Search 1 Billion Names - Newtab2

English  English   Russian  По-русски  
Viduramžių Lietuva
VIDURAMŽIŲ LIETUVOS ISTORIJA

 Mindaugo reikšmė |  Vidaus karas |  Karalystė |  Karūnavimas |  1253 m. |  Morta |  Problemos |  Vertinimai 


Naujausių Mindaugo vertinimų labirintai

       Šiemetinis jau penkioliktasis oficialus Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos minėjimas kelia prieštaringų minčių. Viena vertus, šventė vis labiau įsitvirtina kaip tradicinė ir tampa gera proga prisiminti mūsų senąją istoriją. Kita vertus, jaučiasi ir tam tikra idėjų krizė: Valstybės dienos proga šiemet bene labiausiai išryškėjo senų šablonų ir stereotipų bei desperatiškų bandymų atrasti ką nors nauja mišrainė.
       Čia norėtųsi pasidalinti mintimis apie tris šių metų bandymus pristatyti Mindaugą – bandant kurti meną (Vytautas Grigolis), ieškant mokslinių sensacijų (Vytautas Baškys) ir interpretuojant Mindaugo reikšmę šiandieninei Lietuvai (Giedrius Šarkanas).

Kičas Kauno pilies papėdėje

       Kauniečiai šiemet pagaliau susirūpino seniausio savo istorijos paminklo – Kauno pilies gaivinimu. Ilgą laiką stovėjusi apleista, užrakinta, niekam, išskyrus asocialius asmenis bei nuotykių ieškančius paauglius­ nereikalinga pilis pagaliau susilaukė miesto valdžios dėmesio. Nuo birželio 1-osios čia įsikūrė Kauno turizmo informacijos centras, taigi pilis tapo bent jau prieinama lankytojams.
       Nuo 1996 m. tęsiama režisierės Irenos Bučienės pradėta tradicija prie Kauno pilies Valstybės dienos proga statyti istorinius spektaklius. Šiemet – ketvirtas kartas, kai šio darbo imasi režisierius Vytautas Grigolis, kurio pasiryžimas imtis darbų, kuriems jis neturi jokių sugebėjimų, jau nekalbant apie profesinę etiką, ir stebina, ir liūdina. Šiemet Kauno pilies fone jis pastatė istorinę kroniką „Palikit vardą Lietuvos!“, kurią galima būtų pavadinti eklektiška ankstesnių šio režisieriaus kompiliacijų kompiliacija. Spektaklio programa skelbė, kad tai būsianti „draminė kompozicija spektaklių „Mindaugas“, „Didysis Vytautas Karalius“, „Karūnos vėtra“ motyvais. Programoje kruopščiai išvadinti visi prie spektaklio kūrimo prisidėję asmenys ir gausūs rėmėjai. Nepaminėti liko tik autoriai originalių dramų, kurių fragmentus V. Grigolis suvertė į savo istorinį jovalą.
       Tik ankstesnių metų renginius sekęs ir juos prisimenantis žiūrovas galėjo suprasti šio jovalo sudėtį: „Mindaugas“ – tai Justino Marcinkevičiaus drama (atmiešta, beje, kitų kūrinių intarpais), „Didysis Vytautas Karalius“ – pernai to paties V. Grigolio sukurptas Maironio istorinės trilogijos („Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas Karalius“) surogatas, „Karūnos vėtra“ – pirmasis V. Grigolio spektaklis, pastatytas sujungus Juozo Grušo „Švitrigailą“ ir Balio Sruogos „Milžino paunksmę“. Ką gi, ketvirtus metus kauniečių toleruojama tokia V. Grigolio „kūryba“, paremta kitų autorių kūrybos darkymu ir kompiliavimu, leidžia norinčiam, bet nesugebančiam kurti režisieriui vis drąsiau darkyti žinomų dramaturgų kūrybą, net nebenurodant jų vardų. Įdomu, kas būtų jei jo pavyzdžiu pasektų rašytojai ir iš kokių 3–5 žinomų romanų sukompiliuotų „savo“ kūrinį? Vagystę reikia vadinti vagyste, o ne kūryba.
       Apie V. Grigolio parengto jovalo sudėtį nesinori daug kalbėti – isteriškai klykiantys Mindaugas, Morta ir kiti istoriniai veikėjai jau pažįstami iš ankstesnės šio režisieriaus „kūrybos“ („Mindaugas. Vorutos vilkolakio giesmė“, 2003 m.). Mindaugo, kaip savotiško lietuviško Stalino, įvaizdis ateina dar iš sovietmečiu parašytos J. Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“. V. Grigolis savo isteriška maniera tik dar labiau išryškina Mindaugo, kaip psichiškai nestabilaus, žiauraus, bet viską „dėl Lietuvos“ darančio valdovo įvaizdį. Žinoma, dėl šių isteriškų atspalvių J. Marcinkevičius nekaltas, todėl nesinorėtų aptarinėti jo dramos neigiamybių būtent tokiame kontekste.
       Baigiant šias pastabas apie V. Grigolio Valstybės dienos proga dovanotą eilinę kičo porciją, tenka tik apgailestauti, kad mūsų teatras nusirito iki tokio lygio. Meninio Mindaugo karūnavimo dienos įprasminimo belieka tikėtis tik ateityje.

