English  English   Russian  По-русски  
Viduramžių Lietuva
VIDURAMŽIŲ LIETUVOS ISTORIJA

              Lietuvos valstybės ištakos: Knygos santrauka |  Nuomonės apie knygą |  Knygos rašymas


Septynerių metų maratonas
Lietuvos istorijos ūkanose

Rimantas VANAGAS

Kai Kultūros ministerijoje buvo pristatinėjama knyga “Anykščiai XX amžiuje”, tarp svečių buvo ir anykštėnas Tomas Baranauskas. Rankoje jis laikė savo paties ką tik išleistą knygą gana paslaptingu pavadinimu – “Lietuvos valstybės ištakos”. Solidus veikalas, kurio vien jau apimties galėtų pavydėti dažnas istorikas – ir kone vaikiškas autoriaus veidukas.
“Gal šito vyrioko ir kaulų čiulpos iš istorinio substrato?” – pagalvojau.
Ir perskaičiau jo knygą.
Ir tada jo paties paklausiau, kaipgi jis taip anksti ir greitai tapo žinomu mokslininku?

       – Dar kai mokiausi Žeimely, kolekcionavau monetas. Tiesa, istorijos mokytojas buvo kaip reta gana prastas, todėl mokykloje dėstoma istorija iš pradžių manęs netraukė. Bet man patiko visa, kas konkretu. Ir rašinius rašydamas, visada pirmiausia remdavausi faktais. Bet mane domino konkretūs praeities faktai. Rinkau įvairias senienas, o jos skatino savarankiškai domėtis praeitimi. Mokydamasis A.Vienuolio vidurinėje mokykloje, vasarą dalyvavau Šeimyniškėlių piliakalnio tyrinėjimuose, čia pirmą kartą prisiliečiau prie Mindaugo laikų liekanų, dabar vis dažniau Voruta vadinamų. Paskui – universitetas, kursinio darbo tema – ankstyvoji Lietuvos istorija. Tą patį darbą tęsiau gindamas bakalauro ir magistranto diplomus. Dar nebaigęs universiteto, puse etato dirbau Istorijos institute. Knyga “Lietuvos valstybės ištakos” – septynerių metų studijų ir darbo vaisius.
       – Sakei, jog mėgsti faktus. Bet kokie jau ten faktai XI – XIII amžiuj? Vienos miglos...
       – Įdomu tai, kas neištirta, neaišku. To mūsų istorijos laikotarpio tyrinėtojų turime vos vieną kitą. Teko išstudijuoti visus žinomus šaltinius – vokiečių, lenkų, lotynų, senąja slavų kalba. Pakilnoti, iš visų pusių atidžiai apžiūrėti kiekvieną sakinį ir žodį. Atsirado galimybė ne vieną ligi tol tradiciniu laikytą teiginį savaip pakomentuoti, suabejoti jo neginčijamumu.
       – Ir Tu viens du nuvainikavai vienintelį mūsų karalių?
       – Mindaugas reikšmingas kaip pirmasis tarptautiniu mastu pripažintas Lietuvos karalius. Jo nuopelnų Lietuvos valstybei aš neneigiu. Kitas dalykas, kai pati Lietuvos valstybės pradžia paprastai siejama su Mindaugo karūnavimu, Lietuvos krikštu. Čia, mano manymu, prasideda istorijos schematizavimas, siekimas būtinai turėti aiškų valstybės pradžios simbolį. Bet esama duomenų, liudijančių, kad valstybės būta jau prieš tai – maždaug nuo 1183 metų. Šią prielaidą remiu itin suaktyvėjusiais to meto lietuvių karo žygiais, taip pat labai aiškia citata iš Eiliuotosios Livonijos kronikos, kuri pateikia Treniotos žodžius Mindaugui, pasakytus 1261 metais: “Tavo tėvas buvo didelis karalius, ir jo laikais lygaus jam nebuvo galima rasti”.
       – Koks nors pilietis ims ir paklaus: ar verta tiek metų diena dienon vargti, kad valstybės istorija pasislinktų vos per dvi kartas atgal? Juk niekas nuo to nepasikeis?
       – Manau, atsirastų ir tokių žmonių, kuriems išvis nereikalinga nei valstybė, nei istorija. Bet mes juk ne į tokius orientuojamės? O valstybės istorijai svarbu viskas: ir kunigaikščio vardas, ir ant Šeimyniškėlių piliakalnio rastas iškastas XIII amžiaus pinigėlis, bet kokia užuomina kronikose.
       – Paminėjai kunigaikščio vardą. O tu jų knygoje esi rekonstravęs suregistravęs net 74. Man regis, puiki būtų istorijos pamoka, kurioje mokiniai kartotų XIII amžiaus lietuvių kunigaikščių vardus: ko vertas vien garsų sąskambis! Daugirutis, Gaudižodas, Ginteikis, Jesbutas, Mažeikis, Milgerinas, Sirputis, Skalmantas... Ar nėra pavojaus, kad kai kurie vardai atsitiktiniai, o kai kurie – gerokai iškreipti?
       – Kai kurie vardai iš tiesų iškreipti, bet daugelį jų galima nesunkiai rekonstruoti. Pavyzdžiui, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardus sėkmingai rekonstravo Kazimieras Būga, bet nors ir jam nepavyko išvengti vienos kitos klaidos. Štai Vaišalgą jis pavertė Vaišvilku, nes rėmėsi vėlesniu šaltiniu.
       – Nežinau, gal ir aš klystu, bet man susidarė įspūdis, kad knygoje Tu dažniausiai oponuoji profesoriui Edvardui Gudavičiui. Kuo tai paaiškintum? Buvai nemėgstamas jo studentas?
       – Gudavičius man nedėstė. Aš jo nuomonę gerbiu, bet jis iš tų, kurie nelabai nori paisyti kitų nuomonės. O ginčytis būtų dėl ko. Jis, pvz., net neslepia, kad valstybės sąvoką apibūdina kaip Leninas, o man atrodo, kad tai ne visai tikslu. Šitaip galvojant, visi valdovai yra tik kraugeriai, klasta ir smurtu privertę kitus paklusti. Aš manau, kad valstybė – būtina institucija, be jos bendruomenė pražūtų kaimynų apsupty. Vadas atsiranda tada, kai žmonėms jo reikia, kai jį išmeta susiklosčiusios aplinkybės. Prievartos buvo visais laikais, bet ne ji esmė. Štai Vytautas buvo vos ne dievinamas, bet ar vien dėl jo stiprios rankos, karo pergalių? Jau Vytauto motina Birutė buvo tam tikras kulto objektas, sūnui atiteko tam tikras “paveldas” – ir žmonės jį aukštino, klausė nepaisydami net politinių žaidimų su kryžiuočiais.
       – O kaip Tau patinka istorijos populiarinimo laidos, matomos per televiziją? Omeny turiu kad ir tikrai daugelio mėgstamus E.Gudavičiaus ir A.Bumblausko pašnekesius. Ar ne įtartina, kai labai painios, sudėtingos mokslo temos gvildenamos improvizuojant, na, ne turgaus lygmeny, bet...
       – Beveik turgaus. Moksliniu požiūriu jos paruoštos paviršutiniškai. Žinoma, laidos autoriams tikrai netrūksta pasitikėjimo savimi, o tuo jie įkvepia ir kitus. Taip ir nauja valstybinė šventė atsirado – Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena. Kaip sakiau, esu faktų gerbėjas. Ir manau, kad nerimta valstybinę dieną švęsti remiantis tuo, ką nusprendė telefonu pasikalbėję du vyrai. Mindaugo karūnavimo diena neužfiksuota jokiame dokumente, o mes pasirenkam būtent ją! Idėja gera, bet kam hipotezę įtvirtinti įstatymu? Šitaip galima daug ką įrodyti... Vienas keistuolis taip išvystė savo teoriją apie didingą lietuvių kilmę, jog baltiškus siluetus įžiūrėjo net Marso akmenyse...
       – Na, o kaipgi dėl legendinės Vorutos: nenurimsim be jos?
       – Nemažai faktų skatina jos ieškoti prie Anykščių. Galutinių įrodymų dar trūksta, bet kitų vietų, kurios galėtų realiai varžytis su Anykščiais, šiuo metu nėra. Tiesa, mes be Vilniaus, atrodo, irgi negalim nurimti... Lietuviams būtinai viskas turėjo būti Vilniuj! Mokslininkai irgi nešventieji, ne vienas labiau linksta prie stereotipų. Bet jei Voruta buvo Vilnius, kodėl paskui pasikeitė sostinių pavadinimai? Kam to reikėjo? Niekas nežino. Kaip bebuvę, gerai, kad Anykščiai pasiryžo dideliam gražiam darbui. Kai mes anksčiau kasinėjom, nė neįsivaizdavau, kad sulauksim tokio masto.
       – Ką gi, dėkojame Tau už įdomią, vertingą knygą – ir už pokalbį su “Anykšta”!

       Anykšta. 2000 m. gruodžio 2 d. Nr. 140 (6786). P. 5, 6.

Lietuvos valstybės ištakos: nuomonės     Knygos rašymas     

 
Istorija
Įvadas
Chronologija
Šaltiniai
Vikingų epocha
Valstybės ištakos
Didieji kunigaikščiai
Visuomenė
Įvadas
Socialiniai sluoksniai
Valstybės santvarka
Karyba
Religija
Raštas ir kalbos
Pilys
Įvadas
Vorutos pilis
Istorija
Naujienos
Tyrinėjimų ataskaitos
Straipsniai
Poezija
Medinės pilys
Mūrinės pilys
LDK palikimas
Įvadas
Straipsniai
Žemėlapiai
Diskusijos
 
Apie svetainės autorių
Biografija
Kontaktai
 
 
 
Pasirašykite svečių knygoje: