English  English   Ukrainian  По-українському   belarusian  Па-беларуску  
Viduramžių Lietuva
VIDURAMŽIŲ LIETUVOS VISUOMENĖ

              Įvadas  |   Lietuvių kalba  |   Rusinų kalba


Zigmas Zinkevičius
(Vilnius)

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS KANCELIARINĖS SLAVŲ KALBOS TERMINO NUSAKYMO PROBLEMA

       Kitas baltų gentis lietuviai aplenkė tuo, kad sukūrė savo galingą valstybę. Kada ji atsirado, ne visai aišku. Paprastai sakoma, kad Mindaugas suvienijo lietuvių žemes į vieną valstybę apie 1226-1236 m. Tačiau yra duomenų, jog to vienijimo pradžia buvo padaryta anksčiau. Antai Livonijos eiliuotoji kronika kalba apie Mindaugo tėvą Ringaudą kaip apie labai galingą kunigaikštį, kuriam nebuvę lygaus. Bet Mindaugo tėvas Ringaudas greičiausiai padarė tik tam tikrą vienijimosi prielaidą, nes 1219 m. pasirašant sutartį su Voluine, lietuvių žemėms atstovavo 21 kunigaikštis, iš kurių 5 buvo vyresnieji, tarp jų ir Mindaugas su broliu Dausprungu (kitų trijų vardai: Živinbudas, Daujotas ir Viligaila). Matyt, paveldėjęs iš tėvo gerai sutvarkytą, pilimis apstatytą su stipria kariauna kunigaikštystę, vadintą Lietuvos vardu, Mindaugas toliau ją išplėtė, prisijungė rytuose esančią Nalšią, šiaurėje - Deltuvą, vakaruose - dalį Žemaičių ir daug jotvingių (net iki Bugo) žemių. Savo įtakai jis sugebėjo palenkti taip pat nemažus rytinių slavų plotus: Naugarduką, Minską, net Polocką. Taip buvo padėti pagrindai stipriai Lietuvos valstybei, ne tik atlaikiusiai vidaus sukrėtimus po Mindaugo nužudymo (1263 m.), bet ir atrėmusiai Livonijos ordino invaziją iš vakarų, totorių - iš rytų. Vis dėlto totoriams nepavyko Lietuvos palaužti ir priversti mokėti duoklę, t. y. padaryti savo vasalu. Priešingai, lietuviai greit ėmė atiminėti iš totorių Rusios žemes. Antai po chano Uzbeko 1325 m. žygio į Lietuvą didysis kunigaikštis Gediminas (valdęs 1316-1341 m.) nužygiavo į Kijevą, sumušė totorius ir užėmė buvusią Rusios sostinę (1326 m.). Jo sūnus Algirdas (1345-1377 m.) stipriai sumušė totorius 1362 m. prie Mėlynųjų Vandenų (Juodosios jūros srityje), užėmė Podolę, turtingas žemes pagal Dnestro upę ir Dnepro žemupį, galutinai įsitvirtino Kijeve. Didysis kunigaikštis Vytautas (1392-1430 m.) dviem atvejais, 1397 ir 1398 m., pergalingai žygiavo prieš totorius į Juodosios jūros pakrantę bei Krymą. Lietuvos sienos tada pasiekė Juodąją jūrą tarp Dnestro ir Dnepro žiočių (tas kraštas priklausė Lietuvai iki 1484 m.). Vytautas ten statėsi tvirtoves, Dnepro žiotyse įkūrė šv. Jono pilį ("Tavan"). Nuolatinėse kovose su totoriais lietuviai įgudo naudotis jų kovos taktika, kurią Vytautas sėkmingai panaudojo prieš vokiečius Žalgirio mūšyje. Tačiau tolesnę Vytauto sėkmę prieš totorius sustabdė 1399 m. skaudus pralaimėjimas prie Vorkslos upės (į šiaurę nuo Poltavos). Bet kovos nesiliovė ir vėliau. Lietuviai kovojo ne tik ginklu, bet ir diplomatinėmis priemonėmis. Vytautas kiršino Aukso ordos galiūnus vieną prieš kitą. Lietuviams ne kartą pavykdavo padaryti Ordos chanais savo statytinius.
       Verždamiesi į totoriams pavaldžią erdvę Rytuose, lietuviai jungė prie savo valstybės feodališkai susiskaldžiusios senosios Rusios žemes. Į tas žemes lietuvių ekspansija buvo prasidėjusi dar keliasdešimt metų prieš totorių invaziją. Vėliau tų žemių valdovai, bijodami žiauraus totorių jungo, noriai šliedavosi prie Lietuvos, juoba kad lietuviai nesistengdavo įvesti užimtame krašte kokių naujovių, nepersekiojo krikščionių ir apskritai visą tvarką palikdavo "po senovei". Suprantama, jungiant būta ir prievartos.
