Search 1 Billion Names - Newtab2

English  English   Russian  По-русски  
Viduramžių Lietuva
VIDURAMŽIŲ LIETUVOS ISTORIJA

             


Tomas BARANAUSKAS

Saksas Gramatikas apie baltus

       Įvadas

       Sakso Gramatiko ir kitų Skandinavijos šaltinių žinios apie baltus Lietuvos istorikams žinomos nuo XIX a. I pusės, bet iki šiol jos dar labai mažai tyrinėtos. Net 10 iš 15 Sakso žinučių apie kuršius, sembus ir žiemgalius yra pirmosiose 9 ,,Danų istorijos“ knygose, kuriose istorinė tradicija sumišusi su mitologija, o tai labai apsunkina jos interpretaciją. Tačiau istorinių žinių apie vikingų epochos baltus trūkumas verčia tyrinėti Sakso Gramatiko legendas ir bandyti jose ieškoti istorinių įvykių pėdsakų.
       Istorinės tradicijos duomenų tyrinėjimas yra aktualus ne tik konkrečiu Sakso Gramatiko atveju. Legendos apie seniausią Lietuvos praeitį dar labai mažai tyrinėtos, todėl jose slypi neatrastų galimybių bent hipotetiškai praplėsti mūsų žinias apie seniausią Lietuvos istoriją1. Sakso Gramatiko, kaip ir kiekvieno kito istorinę tradiciją pateikiančio šaltinio, duomenų analizė svarbi ir metodologiškai – ji padeda suprasti legendos ir istorinės tiesos santykį.

       Istoriografija

       Žymūs XIX a. I pusės istorikai romantikai Teodoras Narbutas ir Simonas Daukantas pirmieji į Lietuvos istoriją įvedė Sakso Gramatiko ir kitų Skandinavijos šaltinių duomenis. Tačiau jie tuos duomenis vertino nekritiškai, be to, jiems buvo neprieinami pirminiai šaltiniai2.
       Vėlesnė Lietuvos istoriografija Saksui Gramatikui skyrė nedaug dėmesio. Jo žinios būdavo panaudojamos nepilnai, neteikiant joms didesnės reikšmės ir jų neanalizuojant. Daugelis istorikų naudojosi tik į Pabaltijo istorijos šaltinių rinkinius3 patekusiomis Sakso Gramatiko ištraukomis4, o tai lėmė gana paviršutinišką šio sudėtingo šaltinio pažinimą. Kai kurie istorikai atmesdavo pirmųjų 8 knygų informaciją5, o ir į kitas žinias žiūrėjo su nepasitikėjimu6, kai kurie jų visai neminėjo. Neatsispindi jos ir apibendrinančiose Lietuvos istorijos apžvalgose.
       Iš hiperkritiškų pozicijų Sakso Gramatiko žinias apie Rytų Pabaltijį įvertino Paulius Johansenas7. Jo manymu, šios žinios legendinėje Sakso veikalo dalyje atspindi XIII a. įvykius Livonijoje, apie kuriuos jis sužinojo iš 1218–1219 m. Danijoje viešėjusio Estijos vyskupo Teodericho. Taigi vien tam, kad praturtintų savo veikalą tokiomis abejotinos vertės detalėmis, Saksas turėjo padaryti apie 10 intarpų ir perrašyti beveik visas tuo metu jau baigtas (ar beveik baigtas) legendinės istorijos knygas. Tai jau savaime neįtikėtina, kaip neįtikinančios ir konkrečios legendinės istorijos bei XIII a. įvykių paralelės.
       Toks hiperkritiškas požiūris tenkino ne visus tyrinėtojus. Istoriškai interpretuoti legendines Skandinavijos šaltinių žinias dar 1929 m. ėmėsi švedų archeologas Birgeris Nermanas. Siedamas legendas su archeologiniais duomenimis jis bandė pagrįsti jų istorinio branduolio realumą, bet Sakso žinioms skyrė nedaug dėmesio8. Daug dėmesio legendinėms žinioms apie vikingų epochą skyrė ir latvių istorikas Arvedas Švabė9.
       Pastaruoju metu Sakso Gramatiko žinias apie baltus aptarė Zigmas Raulinaitis ir Arturas Mickevičius. Zigmas Raulinaitis 1966–1976 m. JAV paskelbė porą knygelių ir seriją straipsnių apie vikingų epochos baltų bei skandinavų santykius10 ir plačiai panaudojo Sakso Gramatiko duomenis. Arturas Mickevičius 1993 m. apgynė disertaciją ,,Kuršiai IX–XII amžiuje“, kurios pagrindu paskelbė keletą straipsnių11. Vienas jų skirtas specialiai Sakso Gramatiko informacijai apie kuršius, tačiau autorius aptarė ir žinias apie sembus12.
       Z. Raulinaitis dėmesį sutelkė į baltų karinę ir politinę istoriją, o A. Mickevičius stengėsi išryškinti ir baltų visuomenės struktūros bruožus. Abu autoriai visas Sakso Gramatiko žinias laikė iš esmės patikimomis ir naudojo jų visumą, kartais pernelyg tiesiogiai jas priimdami. Pavyzdžiui, jie neatpažino Sakso tekste Hermanariko epo ir laikė Jarmeriką danų karaliumi. Tačiau A. Mickevičius kritiškiau įvertino Sakso minimų įvykių chronologiją ir visas legendines žinias apie baltus priskyrė vikingų epochai, o Z. Raulinaitis Frodžio III ir Jarmeriko veiksmus prieš baltus klaidingai datavo VI viduriu ir II puse13.

       Hermanariko pergalė prieš aisčius

       Seniausios žinios apie baltus į Sakso veikalą pateko iš gotų epo, kurį Saksas plačiai panaudojo ,,Danų istorijoje”, nes gotus tapatino su jutais14. Gotų epe žinios apie baltus siejamos su Hermanariku, kurį Saksas vadina Iarmericus.
       Dar VI a. Jordanas rašė, kad ostrogotų karalius Hermanarikas (valdęs apie 350–376 m.) pajungė slavų bei baltų gentis ir sukūrė plačią imperiją tarp Juodosios ir Baltijos jūrų. Panašios žinios atsispindi ir Sakso veikale.
       Palyginkime Sakso ir Jordano žinias. Abiejuose pasakojimuose Hermanarikas pirmiausia užvaldo germanų gentis (Jordanas mini herulius, Saksas kalba apie danus ir švedus). Paskui, pagal Jordaną, Hermanarikas užkariavo slavus (venedus), o ,,taip pat ir aisčių tautą, kuri gyvena tolimiausiame Germanijos jūros krante, pajungė savo protu ir šaunumu“15. Saksas apie viską pasakoja plačiau. Nukariavęs slavus, Jarmerikas ,,nusiaubė sembų, kuršių ir daugybę Rytų genčių”. Slavai, tuo pasinaudodami sukilo, todėl grįždamas Jarmerikas su jais dar kartą susidorojo16.
       Įdomu, kad pats Saksas aisčių negalėjo susieti su sembais ir kuršiais, nes jo laikais aisčių-estų sąvoka jau reiškė tik dabartinius estus. Etnonimo reikšmė pasikeitė apie X–XI a. Vulfstano pasakojime (IX a. pab.) aisčiais dar tebevadinami baltai (prūsai)17, o 1075 m. Adomas Bremenietis šį etnonimą jau priskiria dabartiniams estams18. Vadinasi, Hermanariko nukariautų aisčių siejimas su sembais ir kuršiais turėjo būti pakankamai sena tradicija. Iš esmės jai neprieštarauja ir Jordano teiginys, kad nukariauti aisčiai gyveno pajūryje.
       Toliau abiejuose šaltiniuose seka plačiai paplitusi legenda apie Sunildą (Svanhildą) – moterį kurią Hermanarikas įsakė nužudyti ir dėl to buvo mirtinai sužeistas jos kerštaujančių brolių19. Saksas ją pateikė pagal šaltinį, artimą Völsungasagos ir Snorio Sturlusono versijoms, atmesdamas klaidingas sąsajas su Dytricho epu20.
       Jordanas Svanhildą kildina iš rosomonų, o Saksas – iš helespontiečių, gyvenusių Rytų Pabaltijyje. Jos lokalizavimas prie Baltijos – tik Sakso Gramatiko išradimas, nežinomas kitiems epiniams šaltiniams. Tačiau čia atsispindi bendros Sakso žinios apie etninius santykius Pabaltijyje. Piktąjį patarėją Biką, kurio patarimu Jarmerikas nužudė Svanhildą, Saksas laiko lyvių karaliaus sūnumi, kuris pabėgo pas Jarmeriką iš helespontiečių nelaisvės. Taigi helespontiečiai gyvena lyvių kaimynystėje, ir su jais konfliktuoja. Ši etninė situacija sietina su vikingų epocha, su kuria susiję kitos Sakso žinios apie helespontiečius.
       Pasakodamas apie Hadingą, Saksas mini helespontiečių ,,Dauguvos miestą”, kuris atitinka žiemgalių piliakalnį Daugmalę. Pagal populiarų aiškinimą, helespontiečių vardas Padauguvio gyventojams buvo taikomas todėl, kad Dauguva ėjo svarbus prekybinis kelias į Graikiją, jungęs Baltiją su tikruoju Helespontu (Dardanelų sąsiauriu)21. Tačiau prekybos kelio tikslas buvo ne Helespontas, o Konstantinopolis, be to, lieka neaišku, kodėl helespontiečiais vadinami tik to kelio pradžios gyventojai. Paulas Johansonas pareiškė nuomonę, kad Helespontu galima išversti lyvišką Dauguvos pavadinimą Väina, kuris reiškia ,,jūros sąsiaurį“22. Jei taip būtų, tai Saksas visus jūros sąsiaurius turėtų vadinti ,,helespontais“, bet net ir pačią Dauguvą jis vadina Duna, o ne Helespontu.
       Terminas ,,helespontiečiai“ nurodo greičiau spėjamą žiemgalių kilmę, o ne jų gyvenamą vietą. XIII a. enciklopedistas Baltramiejus Anglas aiškino: ,,Žiemgaliai taip vadinami todėl kad iš galų, arba galatų, bei vietinių gyventojų yra kilę“ (Unde Semigalli sunt dicti, qui ex Gallis, siue Galatis, et illis populis processerunt)23. Taigi žiemgalių vardas buvo išaiškintas, kaip ,,pusiau galatai“, o galatai gyveno Mažojoje Azijoje, nors ir ne prie Helesponto, bet netoli jo.

       Baltai Brovalos mūšyje

       Saksas Gramatikas kuršius ir aisčius (ar estus) mini Brovalos mūšio aprašyme. Šis mūšis, kuriame švedų karalius Sigurdas Hringas įveikė danų karalių Haraldą Karo Dantį, tradiciškai datuojamas apie 750 m.24 Tačiau istorinis Haraldas, kuris nesėkmingai kovojo dėl valdžios Danijoje, gyveno IX a. I pusėje. 812, 823 ir 826 m. jis prašė frankų imperatoriaus pagalbos kovoje prieš Godfredo sūnus, kurie, savo ruožtu, pagalbos ieškojo Švedijoje25. 827 m. Haraldas buvo galutinai išvytas iš Danijos, ir šis įvykis galėjo atsispindėti legendoje apie Brovalos mūšį.
       Rytų Pabaltijo gyventojus Saksas priskyrė skirtingoms stovykloms: kuršiai ir estai (ar aisčiai) kovėsi švedų pusėje26, o lyviai – danų27. Islandų sagos, kuriomis rėmėsi Saksas, šio epizodo nepatvirtina, todėl jis laikytinas neistorišku28. Tačiau Saksas čia greičiausiai naudojosi vikingų epochos geografinėmis žiniomis, kurios gana įdomios. Gali būti, kad lyvių ir baltų priskyrimas skirtingoms stovykloms atspindi realią jų konfrontaciją Vikingų epochoje29. Taip pat reikia pažymėti, kad kuršius ir estus (aisčius) Saksas nuosekliai priskiria Švedijos įtakos sferai30, o tai patvirtina ir vienalaikiai šaltiniai31.

       Ragnaro Lotbroko žygiai

       Pirmieji danų žygiai į baltų kraštus sietini su Ragnaro Lotbroko vardu. Legendinis Ragnaras Lodbrokas paprastai tapatinamas su vikingų vadu Ragnaru, kuris 845 m. puolė Paryžių ir po šio antpuolio mirė32. Taigi jo žygį į Rytų Pabaltijį galima datuoti apie 840 m. Saksas pateikia duomenų apie 2 sėkmingus Ragnaro antpuolius prieš baltus, tarp kurių įterpia ir jo kovas su permiais. Pirmas žygis buvo nukreiptas prieš ,,helespontiečius” (Saksas padaliną jį į du žygius), antras – prieš kuršius ir sembus33.
       Pasakojime apie Ragnaro kovas su helespontiečiais sujungtos mažiausiai 3 legendos versijos. Pirmojoje versijoje trumpai pasakoma, kad po ilgų kovų Ragnaras nukovė helespontiečių karalių Dianą (Dainių?), kurio įpėdiniu liko jo sūnus Daksonas (Daukša?34).
       Saksas pratęsė pasakojimą, šalia Daksono iš naujo įvesdamas Dianą, kaip antrąjį žuvusio Diano sūnų, ir prijungdamas antrąją legendos versiją. Pagal ją Ragnaras sumuša Dianą, Daksoną bei jų uošvį Rusios karalių ir uždeda Daksonui duoklę, kurią jis privalo mokėti basas.
       Trečiąją versiją Saksas įterpia į antrąją tarp Daksono pralaimėto mūšio ir duoklės jam uždėjimo. Šioje versijoje Daksonui talkina ne rusinai, o skitai, jo giminaičiai iš motinos pusės. Šioje versijoje Ragnaras paskiria savo sūnų Hvitserką Skitijos karaliumi. Tačiau Daksonas Hvitserką įveikia apgaule, pirklių vežimuose paslėpęs savo karius. Už tai Ragnaras nužudė Daksoną – ,,pasiuntė į Utgardą”. Tačiau Saksas nesuprato šio posakio, todėl užbaigė pasakojimą pagal antrąją versiją, priversdamas Ragnarą kilniaširdiškai grąžinti Daksoną iš tremties ir pasitenkinti duokle.
       Seniai pastebėta, kad būdas, kuriuo Daksonas įveikė Hvitserką, primena legendą apie Olego pergalę prieš Askoldą ir Dyrą bei Kijevo užėmimą. Abiem atvejais užpuolikai apsimetė pirkliais. Panašus motyvas būdingas daugeliui tautų. Pats Hvitserkas iš pradžių greičiausiai nebuvo siejamas su Ragnaro ciklo legendomis ir jo sūnumi padarytas ne anksčiau, kaip XII a.35 Taigi trečioji legendos versija yra paveikta kitų legendų, nutolusi nuo pirminio pasakojimo ir iš esmės nepatikima.
       Iš pirmųjų dviejų versijų galima spręsti, kad Ragnarui nukovus ,,helespontiečių” (žiemgalių) kunigaikštį Dianą, jo sūnus Daksonas pabėgo pas Rusios kunigaikštį, kuris buvo jo dėdė iš motinos pusės. Saksas rašo, kad norėdamas įveikti jungtinę ,,helespontiečių” ir rusinų kariuomenę, Ragnaras nukreipė prieš ją ant ratų užkeltus bronzinius žirgus. Kadangi ,,žirgas” yra poetinis laivo simbolis, šią legendos vietą galima suprasti kaip Ragnaro laivyno perkėlimą vežimais iš Dauguvos į kitą upę36 – greičiausiai į Lovatę arba Dneprą. Po to Ragnaras sumušė Daksoną ir Rusios kunigaikštį bei išsireikalavo iš Daksono kontribuciją.
       Greičiausiai iš karto po šios pergalės, grįždamas į Daniją, Ragnaras pakeliui užpuolė ir kuršius bei sembus, kurie ,,sutiko jį kaip nugalėtoją”, t. y. išsipirko nuo jo niokojimų37.

       Hastingo žygiai prieš baltus

       IX a. II pusėje Vakarų Europoje garsėjo vikingas Hastingas. Manoma, kad Saksui Gramatikui jis žinomas Hadingo vardu38.
       Saksas pasakoja, kad jaunystėje, padedamas vienaakio senio, Hadingas sudarė sąjungą su vikingu Lisiru. Pirmasis jų bendras žygis prieš kuršių tironą Lokerą buvo nesėkmingas. Hadingą globojantis vienaakis senis atsivedė jį į savo namus, atgaivino jį maloniu gėrimu ir išpranašavo, kad jis įgis nepaprastos jėgos. Jis patvirtino pranašystę daina, kurioje sakoma, kad taip atsitiks tada, kai Hadingas pateks į nelaisvę, bet ištrūks iš jos, nudobs liūtą ir atsigers jo kraujo. Po to Hadingas buvo atskraidintas oru į pirmykštę vietą ir, ,,Lokero paimtas į nelaisvę, tikrais išgyvenimais patyrė, kad visi pranašystės įvykiai jam išsipildė”.
       Pabėgęs iš nelaisvės, Hadingas, puolė helespontiečius. Jis sukėlė gaisrą helespontiečių karaliaus Handvano valdomoje Dauguvos pilyje, ją užėmė ir sučiupo Handvaną, kuris turėjo išpirkti savo kūną auksu. Po to Hadingas įveikė dar daug rytiečių jėgų39.
       Istorinis Hastingas Vakarų Europoje pirmą kartą pasirodo kaip 859–862 m. vikingų žygio į Viduržemio jūrą vadas. 860 m. atvykęs prie Lunos Šiaurės Italijoje, jis apsimetė sunkiai sergančiu ir priėmė krikštą. Paskui apsimetė mirusiu, o jo kariai paprašė surengti krikščioniškas savo vado laidotuves. Taip vikingai pateko į miestą ir jį nusiaubė40.
       Saksas nemini šio Hastingo-Hadingo žygio, bet Hadingo sūnui Frodžiui I priskiria net dvi panašias apgavystes. Suvaidinęs savo mirtį, Frodis užima Polocką, o vėliau – ir Londoną (Lundonia)41. Šis ,,Londonas“ – tai iškraipytas Lunos vardas. Kad Frodis ir Hadingas legendose buvo painiojami rodo ir legenda apie midaus (ar alaus) inde nuskendusį Švedijos karalių, kurią Snoris Sturlusonas priskiria Frodžio laikams42, o Saksas įterpia į Hadingo istoriją43.
       Saksas Frodžiui pakartotinai priskiria ir Hadingo žygius prieš kuršius bei helespontiečių karalių Andvaną. Tik šį kartą žygis prieš kuršius vaizduojamas kaip sėkmingas žygis prieš kuršių karalių Dorną44, o tarp žygių į Kuršą ir Helespontą įsiterpia Frodžio kovos Rusioje, kurių metu jis paima Polocką – kaip minėta, tokiu pat būdu, kaip istorinis Hastingas užėmė Luną. Šis epizodas rodo, kad tai greičiausiai ta pati legenda, kurios herojus – istorinis Hastingas.
       Žygiai į Kuršą ir Padauguvį priskiriami pačiai Hadingo, o taip pat ir Frodžio, veiklos pradžiai. Kadangi Vakarų Europoje Hastingas pasirodo jau 859 m., jo žygį į Rytų Pabaltijį galima datuoti IX a. 6 dešimtmečiu.
       Kaip liudija Rimbertas, 853 m. danai tikrai puolė Kuršą. Legendų apie Hadingą branduolį sudaro kovos su švedais, o Rimbertas atskleidžia tarp Kuršą puolusių danų ir švedų vyravusią nesantaiką. Danai Kuršą puola išgirdę, kad seniau kuršiai priklausė švedams, bet iš jų išsivadavo. Danams patyrus pralaimėjimą, kuršiais tuojau susirūpina švedų karalius Olafas, kuris skubiai organizuoja sėkmingą karo žygį, užima Seeburgą (Gruobinią) ir priverčia išsipirkti Apuolę45.
       Įveikę danus, kuršiai iš jų atėmė gausybę aukso, kurį vėliau buvo priversti kaip išpirką atiduoti švedams. Taigi, prieš puldami kuršius, danai jau buvo sėkmingai prisiplėšę kitoje vietoje. Šis sėkmingas žygis gali atitikti Sakso aprašytą Hadingo žygį prieš helespontiečius. Sėkmingas ir nesėkmingas žygiai legendoje galėjo būti sukeisti vietomis, kad Hadingo pralaimėjimas neužtemdytų jo pergalės prie Dauguvos.
       Legendoje apie Hadingą yra nemažai mitologinių elementų. Vienaakis senis tapatinamas su dievu Odinu, kuršių tironas Lokeras primena dievo Lokio (Loki, Lokr) vardą, o Handvanas (Andvanas) – nykštuką Andvarį (Andvari, Andvanr), ežero dugne paslėpto lobio saugotoją46. Antrajame legendos variante jis net sukrauna savo turtus į laivus ir juos nuskandina.
       Handvano valdomas miestas prie Dauguvos tapatinamas su Daugmalės piliakalniu. Paulas Johansenas atkreipė dėmesį į archeologinių tyrinėjimų metu piliakalnyje rastą skandinavišką bronzinę figūrėlę, vaizduojančią Andvarį su jo magišku žiedu47. Daugmalė – žiemgalių miestas, kuris kontroliavo prekybą šia svarbia prekybine arterija ir sukaupė didelius turtus48. Turtingo miesto gyventojai iš tiesų galėjo garbinti lobių saugotoją Andvarį, o juos apiplėšęs Hadingas galėjo didžiuotis pagrobęs paties Andvario turtus. Legendoje Andvaris tapo Dauguvos miesto valdovu.
       Mitologijoje Andvario saugomus turtus pagrobia dievas Lokis49. Jei teisinga prielaida, kad Hastingas pirma apiplėšė Dauguvos pilį, o paskui grobį prarado Kurše, tai pirminio legendos varianto įvykiai sutapo su šiuo mitu: abiem atvejais ,,Andvario” turtai patenka į ,,Lokio” rankas. Tačiau sunku pasakyti, ar legenda buvo sukomponuota pagal mito siužetą, ar mitas patyrė legendos įtaką, nes Lokio vardo atsiradimą legendoje galima paaiškinti ir kitaip. Lokeras norėjo atiduoti Hadingą sudraskyti žvėriui, kurį Saksas vadina liūtu. Enėjo Silvijaus Pikolominio žiniomis dar XV a. pradžioje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas nusikaltėlius atiduodavo sudraskyti lokiams50. Baltiškas šio žvėries pavadinimas – lokys (latviškai lacis) – Hastingui galėjo sukelti asociacijas su jam gerai žinomu dievu Lokiu. Legendoje ,,Lokio garbintojų” karalius virto Lokiu, kaip ir Andvario garbintojų karalius – Andvariu.
       Hadingui padėjęs pabėgti vienaakis senis siejamas su Odinu, bet jame galima įžvelgti ir Kuršo gyventoją, kuris slapta rėmė Hadingą. Jis pranašauja ateitį, o kuršiai iš tiesų garsėjo savo pranašais. Adomas Bremenietis rašė, kad jų ,,visi namai yra pilni pranašų, augurų ir burtininkų, [kurie yra apsirengę vienuoliškais rūbais]. Iš viso pasaulio ten prašoma pranašysčių, daugiausia iš ispanų (arba: his paganis=šių pagonių) ir graikų (t. y. graikų tikėjimo žmonių, rusinų)”51.
       Su Frodžio vardu Saksas baltus sieja dar du kartus. Frodis III, besiruošdamas lemiamam mūšiui su hunais, pasiunčia prieš Švediją Olimarą, kuris nukariauja Aistiją (Estiją) ir Kuršą52. Frodžio III kovos su hunais atspindi plačiai paplitusias legendas apie gotų ir jų sąjungininkų pergalę prieš hunus Panonijoje 455 m.53 Olimaras minimas ir kitose šio ciklo legendose (Hervararsagoje jis vadinamas Ormar, ,,Widsith” – Wyrmhere)54. Be abejo, jis negalėjo turėti nieko bendro su kuršių ir aisčių nukariavimu. Ši sąsaja atsirado tik dėl legendos apie Hastingo žygius susiejimo su Frodžiu.
       Panašiai reikia vertinti ir baltų nukariavimą, priskiriamą Starkadui, kuris tuo metu tarnavo Frodžiui IV. Šį žygį Saksas mini du kartus – Frodžio IV laikų aprašyme ir Starkado priešmirtinėje dainoje. Pirmajame variante Frodis siunčia Starkadą ir slavų kunigaikšti Viną numalšinti sukilimo Rytuose: ,,Jie, susikovę su kuršių, sembų žiemgalių, o paskui ir visų rytiečių kariuomenėmis, visur pasiekė šaunias pergales”55. Antrajame variante vietoj sembų ir kitų rytiečių minima ,,daug Estijos genčių” (aisčiai)56.
       Priešmirtinėje dainoje Starkadas mini dar vieną savo žygį prieš kuršius, kurio metu jis išmokė danus pereiti keturdantėmis vinimis nubertus kelius, apsiavus medinėmis klumpėmis57. Frodžio IV laikų aprašyme šis epizodas siejamas su Starkado žygiu prieš Rusios kunigaikštį Floką58, o sagose Flokas laikomas suomių karaliumi58. Ši painiava taip pat galėjo kilti iš reminiscencijų apie Hadingo-Frodžio Rytų žygius.