Susapnuota nauja Šiaulių mūšio vieta

       „Garsusis Saulės mūšis, įtvirtinęs Lietuvos karaliaus Mindaugo valdžią, 1236 metų rugsėjo 22-ąją įvyko ne prie Jauniūnų (Joniškio r.), kaip manyta iki šiol, o šalia Pamūšio kaimo (Pakruojo r.). Vietoves skiria 10 kilometrų.“ Tokį „faktą“ savo skaitytojams Valstybės dienos išvakarėse pirmajame puslapyje paskelbė „Lietuvos rytas“.
       Pasirodo, Karaliaus Mindaugo kolegijos kancleriui Vytautui Baškiui šovė mintis „patikslinti“ Šiaulių mūšio vietą. Mūšio lokalizavimas Jauniūnuose buvo paremtas Friedricho Benninghoveno 1965 m. suformuluota hipoteze. Ši hipotezė gali kelti pagrįstų abejonių, bet ji bent jau buvo paremta rimta istorinių žemėlapių analize, kuri leido nustatyti, kurioje vietoje ėjo senasis kelias iš Šiaulių į Rygą, ir kur jis kirto mūšiui tinkamą vietą. Dar šiemet pasirodžiusioje išsamioje žinomo istoriko Romo Batūros studijoje „Lietuvos pergalė Šiaulių (Saulės) mūšyje 1236 m.“ šiai hipotezei pritarta ir supažindinta su planais Jauniūnuose sukurti Šiaulių mūšio atminimo memorialą.
       F. Benninghoveno hipotezę galima būtų kritikuoti įvairiais požiūriais ir siūlyti net radikaliai skirtingus mūšio lokalizavimo variantus, kurie yra įmanomi dėl mūšį aprašiusios kronikos teksto daugiaprasmiškumo ir miglotumo. Tačiau, kaip labai kruopštaus darbo rezultatas, ši hipotezė nusipelno pagarbos ir yra bent jau istoriografinis faktas. Todėl Janiūnų kaimą galima laikyti jei ne tikra, tai bent sąlygine Šiaulių mūšio vieta, tinkama paminėti šį istorinį įvykį. Tuo tarpu tokių sapnų, kaip V. Baškio, galima susapnuoti tiek, kiek Šiaulių apskrityje yra kaimų – tai ne tik ne faktas, bet ir ne istoriografinė prielaida. Galima tik stebėtis, kad toks solidus dienraštis kaip „Lietuvos rytas“ pristato eilinio diletanto „teorijas“ tarsi kokią mokslo naujieną ir Valstybės dienos proga maitina savo skaitytojus tokiais kliedesiais.

„Ar tik negarbiname didžiausio niekšo Lietuvos istorijoje?“

       Aukščiau paminėti reiškiniai Valstybės dienos minėjimus lydi jau ne pirmus metus. Ir V. Grigolis jau ne pirmą kartą „džiugina“ žiūrovus savo isterinės eklektikos žanru, ir V. Baškys anaiptol, ne pirmą kartą nusišneka mindaugine tema, savo nusišnekėjimus atmiešdamas kaip reta didele pompastikos doze. Aišku, kad šitoks nevykęs Mindaugo kulto kūrimas anksčiau ar vėliau turėjo susilaukti atitinkamos reakcijos.
       Valstybės dienos išvakarėse stambiausias Lietuvos interneto naujienų portalas Delfi.lt supažindino savo skaitytojus su radikaliu politologo Giedriaus Šarkano Mindaugo vertinimu, ar, tiksliau sakant, nuvertinimu.
       „Karalius Mindaugas – tautos išdavikas ar vienytojas?“ klausiama Mindaugo Jackevičiaus straipsnyje, kuriame atpasakojami svarbiausi G. Šarkano „Delfi“ redakcijai išdėstyti teiginiai apie Mindaugą, taip pat Seimo nario Gedimino Jakavonio, istoriko Alvydo Nikžentaičio ir žurnalisto Rimvydo Valatkos šių teiginių komentarai. Vertintojų nuomonė apie G. Šarkano idėjas – vienareikšmiškai neigiama, gal todėl „Delfi“ nesiryžo paskelbti pilno straipsnio teksto, o pasitenkino tik svarbiausių teiginių atpasakojimu. G. Šarkano straipsnis „Karalius Mindaugas, Valstybės diena ir „valstybės įkūrėjo“ kultas“ paskelbtas asmeninėse autoriaus interneto svetainėse Lietuviais.w3.lt ir Kontrapropaganda.com. Jį sudaro trys dalys – „Ar tik negarbiname didžiausio niekšo Lietuvos istorijoje?“, „Pilėnai, krikštas ir Eurovizija: kaip niekšybę išaukštinantis mitas apie senovę atsispindi Lietuvos nūdienoje“ ir „Šiandieniniai Mindaugo pasekėjai“. Jau šios antraštės rodo itin neigiamą autoriaus požiūrį į Mindaugą, jo kulto neigiamybių susiejimą ir su šių dienų politika.
       G. Šarkanas, kritikuodamas „institucinius“ istorikus, kuriančius „niekšo“ Mindaugo kultą, kuris, jo manymu, leidžia istorinės misijos vardan savo niekšybes pateisinti ir šių dienų politikams, istorinius faktus daug kur ima iš mano knygos „Lietuvos valstybės ištakos“. Antot Delfi.lt portalo, „savo teiginius G.Šarkanas grindžia istoriko Tomo Baranausko knyga „Lietuvos valstybės ištakos“ ir Volynės metraščiu“. Tai gali sudaryti klaidingą įspūdį, jog iš manęs perimtas ir toks Mindaugo vertinimas. Iš tiesų G. Šarkanas ima iš mano knygos daug ką, tarp jų teiginį, kad Mindaugas nepasižymėjo kaip karvedys, daugelį faktų, tarp jų ir nuorodas į Volynės metraštį, bet interpretacijos priklauso pačiam G. Šarkanui.
       „Tačiau net ir pripažinus istorinius Mindaugo nuopelnus, nesinori susitaikyti su tuo, kad toks užkietėjęs niekšas, palyginus su kuriuo ir pats Stalinas gali pasirodyti visai moralia asmenybe, yra skelbiamas Lietuvos valstybingumo simboliu,“ – rašo G. Šarkanas. Tenka pripažinti, kad G. Šarkano vertinimas gana logiškas šiuo metu konstruojamo Mindaugo vertinimo kontekste – tai iš meninės pusės J. Marcinkevičiaus, iš mokslinės – E. Gudavičiaus piešiamas krauju ir ugnimi Lietuvą vienijusio Mindaugo paveikslas, kurio visas nuodėmes pateisina tik kilnus tikslas – Lietuvos valstybės sukūrimas.
       G. Šarkano kategoriškai neigiamas Mindaugo vertinimas pagrįstas keliais nesusipratimais: viena vertus, nekritiškai perimtas kruvinojo Mindaugo įvaizdis, antra vertus – nepaisoma istorinio konteksto. Pastaruoju atžvilgiu G. Šarkaną kritikavo A. Nikžentaitis, pažymėjęs, kad „kad XIII ir XXI a. vertybės skiriasi“. Vis dėlto reikia pažymėti, kad nors vertybės ir skiriasi, bet ne visada taip radikaliai, kaip kartais įsivaizduojama. Brolžudystė ar svetimų žmonų grobimas nebuvo toleruojamas ir XIII a. Jei viduramžių valdovams jas ir buvo lengviau pateisinti, tai tik dėl to, kad jas kažkiek neutralizuodavo kita, dabar jau iš esmės nunykusi vertybė – paklusnumas ir ištikimybė valdovui.