       Prie Lietuvos prijungtose rytinių slavų žemėse anuomet jau buvo vartojamas raštas, perimtas X a. pabaigoje kartu su krikštu (988 m.) iš Balkanų slavų (bulgarų). Į Kijevo Rusią perneštoji raštų kalba čia buvo stipriai atmiešta senosios rusų kalbos elementais: žmonės kalbėjo savo kalba, bet rašė supasaulietinta senąja slavų kalba, įterpdami ir vietos šnekamosios kalbos elementų.
       Tokia raštų kalba anuomet buvo vartojama ir prie Lietuvos prijungtose Rusios žemėse. Čia tada prie cerkvių ir vienuolynų būta nemaža raštą mokančių žmonių. Buvo net tam tikrų rankraštinių tekstų perrašinėjimo centrų. Rašyti ir valstybiniai dokumentai, įvairios sutartys, aktai ir kt. Suprantama, Lietuvos valdovai, tvarkydami prijungtųjų žemių reikalus, plačiai naudojosi ta raštų kalba. Ji buvo vartojama ir palaikant ryšius su kitomis šalimis Rytuose, panašiai kaip lotynų kalba vartota bendraujant su Vakarų šalimis. Taigi valdovų kanceliarijoje šalia kitų kalbų ji turėjo užimti gana svarbią vietą.
       Ilgainiui jos reikšmė vis didėjo. Mat, tvarkydami didelę valstybę, Lietuvos valdovai negalėjo išsiversti vien įsakymais žodžiu. Reikėjo juos užrašyti. Nors patys kalbėjo lietuviškai (iki Kazimiero Jogailaičio), bet lietuvių kalba tada buvo tik šnekamoji, o ne raštų kalba. Juk raštas tais laikais Europoje ateidavo su krikščionybe. Lietuviai buvo pagonys ir rašto neturėjo. Pagaliau pati raštų kalba negalėjo staiga atsirasti. Turėjo per ilgą laiką nusistovėti terminija, dokumentų forminimo įpročiai bei tradicijos ir kt.
       Anuomet Lietuvos regione buvo dvi plačiai vartojamos tradicinės raštų kalbos: Vakaruose - lotynų, Rytuose - aptartoji slavų kalba. Pastaroji Lietuvos valdovų kanceliarijai buvo kur kas parankesnė. Ją mokančių žmonių turėta pakankamai. Be kita ko, ir šia kalba raštininko atlyginimas buvo mažesnis už sunkiau gaunamo lotynų kalba raštininko atlyginimą. Pagaliau ši kalba buvo artima ir pusėtinai suprantama didelei (rytinei) valstybės gyventojų daliai. Lotynų kalbą anuomet mokėjo tik nedaugelis išsilavinusių žmonių, paprastai ėjusių mokslus Vakaruose.
       Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Rytų Europos šalyse raštų kalbos funkcijas anuomet gana plačiai atliko minėtoji slavų kalba. Iš pradžių ją daugiausia vartojo tik Balkanų kraštuose (Bulgarijoje, Serbijoje ir kt.), Maskvos kunigaikštystėje ir kitose rytinių slavų žemėse, net Lenkijai priklausiusioje Galicijoje, kur gyveno ukrainiečiai. Tačiau ilgainiui šios kalbos vartojimo sfera išplito. Ją imta vartoti net ne slavų kraštuose, pvz., Valakijoje (Rumunijoje), Moldavijoje (Moldovoje).
       Ši kalba atskirose šalyse greit ėmė skirtis, buvo smarkiai atmiešta vietos gyventojų (daugiausia slavų) šnekamosios kalbos elementais. Gramatinė jos struktūra, linksnių ir asmenų formos išliko maždaug vienodos, tačiau tas formas imta kiek skirtingai tarti, t. y. jos gavo kitokį vietos šnekamosios kalbos fonetinį apvalkalą. Antai Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ji jau nebebuvo visai ta pati, kokia buvo Lietuvai priklausiusiose žemėse, juo labiau Moldavijoje ar Balkanų kraštuose, panašiai kaip anuomet įvairavo ir lotynų kalba Vakarų Europos romaniškuose kraštuose (Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir kitur), kur ją stipriai veikė įvairios vietos žmonių šnekamosios kalbos, kilusios iš tos pačios lotynų kalbos liaudies šnektų. Tiek vienur, tiek kitur oficialiosios raštų kalbos ir artimų vietos šnekamųjų kalbų elementų sąveika buvo labai intensyvi, tie elementai įvairiai pynėsi, kryžiavosi, ir šiandien nelengva išryškinti tą sudėtingą kalbinių kontaktų procesą. Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir vėliau iš jos kilusioje Rusijos valstybėje ilgą laiką, net XVII amžiuje, buvo sakoma: "Разговаривать надо по-русски, а писать по-славянски" (kalbėti reikia rusiškai, o rašyti slaviškai). Čia gimtąja kalba žmonės iš vaikystės tik šnekėjo, o skaityti ir rašyti mokėsi senosios (bažnytinės) slavų kalbos, kuri buvo autoritetinga raštijos (literatūros) kalba. Panaši padėtis buvo ir rytinėse Lietuvos valstybės žemėse. Rusui, gudui ir ukrainiečiui toji raštų kalba buvo artima, jis apskritai galėjo, kad ir apgraibomis, ją suprasti.
       Lietuvoje slaviškoji pasaulietinė (ne bažnytinė) raštų kalba formavosi gana savitai. Paveldėta su stipriais rytinių slavų (senosios rusų) kalbos elementais, ilgainiui čia ji buvo stipriai veikiama vakarinių senosios rusų kalbos dialektų, iš kurių formavosi gudų ir ukrainiečių kalbos. Seniausi tos raštų kalbos paminklai išliko iš Vytauto laikų. Ar ji iki tol Lietuvos valdovų kanceliarijoje buvo vartojama ir kokiu mastu vartota, neaišku. Kad ją kažkiek vartojo, rodo Naugarduke rastas Mindaugo antspaudas su jo vardu, įrašytu slaviškais rašmenimis. Tačiau jos reikšmė tada dar negalėjo būti didelė, nes ir iš Vytauto laikų jos dokumentų išliko palyginti nedaug, mažiau negu lotyniškų ar vokiškų. Vytauto laikų dokumentų kalboje gana ryškūs rytinių slavų (sen. rusų) kalbos elementai, pvz., pleofonija, redukuotų ъ, ь virtimas o, e ir kt. Žymusis norvegų baltistas ir slavistas Ch. Stangas įrodė, kad jai didelę įtaką darė ne gudų, bet ano meto Voluinės krašto su svarbiu Lucko centru (Vytauto antrosios sostinės) žmonių šnekamoji kalba. Vytauto dokumentuose nėra akavimo (a ir o distribucija kaip senojoje slavų kalboje), jokių minkštojo priebalsio r depalatalizacijos požymių ir kitų gudų kalbai būdingų elementų.
       Žygimanto Kęstutaičio (1432-1440) laikais rašytų dokumentų kalba truputį nutolo nuo Vytauto kanceliarijoje vartotosios. Labai įsigalėjo šiaurės Voluinės ir pietų Gudijos ano meto šnekamosios kalbos elementai. Dar labiau jie įsivyravo Kazimiero Jogailaičio (1440-1492) laikais. Šio valdovo kanceliarijoje jau susiformavo gana vieningas raštų kalbos tipas, veikiamas šiaurės Voluinės bei pietų Gudijos šnekamosios kalbos. Tokia raštų kalba išliko ir Aleksandro (1492-1506), Žygimanto Senojo (1506-1548) laikais. Svarbų vaidmenį joje atliko Bresto-Naugarduko ruožo šnekamoji žmonių kalba. Matyt, iš čia tada buvo kilę daugelis raštininkų.
       Vėliau, nuo XVI a. vidurio (Žygimanto Augusto laikų), toji raštų kalba vėl stipriai pakito. Joje sumažėjo tradicinių senosios slavų kalbos elementų. Išnyko šiaurės Voluinės ir pietų Gudijos šnekamosios kalbos ypatybės. Įsigalėjo kalbiniai bruožai, būdingi centrinei Gudijai, t. y. toms rytinėms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sritims, kurios labiausiai gravitavo į Vilnių. Taigi tada raštų kalba jau perdėm sugudėjo. Bet ji skyrėsi nuo Polocke, Vitebske ir Smolenske iš seno vartotų raštų kalbos variantų. Tokia sugudėjusia raštų kalba parašytų paminklų yra daugiausia. Ją taip pat stipriai veikė Lietuvos feodalų viršūnėse tada beįsigalinti lenkų kalba, kuri pamažu stūmė tradicinę slaviškąją iš viešosios vartosenos, kol 1697 m. lenkų kalba buvo juridiškai įteisinta kaip visos Žečpospolitos (Lietuvos-Lenkijos valstybės) kanceliarinė kalba. Bet senąja slaviška kalba parašytų dokumentų vienas kitas pasitaiko net iš XVIII a. antrosios pusės.