       Roriko kova su kuršiais ir švedais

       Danų kovas su kuršiais Saksas sieja ir su Roriko vardu. Kuršiai ir švedai, anksčiau mokėję danams ,,kasmetinę duoklę”, Rorikui tapus Danijos karaliumi, puolė Daniją. Prie sukilimo prisidėjo ir slavai bei daugelis kitų genčių, kurios išsirinko vieną karalių. Šiuos ,,barbarus” Rorikas sumušė jūrų mūšyje60, o paskui ir likusius slavus privertė paklusti bei vėl mokėti jam duoklę.
       Šį Roriką galima sutapatinti su IX a. viduryje Frizijoje ir Jutlandijoje aktyviai veikusiu vikingu Roriku. Imperatorius Liudvikas Pamaldusis apie 837 m. paskyrė jį ginti vikingų puldinėjamo Frizijos miesto Doreštado. Imperatorius Lotaras apie 841 m. jį iš ten pašalino, bet 850 m. Rorikas vėl jėga įsitvirtino Doreštade. Danijoje kilus vidaus neramumams, 855 ir 857 m. Rorikas puolė Daniją ir 857 m. įsitvirtino Pietų Jutlandijoje. Tuo metu jo padėtis Frizijoje susvyravo. 863 m. jis su danais nesėkmingai puolė Doreštadą, 867 m. vėl minimi iš Frizijos išvyto Roriko ketinimai jėga įsitvirtinti buvusiame lene. Tik 870–873 m. frankų karaliai patvirtino jam jo leną. 882 m. Rorikas buvo jau miręs61.
       Kadangi Saksas Roriko kovas Baltijos jūroje sieja su jo valdymo Danijoje pradžia, jas galima sieti su istorinio Roriko įsitvirtinimu Jutlandijoje 857 m. Ši data gerai dera ir su įvykiais Rusioje. Šiuo metu įsigali nuomonė, kad Rorikas Jutlandietis ir Rusios kunigaikščių dinastijos pradininkas Riurikas yra tas pats asmuo62. Jo pakvietimą į Šiaurės Rusią, Rusios metraščiai datuoja 862 m., o mirtį – 879 m. Tai sąlyginės datos, bet jos iš esmės sutampa su istorinio Roriko gyvenimo datomis.
       Sakso aprašytos Roriko kovos su kuršiais ir švedais yra tarsi jungiamoji grandis Roriko kelyje į Rusią. Švedai nuo seno turėjo kolonijų ir Kurše (Gruobinia-Seeburgas), ir Šiaurės Rusioje (Ladoga-Aldegjuborgas). IX a. vidury Ladogos apylinkių gentys sukilo prieš švedų variagus ir juos išvijo. Apie tą laiką Baltijos jūroje pasirodė energingas danų vikingas Rorikas, kuris sėkmingai kovojo su švedais ir kuršiais. Natūralu, kad Ladogos apylinkių gyventojai pasikvietė Roriką ginti jų nuo švedų.

       Danų kolonija Semboje

       Paskutinį danų vikingų antpuolį į baltų kraštus Saksas priskiria karaliaus Haroldo Mėlyndančio sūnui Hakonui, kuris sumušė sembus ir užėmė jų kraštą. Atkaklioje kovoje jis net įsakė padegti ant kranto ištrauktus savo laivus, kad jo kariai, neturėdami vilties pasitraukti, kautųsi iš paskutiniųjų. Po pergalės danai vedė žuvusių sembų žmonas ir pasiliko gyventi nukariautoje šalyje63.
       Haraldo sūnų Hakoną Saksas mini tik ryšium su minėtais įvykiais. Tuo tarpu gerai žinomi Haroldo Mėlyndančio geri santykiai su norvegų jarlu Hakonu, Sigurdo sūnumi. Haroldo remiamas Hakonas puldinėjo ir baltų kraštus. Norvegų karališkoje sagoje ,,Fagrskinna” nurodoma, kad apie 970 m. vasaromis jarlas Hakonas plėšikaudavo Baltijos jūros pakrantėse, tame tarpe Kurše, o žiemas praleisdavo pas Haroldą Mėlyndantį64. Jarlas Hakonas ir Sakso minimas Haroldo sūnus greičiausiai yra tas pats asmuo.
       Danų vykdytą kolonizaciją mini ir Rijos analai, kurią priskiria Lotoknuto (Loth¸n¸knut) laikams: ,,Jo laikais kas trečias iš vergų ir paprastų žmonių išėjo iš karalystės. Ir išvykę, visą Prūsiją, Žiemgalą ir karelų žemę bei daugelį kitų žemių sau pajungė, ir džiaugdamiesi žemių derlingumu nebenorėjo grįžti, o pasiliko ten iki pat šios dienos”65. Greičiausiai tai ta pati istorinė tradicija, pasiekusi mus skirtingu keliu66.
       Rusų archeologas Vladimiras Kulakovas mano, kad Hakono vadovaujami danai išsilaipino Sembos pusiasalyje ties Kuršių Nerija ir įsikūrė Vargenavos gyvenvietėje. Apie X a. vidurį šalia jos esančio Vikiavos kapinyno (Irtekapinio) kapuose staiga pagausėjo brangių ginklų ir papuošalų, atsirado kapų, kuriuose laidoti valtyje sudeginti mirusieji. Vargenavoje gyvenę kariai saugojo netoliese esantį taip pat skandinavišką Kaupo-Viskiautų miestą. Skandinavų kolonija čia gyvavo iki XII a. pražios, kai galutinai užako pietinėje Kuršių Nerijos dalyje buvęs Brokisto sąsiauris, per kurį prekybiniai laivai plaukdavo į Nemuną67.

       Baltų antpuoliai į Daniją

       XI a. baltų karinis aktyvumas Baltijos jūroje pastebimai išaugo. Čia svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti vikingų kolonizacija. Būtent su ja Saksas sieja sembų antpuolių į Daniją pradžią. Anot jo, Semboje įsikūrę danų palikuonys po Hakono mirties ėmė puldinėti Daniją. 1014 m. mirus Danijos karaliui Svenui, jo sūnus Knutas Didysis suruošė žygį prieš vakarų slavus ir Sembą68. Šiuos Kanuto Dižiojo nukariavimus nurodo ir Sakso amžininkai Andrius Sunesenas bei Svenas Agesonas. Andrius Sunesenas šalia sembų pirmą kartą pamini varmius69.
       Iš ,,Heimskringlos” žinome, kad XI a. viduryje kuršių antpuoliai buvo nuolatinė Danijos problema70, bet Saksas Gramatikas tai nutyli. Saksas kalba tik apie pačioje Sveno gyvenimo pabaigoje, apie 1074 m., jo sūnaus Kanuto vykdytus žygius prieš sembų ir estų piratus71. Apie 1080 m. tapęs Danijos karaliumi, Kanutas IV surengė dar vieną žygį prieš ,,kuršių, sembų ir estų karalystes”, jas įveikė ir labai nuniokojo72.
       Paskutinį kartą baltus Saksas paminėjo ryšium su 1170 m. įvykiais. Valdemaras Didysis, siekdamas garantuoti ramybę savo sūnaus karūnavimo iškilmių metu, pasiuntė laivus išvalyti Baltijos jūrą nuo piratų didesniu nei įprasta spinduliu nuo Danijos. Pirataujantys kuršiai ir estai buvo aptikti prie Elando salos ir po ilgų bei permainingų kautynių sumušti73. Vargu, ar tai buvo kuo nors ypatingas kuršių antpuolis – greičiausiai jis paminėtas tik dėl to, kad kuršių piratams buvo ryžtingiau nei įprastai pasipriešinta. Tačiau Saksas nė neužsiminė apie danų misijas Kurše bei Estijoje, kur atitinkamai 1161 ir apie 1165 m. buvo paskirti vyskupai74. Neužsimena Saksas ir apie 1171 m. visose Skandinavijos valstybėse skelbtą kryžiaus žygis į Estiją75. Tai rodytų, kad jis neturėjo svarbesnių pasekmių, o gal ir visai neįvyko.

       Išvados

Saksas pateikia unikalios medžiagos seniausiai baltų istorijai. Jis papildo Jordano žinias apie IV a. gotų karaliaus Hermanariko aisčių žemių nukariavimą, nurodydamas konkrečias aisčių gentis – kuršius ir sembus. Nemažai iš Sakso sužinome ir apie vikingų epochos baltus. Šiomis žiniomis negalima besąlygiškai tikėti, nes istorinė tiesa jose iškraipyta, sumišusi su išmone ir mitologijos elementais. Vis dėlto Sakso pateikiamos legendos turi istorinį pagrindą. Lyginant jas su kitais šaltiniais, galima išaiškinti legendinių veikėjų istorinius prototipus, jų veiklos laiką ir panaudoti šias legendas to meto istorijos rekonstrukcijai. Dauguma Sakso pateiktų legendų apie vikingų antpuolius prieš baltus yra susiję su trimis IX a. danų žygiais, kuriems vadovavo Ragnaras Lodbrokas (apie 840 m.), Hastingas (853 m.) ir Rorikas (apie 857–862 m.). Po šimto metų pertraukos sužinome apie paskutinį danų žygį prieš Sembą, kuriam vadovavo norvegų jarlas Hakonas (apie 970 m.).
       XI–XII a. įvykius, susijusius su baltais, Saksas atspindi fragmentiškai, nes šiam laikotarpiui būdingi kuršių ir kitų Rytų Pabaltijo piratų plėšikavimai nebuvo įdomūs herojiškos danų istorijos kūrėjui. Atsitiktinės žinutės apie to laikotarpio baltus (1014, 1074, 1080 ir 1170 m.) patvirtina didelį šių piratų aktyvumą, kuriame vis dėlto sunku išskirti reikšmingesnius antpuolius. Galima sakyti, kad Skandinavijos šalyse pasibaigus vikingų epochai, ją tarsi pratęsė Rytų Pabaltijo gyventojai.



       1 T. Baranauskas, Lietuvos valstybės ištakos, Vilnius, 2000, p. 42–48, 153–156, 165–167.
       2
T. Narbutt, Dzieje starożytne narodu litewskiego, Wilno, 1837–1838, t. 2–3; Narbutas T. Lietuvių tautos istorija, Vilnius, 1994–1995, t. 2–3; S. Daukantas, Lietuvos istorija, Plymounth, 1893, kn. 1; S. Daukantas, Istorija žemaitiška, Vilnius, 1995, t. 1, p. 43–52, 142, 146, 152–153.
       3
Scriptores rerum Prussicarum = Die Geschichtsquellen der Preussischen Vorzeit, herausgegeben von T. Hirsch, M. Töppen und E. Strehlke, Leipzig, 1861, Bd. 1, p. 735–736; Senās Latvijas vēstures avoti = Fontes historiae Latviae medii aevi, ed. A. Švābe, Rīga, 1937, burtn. 1, p. 5–8, 13–14. (Latvijas vēstures avoti = Les sources de l'histoire de Lettonie; Vol. 2).
       4
H. Łowmiański, Studja nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego, Wilno, 1932, t. 2, p. 242–243; B. Dundulis, Normanai ir baltų kraštai (IX–XI a.), Vilnius, 1982, p. 9, 62, 67, 69–70; E. Gudavičius, Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje, Vilnius, 1989, p. 16–17.
       5
H. Łowmiański, Studja nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego, Wilno, 1932, t. 2, p. 242.
       6
K. Ślaski, Stosunki krajów skandynawskich z południowo-wschodnim wybrzeżem Bałtyku od VI do XII wieku, Przegląnd zachodni, Poznań, 1952, Nr. 5–6, p. 40.
       7
P. Johansen, Saxo Grammaticus und das Ostbaltikum, Zeitschrift für Ostforschung, Marburg/Lahn, Dezember 1974, Heft 4, p. 623–639.
       8
B. Nerman, Die Verbindungen zwischen Skandinavien und dem Ostbaltikum in der jüngeren Eisenzeit, Stockholm, 1929, p. 14, 16, 62.
       9
A. Schwabe, Histoire du peuple Letton, Stockholm, 1953.
       10
Z. Raulinaitis, Prieš vikingų audrą, Brooklyn, 1968; Z. Raulinaitis, Apuolės užpuolimas, Brooklyn, 1972; Z. Raulinaitis, Baltų kraštai švedų žygiams prasidėjus, Karys, 1966 kovas, Nr. 3 (1419), p. 73–79; Z. Raulinaitis, Danai pradeda puldinėti Baltijos kraštus, Karys, 1966 gegužė, Nr. 5 (1422), p. 145–147; Z. Raulinaitis, Starkadas, Karys, 1966 lapkritis, Nr. 9 (1426), p. 265–268; Z. Raulinaitis, Bravalos mūšis, Karys, 1967 balandis, Nr. 4 (1431), p. 102–107; Z. Raulinaitis, Vikingų žygių pradžia, Karys, 1967 spalis, Nr. 9 (1436), p. 260--263; Z. Raulinaitis, Pabaltijys vikingų žygiams prasidėjus, Karys, 1968 kovas, Nr. 3 (1440), p. 79–81; Z. Raulinaitis, Kovos su danų varingais VIII–IX amž., Karys, 1969 vasaris, Nr. 2 (1449), p. 48–51; 1969 birželis–liepa, Nr. 6 (1453), p. 171–174; Z. Raulinaitis, Apuolės užpuolimas, Karys, 1970 vasaris, Nr. 2 (1459), p. 43–50; 1970 kovas, Nr. 3 (1460), p. 65–71; Z. Raulinaitis, Karinė veikla Pabaltijy IX amžiaus pabaigoje, Karys, 1971 balandis, Nr. 4 (1471), p. 117–120; Z. Raulinaitis, Žygis į Kuršą (Vikingų audrai siaučiant), Karys, 1972 vasaris, Nr. 2 (1479), p. 42–47; 1972 kovas, Nr. 3 (1480), p. 89–91; Z. Raulinaitis, Varingų puldinėjimų audra Pabaltijy XI amžiaus bėgyje, Karys, 1976 kovas, Nr. 3 (1520), p. 81–87; 1976 balandis, Nr. 4 (1521), p. 124–130.
       11
A. Mickevičius. Curonia in the 'Eastern Policy' of Viking Age Scandinavia, Archaeologia Baltica, Vilnius, 1997, vol. 2: The Balts and their Neighbours in the Viking Age, p. 191–199; A. Mickevičius, Curonian ,,Kings“ and ,,Kingdoms“ of the Viking Age, Lithuanian Historical Studies, Vilnius, 1997, vol. 2, p. 7–14; A. Mickevičius, Valstybingumo pradžios problema vakarų baltų teritorijose, Lietuvos valstybė XII–XVIII a., Vilnius, 1997, p. 233–246.
       12
A. Mickevičius, Kuršiai Sakso Gramatiko duomenimis, Acta Historica Universitatis Klaipedensis, Kalaipėda, 1994, t. 2: Klaipėdos miesto ir regiono archeologijos ir istorijos problemos, p. 160–167.
       13
Z. Raulinaitis, Prieš vikingų audrą, p. 23–31.
       14
G. Labuda, Żródła, sagi i legendy do najdawniejszych dziejów Polski, Warszawa, 1961, p. 124.
       15
Iordanis Romana et Getica, recensuit Th. Mommsen, Monumenta Germaniae historica. Auctores antiquissimi, Berolini, 1882, t. 5, pars 1, p. 89 (§120); Иордан, О происхождении и деяниях гетов. Getica, вступительная статья, перевод, комментарий Е. Ч. Скржинской, Москва, 1960, р. 150.
       16
Saxonis Gesta Danorum, Hauniae, 1931, t. 1, p. 232.
       17
Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudarė N. Vėlius, Vilnius, 1996, t. 1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, p. 166–167.
       18
Adam Bremensis, Gesta Hammaburgensis Ecclesiae Pontificum, ed. B. Schmeidler, Scriptores rerum Germanicarum in usum scolarum ex Monumentis Germaniae Historicis separtim editi, Hannoverae et Lipsiae, 1917, p. 244.
       19
H. Schneider, Germanische Heldensage, 2 Aufl., Berlin, 1962, Bd. 1, Buch 1: Deutsche Heldensage, p. 238–252.
       20
E. Götz, Saxo Grammaticus und die deutsche Heldensage : Inaugual-Dissertation zur Erlangung der Doktorwürde einer Hohen Philosophischen Fakultät der Eberhard-Karls Universität zu Tübingen, Tübingen, 1934, p. 15, 17, 23.
       21
Z. Raulinaitis, Prieš vikingų audrą, p. 29.
       22
P. Johansen, Saxo Grammaticus und das Ostbaltikum, p. 632.
       23
Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudarė N. Vėlius, Vilnius, 1996, t. 1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, p. 232–233.
       24
B. Nerman, Die Verbindungen zwischen Skandinavien und dem Ostbaltikum…, p. 14; Z. Raulinaitis, Prieš vikingų audrą, p. 45.
       25
Г. Ловмянский, Рорик Фрисландский и Рюрик Новгородский, Скандинавский сборник, Таллин, 1963, т. 7, р. 230–232.
       26
Saxonis Gesta Danorum, Hauniae, 1931, t. 1, p. 217 (VIII, 3:13).
       27
Saxonis Gesta Danorum, Hauniae, 1931, t. 1, p. 218 (VIII, 4:1).
       28
A. Mickevičius, Kuršiai Sakso Gramatiko duomenimis, p. 163.
       29
Z. Raulinaitis, Prieš vikingų audrą, p. 61–62.
       30
Saxonis Gesta Danorum, Hauniae, 1931, t. 1, p. 73 (III, 5:1), 132 (V, 7:10–11).
       31
Rimbertus, Vita Anscarii. Accedit vita Rimberti, recensuit G. Waitz, Sriptores Rerum Germanicarum, Hannoverae, 1884, p. 60 (cap. 30).
       32
A. Mickevičius, Kuršiai Sakso Gramatiko duomenimis, p. 161; Е. А. Мельникова, Образование Датского государства (VIII – середина ХI в.). Эпоха викингов, История Дании с древнейших времен до начала ХХ века, Москва, 1996, р. 50; plg.: Saxo Grammaticus, The history of the Danes, vol. 1, translated by P. Fisher; edited by H. E. Davidson, Cambridge, 1979, p. 277.
       33
Saxonis Gesta Danorum, t. 1, p. 257 (IX, 4:20–24), 259–260 (IX, 4:29–32).
       34
Vardų baltiški atitikmenys pasiūlyti Z. Raulinaičio (Z. Raulinaitis, Kovos su danų varingais VIII–IX amž., Karys, 1969 vasaris, Nr. 2 (1449), p. 49).
       35
J. de Vries, Die ostnordische Überlieferung der Sage von Ragnar Lodbrók, Acta Philologica Scandinavica, 1927, II. aarg., 2. h., p. 115­149.
       36
Е. А. Рыдзевская, Древняя Русь и Скандинавия IХ – ХIV вв., Москва, 1978, р. 179–181.
       37
Saxonis Gesta Danorum, t. 1, p. 257 (IX, 4:23).
       38
Z. Raulinaitis, Kovos su danų varingais XIII–IX amž., Karys, 1969, Nr. 6 (1453), p. 171.
       39
Saxonis Gesta Danorum, Hauniae, 1931, t. 1, p. 23–24 (I, 6:7–11).
       40
Й. Херрман, Славяне и норманны в ранней истории Балтийского региона, Славяне и скандинавы, Москва, 1986, p. 44–46 (versta iš: Wikinger und Slawen, Berlin, 1982); J. Brøndsted, The Vikings, Baltimore, Maryland, 1965, p. 59–60.
       41
Saxonis Gesta Danorum, t. 1, p. 38 (II, 1:8), 46 (II, 3:8).
       42
Snorre Sturlason, Heimskringla, or the lives of the Norse Kings, ed. with notes by E. Monsen and translated into English with the assistance of A. H. Smith, Cambridge, [1932], p. 8 (I, 11).
       43
Saxonis Gesta Danorum, t. 1, p. 34–35 (I, 8:27).
       44
Saxonis Gesta Danorum, t. 1, p. 37 (II, 1:4–5).
       45
Rimbertus, Vita Anscarii, p. 60–63 (cap. 30).
       46
V. Rydberg, Teutonic Mythology, London, 1889.
       47
P. Johansen, Saxo Grammaticus und das Ostbaltikum, Zeitschrift für Ostforschung, 1974, Heft 4, p. 634.
       48
E. Vasiliauskas, Žiemgalos prekybiniai keliai ir centrai VIII–XII a., Lietuvos archeologija, 1999, t. 18, p. 81–83.
       49
Е. Мелетинский, Андвари, Мифы народов мира. Энциклопедия, 2 издание, Москва, 1998, т. 1, с. 80 Е. Мелетинский, Локи, Мифы народов мира. Энциклопедия, 2 издание, Москва, 1998, т. 2, с. 67–69.
       50
A. Janulaitis, Enėjas Sylvius Piccolomini bei Jeronimas Pragiškis ir jų žinios apie Lietuvą XIV/XV amž., Kaunas, 1928, p. 58.
       51
Adam Bremensis, Gesta Hammaburgensis Ecclesiae Pontificum, p. 244.
       52
Saxonis Gesta danorum, p. 132 (V, 7:10–11).
       53
G. Labuda, Żródła, sagi i legendy do najdawniejszych dziejów Polski, Warszawa, 1961, p. 133–148.
       54
G. Labuda, Żródła, sagi i legendy…, p. 108–110.
       55
Saxonis Gesta danorum, p. 155 (VI, 5:14).
       56
Saxonis Gesta danorum, p. 227 (VIII, 8:9).
       57
Saxonis Gesta danorum, p. 227 (VIII, 8:9).
       58
Saxonis Gesta danorum, p. 153 (VI, 5:9).
       59
P. Johansen, Saxo Grammaticus und das Ostbaltikum, p. 631.
       60
Saxonis Gesta Danorum, t. 1, p. 73–74 (III, 5:1).
       61
Г. Ловмянский, Рорик Фрисландский и Рюрик Новгородский, Скандинавский сборник, Таллин, 1963, т. 7, р. 233–238.
       62
Г. С. Лебедев, Эпоха викингов в Северной Европе, Ленинград, 1985, р. 214.
       63
Saxonis Gesta danorum, p. 274 (X, 5).
       64
Е. А. Рыдзевская, Древняя Русь и Скандинавия IХ – ХIV вв., Москва, 1978, р. 50; Fagrskinna. Nóregs kononga tal, ed. F. Jónsson, Kobenhavn, 1902–1903, p. 58.
       65
Annales Ryenses, Monumenta Germaniae Historica. Scriptores, 1925, vol. 16, p. 398.
       66
E. Gudavičius, Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje, Vilnius, 1989, p. 16.
       67
V. Kulakovas, Sembų palikimas, Užmirštieji prūsai : archeologija, istorija, padavimai ir turistiniai maršrutai, Vilnius, 1999, p. 170–179.
       68
Saxonis Gesta danorum, p. 285 (X, 14:1).
       69
Scriptores rerum Prussicarum, Leipzig, 1861, Bd. 1, p. 736.
       70
Snorre Sturlason, Heimskringla, or the lives of the Norse kings, p. 490 (IX, 23), 535 (X, 48).
       71
Saxonis Gesta danorum, p. 315 (XI, 8).
       72
Saxonis Gesta danorum, p. 319 (XI, 11:1).
       73
Saxonis Gesta danorum, p. 477–480 (XIV: 40:1–12).
       74
E. Anderson, Early Danish missionaries in the Baltic countries, Gli inizi del Cristianesimo in Livonia-Lettonia, Cittą del Vaticano, 1989, p. 259–267.
       75
E. Anderson, Early Danish missionaries in the Baltic countries, p. 266, 268–269; F. Benninghoven, Der Orden der Schwertbrüder : Fratres Milicie Christi de Livonia, Köln; Graz, 1965, p. 16–17.

 


Saxo and the Baltic region

 

Publikuota angų kalba leidinyje –
Saxo and the Baltic Region. A Symposium, edited by Tore Nyberg, [Odense:] University Press of Southern Denmark, 2004, p. 63–79.

(Pranešimas, skaitytas Odensės universitete (Danija), simpoziume "Saxo and the Baltic region" 2000 m. lapkričio 20 d.)

Knygą galima įsigyti per Amazon.com

Šaltiniai     Lietuvos valstybės ištakos: knygos santrauka     

 
Istorija
Įvadas
Chronologija
Šaltiniai
Vikingų epocha
Valstybės ištakos
Didieji kunigaikščiai
Visuomenė
Įvadas
Socialiniai sluoksniai
Valstybės santvarka
Karyba
Religija
Raštas ir kalbos
Pilys
Įvadas
Vorutos pilis
Istorija
Naujienos
Tyrinėjimų ataskaitos
Straipsniai
Poezija
Medinės pilys
Mūrinės pilys
LDK palikimas
Įvadas
Straipsniai
Žemėlapiai
Diskusijos
 
Apie svetainės autorių
Biografija
Kontaktai
 
 
 
Pasirašykite svečių knygoje:
 
 
     Search 700 Million Names at Ancestry.com!