       Gaila, kad šiaip jau atidžiai mano knygą perskaitęs G. Šarkanas neatkreipė dėmesio į išvadas apie „kruvinojo“ Mindaugo įvaizdžio mokslinį pagrindą. Aš buvau atkreipęs dėmesį į tai, kad kovose su Mindaugu galėjo žūti bent 4 kunigaikščiai, bet greičiausiai jie nebuvo nužudyti Mindaugo įsakymu, o tiesiog žuvo kovose. Nors vieno kito nužudymo galimybės kategoriškai atmesti negalime, reikia pripažinti, kad Mindaugui buvo būdingiau savo tikslus įgyvendinti susitarimų, kompromisų, papirkinėjimų, o ne fizinio susidorojimo su savo priešais keliu („Lietuvos valstybės ištakos“, p. 208). Juk net atėmęs žmonas iš Vismanto ir Daumanto, Mindaugas juos paliko gyvus, nors turėjo suprasti, kad nuskriausti kunigaikščiai gali keršyti (ir keršijo!), susitaikė ir su savo didžiausiu priešininku Tautvilu, toleravo savo maištingąjį sūnų Vaišalgą. Ką tai gali turėti bendro su masinėmis Stalino žudynėmis?
       Šiaip jau galima pripažinti, kad G. Šarkano požiūris į Mindaugą gali būti naudingas kaip iššūkis iki sukarikatūrinimo suprimityvintam šiuolaikiniam Mindaugo kultui. Aišku, autoriui vertėtų gerokai permąstyti pernelyg drastiškus palyginimus su dabartimi ar netolima praeitimi, kurie anaiptol nėra korektiški.
       Vis dėlto varganai atrodo ir kai kurių Mindaugo kulto gynėjų argumentai. Antai Rimvydos Valatkos pareiškimai, jog „Lietuva į tokį lygį, koks buvo Mindaugo valdomoje karalystėje, niekada nebegrįžo“, o „po Mindaugo mirties Lietuva 127 metams atsiribojo nuo rašto, nuo mokyklų ir universitetų, liko miškų ir pelkių glūdumoje“ atskleidžia visišką nesiorientavimą istorijoje. Mindaugo Lietuva – krikščioniška ar pagoniška – buvo toli nuo universitetų, ir net geriausiu atveju iki universitetinės kultūros jos laukė dar labai ilgas kelias. Į Mindaugo laikų lygį Lietuva negrįžo jau vien dėl to, kad dar pagonis Gediminas pasiekė kur kas daugiau – jo laikais pradėtos statyti mūro pilys, o krikščionių misionierių būta gal net daugiau nei Mindaugo laikais. Neužmirština ir tai, kad politiniais sumetimais priimtos krikščionybės Mindaugas, pasikeitus aplinkybėms, pats atsisakė.
       Ką gi daryti, norint pagaliau išeiti iš šio klaidaus paviršutiniškų Mindaugo vertinimų labirinto ir suvokti tikrąją Mindaugo vietą Lietuvos istorijoje? Visų pirma reikia liautis mąstyti šablonais, grįžti prie faktų, kritiškai įvertinti Mindaugo epochą. Tam dabar yra gera proga – šiemet Lietuvos istorijos institutas išleido „Mindaugo knygą“, kurioje išversti į lietuvių kalbą visi išlikę šaltiniai apie šį valdovą. Juos tikrai labiau verta paskaityti, nei visas iki šiol apie Mindaugą parašytas knygas, nekalbant apie jo pristatymus vadovėliuose bei populiarioje literatūroje. Būtent šią knygą perskaitęs žmogus gali gauti tą pagrindą, kuris leistų kritiškai ir objektyviai įvertinti ir patį Mindaugą, ir tai, kas apie jį šiandien rašoma įvairių rašeivų.

Tomas Baranauskas
Kernavė, 2005 07, nr. 1 (5), p. 1, 14.

Mindaugo karūnavimo ir Lietuvos karalystės problemos     Gedimino kilmė     

 
Istorija
Įvadas
Chronologija
Šaltiniai
Vikingų epocha
Valstybės ištakos
Didieji kunigaikščiai
Visuomenė
Įvadas
Socialiniai sluoksniai
Valstybės santvarka
Karyba
Religija
Raštas ir kalbos
Pilys
Įvadas
Vorutos pilis
Istorija
Naujienos
Tyrinėjimų ataskaitos
Straipsniai
Poezija
Medinės pilys
Mūrinės pilys
LDK palikimas
Įvadas
Straipsniai
Žemėlapiai
Diskusijos
 
Apie svetainės autorių
Biografija
Kontaktai
 
 
 
Pasirašykite svečių knygoje:
 
 
     Search 700 Million Names at Ancestry.com!