       Aptartos slaviškos kanceliarinės kalbos negalima visiškai tapatinti nei su ano meto ukrainiečių, nei vėliau su gudų kalbomis. Ji iki pat pabaigos išlaikė tam tikrus atneštinės senosios slavų raštų kalbos elementus. Antai joje iki pat pabaigos iš esmės nebuvo pačių būdingiausių gudų kalbos ypatybių akavimo (аканье) ir dzūkavimo (дзеканье, цеканье), neskaitant retų atsitiktinių atvejų, rodančių, kad tada gyvojoje gudų kalboje tų ypatybių jau tikrai būta. Aiškiai skyrėsi ji ir nuo to raštų kalbos varianto, kuris buvo vartojamas Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kur raštų kalba buvo labai atmiešta vietinės rusų (didžiarusių) kalbos elementais, kūrėsi to krašto šnekamosios kalbos pagrindu. Skyrėsi ne tik kalbinės (ypač žodyno) ypatybės, bet ir rašybos, daugiausia greitaraščio, manieros, net aktų rašymo forma bei įpročiai. Visa tai rodo, kad Lietuvos slaviškoji kanceliarinė kalba nuėjo ilgą savitą raidos kelią, formavosi skirtingai negu kitose šalyse.
       Lietuvos didikai ir valstybinė aukštuomenė čia aptartą kanceliarinę kalbą ilgainiui ėmė laikyti sava. Ja buvo sukurta didžiulė raštija. Šia kalba buvo rašomos valstybės aktų knygos bei daromi įvairūs teisiniai įrašai, iš kurių ilgainiui susidarė didelis archyvas, vadinamas Lietuvos metrika. Tai labai svarbūs dokumentai ne tik etnografinės Lietuvos, bet ir Gudijos, Ukrainos praeičiai pažinti. Apima laikotarpį nuo Vytauto iki Lietuvos-Lenkijos valstybės žlugimo (vėlyvieji dokumentai rašyti lenkiškai). Deja, ne visa Lietuvos metrika išliko iki mūsų dienų.
       Ji buvo saugoma Vilniuje. XVI a. pabaigoje buvo padaryti nuorašai. XVIII a. antrojoje pusėje Lietuvos metrika atsidūrė Varšuvoje, o po T. Kosciuškos sukilimo buvo išgabenta į Peterburgą. Vėliau perkelta į Maskvą, kur ir dabar tebesaugomi 622 jos tomai.
       Lietuvos metrika yra gerai sutvarkytas archyvas, kokio neturėjo daugelis ano meto Europos valstybių. Juo naudojasi istorikai. Tik nedidelė dalis dokumentų paskelbta. Dabar norima paskelbti viską.
       Šia raštų kalba buvo sukurtas Lietuvos valstybės teisynas, t. y. svarbiausi įstatymai, savotiška konstitucija, kur surašytos valdančiojo sluoksnio teisės ir privilegijos. Minėtinas 1468 m. Kazimiero Jogailaičio teisynas. XVI a. buvo parengtas labai svarbus šios srities veikalas - Lietuvos statutas, kurio buvo net 3 redakcijos: 1529, 1566 ir 1588 m. (dvi pirmosios funkcionavo rankraštinės, trečioji išspausdinta). Pažymėtina, kad tais laikais tik nedaugelis valstybių turėjo savo teisynus, plačiau jie ėmė rastis nuo XVIII a. antrosios pusės. Lietuvos statutas - tai didingas Lietuvos teisėtvarkos paminklas, neturėjęs sau lygių ano meto Europoje. Jis Lietuvoje galiojo iki 1840 m.
       Tąja kalba buvo sukurti pirmieji istorinio pobūdžio darbai Lietuvoje - metraščiai, kuriais buvo skleidžiama Lietuvos tautinė-valstybinė ideologija. Istorikai nustatė, kad seniausi iš jų sukurti XIV a. pabaigoje, vėliau perdirbinėti, papildyti. Ilgainiui atsirado platesni jų sąvadai, skirtingos redakcijos. Išliko apie 30 nuorašų bei fragmentų. Savo turiniu ir dėstymo forma jie gerokai skiriasi nuo Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje rašytų metraščių.
       Į tą raštų kalbą, ypač vėlyvąjį jos variantą, pateko daug lietuviškų žodžių. Ne visi jie suregistruoti, nes nemaža dokumentų tebėra neištirta. Daugiausia lituanizmų yra iškėlęs aikštėn K. Jablonskis, parašęs specialų veikalą "Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje" (K., 1941, d. l, tekstai). Jame suregistruoti 299 lituanizmai, tačiau esantys ne tik raštuose kanceliarine slavų kalba, bet ir lenkiškuose, net lotyniškuose, vokiškuose. Jie sukėlė nemažą mokslininkų susidomėjimą. Lituanizmų sąrašas vėliau kitų tyrėjų buvo kiek papildytas ir patikslintas. Pažymėtini A. Nepokupno, A. Bulykos, A. Vežbovskio, H. Turskos, L. Bednarčuko, Z. Ivinskio, P. Skardžiaus, J. Lingio, J. Jurginio, V. Urbučio ir kitų darbai. Nors tyrimas dar anaiptol nebaigtas, jau galima susidaryti apytikri vaizdą apie lietuvių kalbos įtaką tai kanceliarinei Lietuvos kalbai. Iliustracijai pateiksime keletą lituanizmų - juridinių terminų: велдомы, veldamas, t. y. 'valstietis su šeima ir turtu didžiojo kunigaikščio padovanotas bajorui ar kokiam pareigūnui', текунъ, 'kaimo pareigūnas, skelbiąs valdovo ar pono valią' (iš tekūnas: tekėti 'bėgti'), жибентаи 'toks rūmų pareigūnas, žibintų prižiūrėtojas, kūrikas' (iš žibintojas: žibinti), рыкунья 'dvaro gyvulius ar gyvulininkystės produktus tvarkanti moteris, rykūnia' (plg. rykauti 'tvarkyti, šeimininkauti, rikiuoti'), дякло 'prievolė grūdais, pyliava, duoklė' (iš dėklas: dėti, labai populiarus juridinis terminas), коиминецъ 'valstietis ar buvęs karo belaisvis, gyvenąs ne bajoro dvare, bet jo valdose tam tikromis sąlygomis, turįs savo sodybą' (plg. kaimynas), ir kt.
       Nėra nė mažiausios užuominos, kad anuomet būtų buvęs keliamas reikalas padaryti valstybės rašomąja kalba gimtąją lietuvių kalbą. Mat svetimos raštų kalbos vartojimas Lietuvos aukštiesiems sluoksniams visai netrukdė likti lietuviais1, neslopino jų tautinio jausmo. Neretai istorikų (ypač lenkų) keliama tezė apie lietuvių diduomenės tariamą "surusėjimą" negali būti laikoma tikra (taip atsitiko tik su išsikėlusiais gyventi į rytines žemes). Juk tai tebuvo raštų kalba, panašiai kaip lotynų kalba Lenkijoje. Suprantama, dėl lotyniškos kanceliarijos tada Lenkijos diduomenė nesuromanėjo ar kitaip nenutauto. Taip pat ir Lietuvos didikai, nepaisydami slaviškos kanceliarijos, išliko lietuviai, didžiavosi savo kilme, aukštino Lietuvos valstybę.
       Mūsų čia aptartą kanceliarinę kalbą anuomet Lietuvoje žmonės oficialiai vadino rusų kalba2, kaip ir slavų žemės, sekant senosios Kijevo Rusios tradicija, buvo vadinamos rusiškomis. Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šią kalbą vadino lietuvių kalba, laikė svetima ir iš jos vertė į savąją kalbą. Dabar mokslinėje literatūroje Lietuvos kanceliarijų kalbai pavadinti vartojami įvairūs terminai, pvz., vakarinių rusų, senoji gudų (baltarusių), lietuvių-rusų, LDK slavų kanceliarinė ir kt. Tai rodo, jog ją tiksliai pavadinti iš tikrųjų gana keblu. Mums reikia tokio termino, kuris apimtų visas Lietuvos valstybėje vartotos slavų kanceliarinės kalbos raidos fazes. Todėl bene tiksliausiai jos prigimtį bei funkcijas nusako terminas Lietuvos valstybės (= Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) kanceliarinė slavų kalba, nes juk ši raštų kalba buvo sukurta tos valstybės kanceliarijai ir išnyko tada, kai kanceliarijai jos nebereikėjo, kai ji buvo pakeista lenkų kalba.

Išnašos

       1 Kadangi anuomet visus Lietuvos valstybės gyventojus vadino lietuviais (nepaisant jų tautybės ir religijos), tai, siaurėjant teritorijai, su ja kito ir oficiali "lietuvio" sąvoka. Tačiau plačiuosiuose gyventojų sluoksniuose dar ilgai išliko senasis pavadinimas, pvz., ne tik Polocko, Vitebsko, Mogiliovo, Kijevo, bet ir Smolensko sričių gyventojai sakydavosi esą "lietuviai". Šiaurėje ir rytuose vartotas terminas литовцы, pietvakariuose, ypač į vakarus nuo Gorinės upės, литвины arba литваки. Tokio pavadinimo atgarsių išliko ilgai, vietomis net iki mūsų laikų. Rusijoje XVIII a. литвин reiškė ne tik lietuvį, bet ir baltarusį, A. Puškinui - dar ir lenką. Rytų Ukrainoje (pvz., apie Poltavą) "litvinais" vadindavo gyventojus anapus Desnos, kalbančius baltarusiškai. A. Nepokupnas 1967 m. Šeipičiuose (Шейпичи, Pružanų raj., Bresto sr.) užrašė žmonių tvirtinimą, jog "litvinai" gyveną apie Volkovyską, Slanimą, Baranovičius, Gardiną (Непокупный А. П. Балто-северославянские язьковне связи. Киев, 1976, с. 154).
       2 Tai dabar sudaro terminologinę painiavą, nes ją reikia skirti nuo tikrosios rusų (didžiarusių) kalbos, kuri tada formavosi Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pamažu atsikratydama nuo senosios (bažnytinės) slavų kalbos įtakos. G. Chaburgajevas dėl terminų rusas ir rusų kalba rašo: "История этнонима русский указывает на то, что одно и то же обозначение в разные периоды истории восточных славян связано с разннми обозначениями: русский до XIV в. и русский после XIV в. - зто наименование разных народов (и языков), связанных между собой исторической преемственностью, но ни в коем случае не представляющих один народ (или язык) на разных зтапах развития" (Entonimo rusas istorija rodo, kad tas pats terminas skirtingais rytų slavų istorijos laikotarpiais reiškė ne tą patį: rusas iki XIV a. ir rusas po XIV a. - tai pavadinimas skirtingų tautų (ir kalbų), tarpusavyje susietų istorinio perimamumo, bet jokiu būdu nereiškiančių tos pačios tautos (ar kalbos) skirtingais raidos etapais, Хабургаев Г. А. Становление русского языка, М., 1980, с. 15).

       1993 m. rugsėjo 28-30 d. įvykusios Vilniuje tarptautinės konferencijos "Lietuva - Ukraina: istorija, politologija, kultūrologija" medžiaga = Матеріали міжнародної наукової конференції: "Литва - Україна: історія, політологія, культурологія", що відбулася у Вільнюсі 28-30 вересня 1993 р. / sudarytoja ir vertėja Nadija Neporožnia. Vilnius, 1995. P. 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19.

Back Krikščionybės kelias į Lietuvą     Lietuvos pilys Next    

 
Istorija
Įvadas
Chronologija
Šaltiniai
Vikingų epocha
Valstybės ištakos
Didieji kunigaikščiai
Visuomenė
Įvadas
Socialiniai sluoksniai
Valstybės santvarka
Karyba
Religija
Raštas ir kalbos
Pilys
Įvadas
Vorutos pilis
Istorija
Naujienos
Tyrinėjimų ataskaitos
Straipsniai
Poezija
Medinės pilys
Mūrinės pilys
LDK palikimas
Įvadas
Straipsniai
Žemėlapiai
Diskusijos
 
Apie svetainės autorių
Biografija
Kontaktai
 
 
 
Pasirašykite svečių knygoje: