Mūsų valstybės ištakos. Naujas požiūris
Tomas Baranauskas. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius, Vaga, 2000. 317 psl.
Liepos 6-osios, Mindaugo karūnavimo – Valstybės dienos, išvakarėse knygynuose pasirodė Tomo Baranausko monografija “Lietuvos valstybės ištakos”. Ši knyga – drąsus mėginimas naujai pažvelgti į daugybės istorikų tyrinėtą, tačiau iki šiol nepakankamai gerai pažintą pirmąjį Lietuvos valstybės raidos tarpsnį.
Dar mokyklos suole visi esame įsisąmoninę. jog Lietuvos valstybės pradžia yra tiesiogiai siejama su Mindaugo valdymo laikais, jo vykdyta dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių baltų genčių vienijimo ir jaunos valstybės plėtros j rytus politika. Bet koks mėginimas paneigti arba bent jau peržiūrėti šią nuostatą gali atrodyti nerimtas ar net šventvagiškas. Savo veikale T. Baranauskas akivaizdžiai parodo, jog yra daug faktų, leidžiančių peržiūrėti kai kuriuos visuotinai priimtus teiginius bei daryti naujas prielaidas. Kaip autorius teigia knygos įvade, šiame darbe peržiūrima turima faktinė medžiaga ir pateikiama nauja jos interpretacija, vengiant įsigalėjusių, bet nepagrįstų stereotipų.
Prieš pradėdamas nagrinėti Lietuvos valstybės susidarymo problematiką, autorius aptaria valstybės sąvoką, padėdamas skaitytojui surasti aptariamos problemos atskaitos tašką, leidžiantį atskirti valstybę nuo ikivalstybinių junginių. Teigiama, kad “valstybė siaurąja prasme yra regioninė politinė organizacija, vadovaujama profesionalių valdininkų sluoksnio, kuris išlaikomas gyventojų mokesčiais”.
Daug dėmesio autorius skiria šaltinių ir ypač istoriografijos apžvalgai. Aptariami Lietuvos ir užsienio šalių istorikų darbai, įskaitant naujausius tyrimus. Daug kur polemizuojama su žymiausiu nūdienos istoriku, nagrinėjančiu ankstyvosios Lietuvos valstybės raidos klausimus – profesoriumi Edvardu Gudavičiumi. Tai daro T. Baranausko knygą dar įdomesnę. Didelį ir kruopštų autoriaus darbą liudija ir tai, jog panaudota labai gausi, įvairiose knygose, moksliniuose straipsniuose ir net populiariuose periodiniuose leidiniuose skelbta tyrimų medžiaga, istorikų pasisakymai.
Idant geriau būtų suprantamas mūsų valstybės susidarymas, trumpai aptariama politinės organizacijos raida Lietuvos teritorijoje iki valstybės susidarymo. Autorius išskiria tris pagrindinius ikivalstybinės politinės organizacijos etapus – medžiotojų ordų egzistavimo laikotarpį, ankstyvųjų žemdirbių genčių raidos periodą bei vadysčių, arba protovalstybių, susidarymą. Aptariant šiuos klausimus, plačiai remiamasi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių archeologų ir istorikų darbais.
Aptardamas Lietuvos kunigaikštystės susidarymą, autorius spėja, jog procesą skatino ne tik vidiniai socialinės ir politinės raidos veiksniai, bet ir kaimyninių kraštų (visų pirma slavų žemių) įtaka. Manoma, jog Lietuvos kunigaikštystė buvo ankstyvasis valstybinis darinys, veikiausiai susikūręs apie XI a. Lietuvos kunigaikštystės susikūrimas siejasi su pilių sistemos augimu ir socialinės diferenciacijos gilėjimu. Pilys buvo gynybiniai centrai ir kunigaikščių rezidencijos. XI–XII a. jos kūrėsi daugiausia rytinėje dabartinės Aukštaitijos ir Dzūkijos dalyje, kur ir buvo pirminė Lietuvos žemė. T. Baranausko spėjimu, Lietuvos kunigaikštystės susikūrimą skatino gynybos nuo Kijevo Rusios poreikiai, taip pat iš ten sklindanti kultūrinė įtaka. Kunigaikštystė – natūralus etapas Lietuvos politinėje raidoje. II tūkstantmečio pradžioje pagal politinės organizacijos lygį Lietuva tapo baltų žemių lydere. Ji vienintelė pajėgė peraugti j didžiąją kunigaikštystę ir apginti savo nepriklausomybę. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) susikūrimą autorius datuoja apie 1183 metus. Teigiama, jog svarbiausias jos susidarymo požymis – staigus Lietuvos karinės galios išaugimas ir beveik nekintantis karo žygių intensyvumas laikotarpiu iki Mindaugo bei Mindaugo laikais, kai LDK jau neabejotinai funkcionuoja. Tai autorius grindžia ir rašytiniais šaltiniais, pvz., Eiliuotosios Livonijos kronikos žinia, jog Mindaugo tėvas buvęs sau lygių neturintis karalius.
Pažymima, jog LDK susikūrimą paskatino santykinai sustiprėjusios Rusijos grėsmė ir galbūt Danijos ekspansijos grėsmė žemaičiams. Pateikiama įdomių faktų, liudijančių, jog jau XII a. kaimyninių kraštų vadovai turėjo rimtų kėslų Lietuvos žemių atžvilgiu. T. Baranausko manymu, ši aplinkybė buvo palanki LDK formavimuisi. Išorinė grėsmė vertė su Lietuvos kunigaikštyste besiribojusias baltų žemes rūpintis savo apsauga. Tuo metu Lietuva jau buvo įtvirtinusi autoritetą ir galėjo tą apsaugą suteikti. Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos valdovams nebereikėjo daug pastangų įtikinti kaimynus, kad šie pasiduotų jos globai. “Kai kur gal teko panaudoti šiek tiek jėgos, kitur, matyt, pakako ir įtikinėjimų, ir nauja Lietuvos valstybė buvo sukurta”. XIII–XIV a., kai rusų kunigaikštystėms iškilo mongolų-totorių grėsmė, jos irgi be didesnio pasipriešinimo ėmė pasidavinėti Lietuvos globai, tarsi pratęsdamos LDK formavimosi procesą.
Autorius daug dėmesio skiria lietuvių karo žygiams XII–XIII a. aptarti. Lietuvių ir kaimyninių genčių (ypač jotvingių) žygiai šiuo laikotarpiu buvo pasiekę itin didelį mastą. Įdomu, jog yra duomenų, liudijančių Lietuvos karius dalyvavus net tokiuose tolimuose kariniuose konfliktuose, kaip 1191 metų švedų ir rusų bei juos rėmusių karelų karas. Teigiama, jog lietuviai šiame kare rėmė švedus.
Paskutinėje knygos dalyje autorius gana išsamiai aptaria Lietuvos valstybės raidą XIII amžiuje, Mindaugo kaip valdovo vaidmenį.
Smagu, kad autorius apie istorijos vingrybes sugeba kalbėti ne perdėm akademine, o aiškia, plačiam skaitytojų ratui suprantama kalba. Gaila, kad knygoje mažoka iliustracijų (dalies jų, ypač fotografijų, kokybė prasta), rekonstrukcijų, žemėlapių.
Be abejo, daug šioje monografijoje išsakytų teiginių sukels naujas diskusijas, bus akstinas tolesniems tyrimams, įvairesnei turimų duomenų interpretacijai. Labai įdomu iš naujų pozicijų pažvelgti į vieną svarbiausių ir paslaptingiausių mūsų šalies istorijos periodų.
Manvydas VITKŪNAS
Karys. 2000 07 14–28. Nr. 14 (1839). P. 29.
Lietuvos valstybės ištakos: nuomonės
Knygos rašymas 
