Mindaugo valstybės nagrinėjimui. Gausios nuorodos (kone 800, be priedų) į šaltinius ir literatūrą. Išsamūs ir svarbūs du priedai: Viberto pasakojimas apie Brunono misiją (p. 221–233), kur pateikiamas 3 pagrindinių šio šaltinio versijų (išverstų į lietuvių kalbą) tarpusavio palyginimas su ištisa šių tekstų publikacija, ir XIII a. lietuvių kunigaikščių sąrašas (p. 233–242), kuriame pateikti 74 kunigaikščiai ar jiems prilyginami didžiūnai su trumpais (deja, tiek apie juos tėra žinoma) jų biografiniais duomenimis ir nuorodomis į konkrečius šaltinius. Knygos pabaigoje pateikta išsami santrauka anglų kalba (p. 245–272), 54 pozicijos šaltinių ir 365 pozicijų literatūros sąrašas (p. 273–296), asmenvardžių, vietovardžių ir etnonimų (bendra) rodyklės. Knyga, kas labai reta istorikų darbuose, iliustruota 36 originaliomis iliustracijomis, vienaip ar kitaip susijusiomis su aptariamais dalykais. Tarp jų galime pamatyti ir beveik visų žymiausių Lietuvos valstybės atsiradimo problemos tyrinėtojų veidus. Knygoje išspausdinti 2 originalūs autoriaus sudaryti (p. 132, pav. 22, p. 193, pav. 33) bei 5 iš kitų leidinių perspausdinti žemėlapiai. Taigi tai pakankamai įvairus ir informatyvus leidinys.
       Istorines konkretybes paliekant vertinti istorikams, toliau bus kreipiamas dėmesys tik į tai, ką naujo į aptariamąją problematiką įnešė T. Baranausko knyga. Pirmiausia reikia pažymėti Lietuvos valstybės kilmės problemai spręsti pasitelktų naujų šaltinių grupių panaudojimą. Be jau minėtų tradicinių istorinių šaltinių bei istoriografinio paveldo, darbe gana gausiai naudojami archeologiniai duomenys, socialinės antropologijos teikiama palyginamoji medžiaga bei istorinės tradicijos šaltiniai.
       Archeologinių duomenų naudojimo nagrinėjant ankstyvosios Lietuvos valstybės laikotarpį pradininkais galima laikyti E. Gudavičių3 ir A. Nikžentaitį4. Šių duomenų reikšmė sprendžiant valstybės kilmės problemą pamažėle, tačiau nenumaldomai didėja, nors iki reikšmingesnių rezultatų dar labai trūksta konkrečių tyrinėjimų. Negausūs tyrinėti valstybės kūrimosi laikotarpio paminklai, jau tyrinėtų paminklų neskelbta ir plačiau neapdorota medžiaga, silpna ir netiksli šio laiko materialinės kultūros chronologija... Smulkesnių toli gražu nepakankamo archeologijos šaltinių įvertinimo priežasčių galima surasti ir daugiau. Kai kurios jų išplaukia iš bendrųjų istorijos ir archeologijos šaltinių skirtybių. Istoriniai šaltiniai dažnai būna labai subjektyvūs, užtat nesunkiai suprantami. Archeologiniai šaltiniai, priešingai, gana objektyvūs, tačiau nepaprastai sunkiai interpretuojami. Jų panaudojimo laipsnis labai priklauso ir nuo valstybės apibrėžimo. Plačiau nesigilindami į šią problemą, toliau paimkime tik T. Baranausko pateikiamą valstybės apibrėžimą (,,regioninė politinė organizacija, vadovaujama profesionalių valdininkų sluoksnio, kuris išlaikomas gyventojų mokesčiais”) (p. 20) ir pabandykime jį pritaikyti turimai šaltinių bazei. Labai negausūs istoriniai šaltiniai beveik nepateikia tiesioginių duomenų tokiam apibrėžimui pagrįsti, archeologiniai – tuo labiau. Vadinasi, problemą spręsti galima tik daugiau teorinių konstrukcijų lygiu, pasitelkiant įvairius netiesioginius duomenis. Manau, netikslinga ginčytis dėl skirtingų tyrinėtojų naudojamų skirtingų valstybės kūrimosi modelių. Kiekvienas jų bet kuriuo atveju bus kažkiek pagrįstas. Neabejotinas T. Baranausko knygos įnašas į Lietuvos valstybės kūrimosi sampratą teoriniu lygiu yra politinių organizacijų formų: ordų, genčių, vadysčių ir valstybių (p. 17) teorijos taikymas Lietuvos atvejui. Tam skirta nemaža knygos dalis (p. 99–180). Ši teorija gana paplitusi tarp ankstyvųjų visuomenių tyrinėtojų. Lietuvai dėl jau minėtų šaltinių stygiaus (tiksliau – kone visiško nebuvimo) problema yra ribos tarp vadystės ir valstybės nustatymas. Pagal apibrėžimus (p. 20, 109) abi jos yra ,,nuolatinės politinės organizacijos”. Mokesčiai ir profesionalūs valdininkai (pagal T. Baranausko pateikiamą valstybės apibrėžimą) yra sunkiai pagaunami dar ir XIII a., kuomet mes jau tarsi neabejojame valstybės buvimu. Vadinasi, valstybės apibrėžime (taigi ir jos pradžios paieškose) taško padėti dar negalima. Ir, ko gero, niekada nebus galima, nes ta epocha amžiams nugrimzdo į praeitį, palikusi tik tokius liudijimus, kurie apie tai nekalba. Simptomatiškas šio amžino klausimo sprendimo būdas yra sulig kiekviena knyga didėjantis dėmesys istoriografijai ir vieno ar kito tyrinėtojo nuomonės akcentavimas. Kartais atrodo, kad apie valstybės susidarymą bandoma spręsti jau ne pagal kuo autentiškesnius šaltinius, o vos ne mūsų amžininkų nuomones arba požiūrį į tai. Matyt, taip bandoma užkamšyti dėl pirminių šaltinių nebuvimo esančias gausias informacijos spragas. T. Baranausko knygoje irgi nemažai vietų, kai tiesiog pateikiamos vienokios ar kitokios nuomonės. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad joje juntamas ir bandymas pasukti prie šaltinių. Daugiausia jis pasireiškia Lietuvos-Rusios santykių nagrinėjimu per Rusioje vykusių įvykių prizmę. Geopolitinė situacija valstybių kūrimosi laikotarpiu tarybiniais metais dažnai būdavo nepakankamai įvertinama visa ko šaknų ieškant tik pas save ir kartais taip ignoruojant net akivaizdžiausius faktus. Antai nesenais laikais Kijevas atšventė 1500 metų jubiliejų, o normanistinė Rusios valstybės kilmės teorija būdavo atmetama vos ne a priori.
       Nuolat pabrėžiant šaltinių stoką būtina pažymėti kitą ne mažiau svarbią jų savybę – patikimumą. Tai mokslinės šaltinių kritikos problema. Žvelgiant iš šono atrodo nenormalu, kai dėl deramos rašytinių šaltinių kritikos nebuvimo T. Baranausko knygoje įrodinėjamas ,,Sakmės apie Igorio žygį” autentiškumas arba 1219 m. sutarties vieno sakinio interpretacija. Tai turėjo būti jau seniai ir labai kruopščiai ištyrinėta. Šaltinių patikimumo, tik jau iš kitos pusės, problema kyla ir bandant įtraukti vėlyvus jau naujaisiais laikais susiformavusius ar sukurtus šaltinius (istorinę tradiciją, legendas ir panašaus pobūdžio dokumentus) į keliais šimtmečiais anksčiau vykusių problemų sprendimą. Kone visi sutinka, kad kiekvienoje pasakoje yra kažkiek tikroviškų elementų, tik kitas klausimas, kurie tikroviški. Tai irgi šaltinių kritikos reikalas. Iki šiol šaltinių (tegu XVI–XVII a. ar dar vėlesnių) grupė Lietuvoje istorikų buvo laikoma dėmesio neverta5, nors jie ir publikuojami, ir kai kurių mokslo sričių atstovų (pvz., mitologų) naudojami. T. Baranausko knygoje panašūs dalykai tik kelia intrigą, kuri skaitytojui gal ir yra įdomesnė už sausų faktų konstatavimą, tačiau sunku pasakyti, kiek apeliavimas į naujųjų laikų kūrybą yra mokslinis.
       T. Baranausko knyga parašyta sklandžia plačiam skaitytojų ratui suprantama kalba, kas šiaip yra gana reta rašant apie specifinius dalykus. Šia prasme ji bus neabejotinai skaitoma. Kiek ji realiai įneš naujumo į istorijos mokslą, bus matyti iš atitinkamos laiko distancijos. Dabar tegalima konstatuoti tik tokias neabejotinas jos teigiamybes kaip politinių organizacijų teorijos importavimas į Lietuvą, tyrinėjamos problemos šaltinių bazės išplėtimas, ypač kitų kraštų ir visuomenių palyginamosios medžiagos įtraukimas. Pagiriamojo žodžio nusipelno ir knygą išleidusi ,,Vagos” leidykla, šiaip besispecializuojanti grožinės literatūros leidyboje, tačiau pastaraisiais metais kasmet skaitytojus pradžiuginanti ir moksliniais istorinės tematikos leidiniais. Jos dėka knyga atrodo tikrai šiuolaikiškai. Norisi tikėti, kad artėjant garbingam Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejui panašių darbų bus ir daugiau išleista.

       Gintautas Zabiela


       1 Paminėsime tik žinomiausius: H. Łowmiański, Studja nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego, Wilno, 1931, t. 1; 1932, t. 2; В. Т. Пашуто, Образование Литовского государства, Москва, 1959 (lietuviškas sutrumpintas ir kiek perdirbtas vertimas 1971 m.); E. Gudavičius, Mindaugas, Vilnius, 1998; А. К. Краўцэвiч, Стварэнне Вяликага Княства Лiтоўскага, Мiнск, 1998.
       2 Pvz., Lietuvos istorija, Kaunas, 1936, p. 49; Lietuvos TSR istorija, Vilnius, 1957, t. 1, p. 66-67; История Литовской ССР, Вильнюс, 1978, с. 32; Lietuvos TSR istorija, Vilnius, 1985, t. 1, p. 34-35.
       3 E. Gudavičius, Bandymas lokalizuoti XIII a. lietuvių kunigaikščių valdas, MADA, Vilnius, 1984, t. 3 (88), p. 69-79; E. Gudavičius, Miestų atsiradimas Lietuvoje, Vilnius, 1991.
       4 A. Nikžentaitis, Rašytiniai šaltiniai apie lietuvių pilių sistemą XIII a. pabaigoje-XIV a. pradžioje, MADA, Vilnius, 1986, t. 3 (96), p. 51-62.
       5 J. Jurginis, Legendos apie lietuvių kilmę, Vilnius, 1971.


       Lietuvos istorijos metraštis. 2000 metai. Vilnius, 2001. P. 327, 328, 329, 330.


Lietuvos valstybės ištakos: nuomonės     Knygos rašymas     

 
Istorija
Įvadas
Chronologija
Šaltiniai
Vikingų epocha
Valstybės ištakos
Didieji kunigaikščiai
Visuomenė
Įvadas
Socialiniai sluoksniai
Valstybės santvarka
Karyba
Religija
Raštas ir kalbos
Pilys
Įvadas
Vorutos pilis
Istorija
Naujienos
Tyrinėjimų ataskaitos
Straipsniai
Poezija
Medinės pilys
Mūrinės pilys
LDK palikimas
Įvadas
Straipsniai
Žemėlapiai
Diskusijos
 
Apie svetainės autorių
Biografija
Kontaktai
 
 
 
Pasirašykite svečių knygoje: