English  English   Russian  По-русски  
Viduramžių Lietuva
VIDURAMŽIŲ LIETUVOS VISUOMENĖ

              Karyba:   Karo žygiai |  Mūšiai |  Pilėnų gynimas | 


Lietuvių karo žygiai


       1183 metai – savaranikškų lietuvių karo žygiųpradžia. Tai riba tarp dviejų epochų. Iki 1183 m. lietuviai nedarė jokių savarankiškų išpuolių, tuo tarpu nuo 1183 m. tokių faktų yra nemažai. Šio laikotarpio ir apskritai XIII–XIV amžių Lietuvą galima pavadinti karine monarchija. Panašų karinio aktyvumo etapą savo istorijos pradžioje yra pergyvenę daugelis tautų. Karo žygiai buvo rengiami bemaž kasmet. Jų tikslas - prisiplėšti grobio ir kartu išplėsti savo politinę įtaką kaimyniniams kraštams. Tuo metu susidariusią situaciją vaizdžiai apibūdino Livonijos kronistas Henrikas (1209 m. įraše):
       "Tuo metu lietuviai taip viešpatavo visoms šiuose kraštuose [Rusioje, Livonijoje ir Estijoje] gyvenančioms gentims, tiek krikščionių, tiek pagonių, kad retas kas drįsdavo gyventi savo kaimeliuose, o labiausiai nedrįso latviai. Jie, palikę savo namus apleistus, visada ieškojo tamsių miško slėptuvių, bet ir taip negalėdavo nuo jų išsigelbėti, nes [lietuviai], visą laiką jų tykodami miškuose, juos sugaudavo ir vienus nužudydavo, kitus, paimtus į nelaisvę, išvesdavo į savo žemę ir visą turtą iš jų atimdavo. Ir bėgo rusinai miškais ir kaimais nuo lietuvių, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, ir buvo lyviai bei latviai lietuvių maistas ir pašaras, kaip avys be ganytojo, patekusios į vilkų gaują".
       Nors iki pačios XIII a. pradžios šaltiniai mini labai mažai lietuvių žygių, jie turėjo vykti gana intensyviai. Daug ką pasako jau vien tai, kad Naugardo kunigaikščio Jaroslavo sūnus Iziaslavas "buvo pasodintas [Velikije] Lukuose kunigaikščiauti ir ginti Naugardą nuo Lietuvos, ir ten [1198 m.] mirė". Tų pačių metų rudenį polockiečiai ir lietuviai puolė Velikije Lukus. Kai žiemą Jaroslavas išžygiavo prieš Polocką, "polockiečiai pasitiko [jį] nusilenkdami" ir sudarė taiką. Matyt, Naugardo žemę jie puolė tik lietuvių verčiami.
       Nuo XIII a. pradžios atsirado išsamesnių šaltinių, todėl lietuvių karo žygiai nušviečiami išsamiau. Pagausėję duomenys apie lietuvių žygius jau gali būti įvertinti statistiškai. Karo žygiai – Lietuvos vidaus gyvenimo atspindys, parodantis net trumpalaikius neramumus Lietuvos viduje. Tai gerai matyti, lietuvių karo žygius išdėsčius dešimtmečiais.


Lietuvių karo žygiai XIII amžiuje.

       Pirmaisiais dviem XIII a. dešimtmečiais pasireiškė didelis lietuvių karinis aktyvumas. Toliau du dešimtmečius, t. y. Mindaugo atėjimo į valdžią išvakarėse, jis gerokai sumažėjo – matyt, vyko gana ilgos kovos dėl valdžios, kurios pasibaigė Mindaugo pergale. Tose kovose turėjo būti ir pertraukų. 1226 m. 7000 lietuvių kariuomenė įsiveržė į Naugardo žemę. Įvykusio susidūrimo metu žuvo 2000 lietuvių. Laurentijaus metraščio teigimu, "kariuomenė buvo nepaprastai didelė, tokios nuo pat pasaulio pradžios nėra buvusios". Galbūt koks nors stiprus kunigaikštis jau buvo atėjęs į valdžią, bet netrukus žuvo, mirė ar buvo nušalintas nuo valdžios, ir kovos vėl atsinaujino. Pirmasis Mindaugo valdymo dešimtmetis vėl pasižymėjo dideliu aktyvumu, o antrajame – jis vėl sumažėjo, nes šiame dešimtmetyje vyko vidaus karas tarp Mindaugo ir Tautvilo, reikėjo likviduoti jo padarinius. Paskutiniaisiais Mindaugo valdymo metais karinis aktyvumas vėl išaugo, bet jį sumažino neramumai, vykę po jo mirties. Traidenio ir vėlesniais laikais karo žygių intensyvumas – vėl toks pat, kaip ir XIII a. pradžioje.
       Karinis aktyvumas vėl sumažėjo tik XIV a. 2-ajame dešimtmetyje (jame žinomi 5 žygiai), kai turbūt vyko kovos dėl valdžios tarp Gedimino ir jo varžovų, ir vėl išaugo 3-iajame dešimtmetyje (iki 17 žygių), Gediminui įsitvirtinus valdžioje. Tolesnį žygių intensyvumą, matyt, jau nemaža dalimi lėmė kovų su kryžiuočiais aktualijos (4-ajame dešmtmetyje jis sumažėjo iki 4 žygių, o 5-ajame – išaugo iki 11 žygių). Tai jau kitas valstybės raidos etapas, kurio karo žygiai labiausiai buvo susiję su karo su kryžiuočiais poreikiais. Net ekspansija į Rytus (apie kurią išliko labai nedaug žinių) buvo nulemta poreikio susirasti Rusioje papildomų jėgų kovai su kryžiuočiais.

Back Viduramžių Lietuvos provincijos     Mūšiai Next    

 
Istorija
Įvadas
Chronologija
Šaltiniai
Vikingų epocha
Valstybės ištakos
Didieji kunigaikščiai
Visuomenė
Įvadas
Socialiniai sluoksniai
Valstybės santvarka
Karyba
Religija
Raštas ir kalbos
Pilys
Įvadas
Vorutos pilis
Istorija
Naujienos
Tyrinėjimų ataskaitos
Straipsniai
Poezija
Medinės pilys
Mūrinės pilys
LDK palikimas
Įvadas
Straipsniai
Žemėlapiai
Diskusijos
 
Apie svetainės autorių
Biografija
Kontaktai
 
 
 
Pasirašykite svečių knygoje: