Karyba:   Karo žygiai |  Mūšiai |  Pilėnų gynimas | 

Voplaukis ir klastinga Ordino politika

Ričardas Dediala

XIV a. Vokiečių ordino riteris (kairėje) ir lietuvių karys (dešinėje) pagal XIX a. Zalevskio piešinius. Viduryje – akmuo Voplaukio mūšiui atminti | miastoreszel.home.pl

       Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio valdymo laikotarpiu (1295–1315 m.) įvyko vienas svarbus ir šaltiniuose įgavęs atgarsį susidūrimas su Vokiečių ordino prūsiškąja šaka. Šis 1311 m. įvykęs mūšis mums žinomas Voplaukio pavadinimu, kuris istorijos specialistų ir mėgėjų kartais praleidžiamas dėl mažesnės jo įtakos tolimesniems Ordino veiksmams. Jo rezultatai nebuvo tokie ryškūs, kaip, pavyzdžiui, Saulės, Durbės ar Aizkrauklės kautynių, tačiau Voplaukis pasižymėjo keliais įdomiais aspektais, kurios toliau ir aptarsime.
      Vytenis didžiuoju kunigaikščiu tapo tuo metu, kai, po 1283 m. užbaigto jotvingių nukariavimo, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė su Vokiečių ordino karo mašina susidūrė kaip niekad arti – ties Nemunu. Nepralaimėti karo tapo pagrindine Lietuvos valstybės užduotimi, todėl Vytenio veiksmai savo sumanumu ir agresyvumu nenusileido kryžiuočių veiksmams. 1298 m. jis sudarė sutartį su Rygos miestu (ji truko iki 1313 m.) ir taip paralyžiavo Ordino livoniškąją šaką, sulaikydamas ją nuo bet kokių priešiškų veiksmų, o pietvakariuose teko elgtis kiek pragmatiškiau – su kalaviju rankoje belstis į kryžiuočių užkariautų namų duris.
      Tokių žygių į Prūsiją Vytenio laikais fiksuojama aštuoni, o vienas iš dviejų 1311 m. įvykusių puolimų gavo Voplaukio mūšio pavadinimą. Konkrečiai šiam susidūrimui mokslinių darbų nebuvo skirta. Daugiausia, ką galime sužinoti – pavieniai istorikų paminėjimai be jokios išsamesnės analizės. Voplaukio mūšio duomenys pasklido po devynis atskirus istorijos šaltinius, kurie kartais dubliuoja vienas kitą, kaip antai vokiškoji Mikalojaus iš Jerošino kronika su Prūsijos ordino metraštininko, Vokiečių ordino brolio ir kunigo Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“ (baigta rašyti 1326 m.). Šios dvi kronikos kartu su Ordino heroldo Vygando Marburgiečio „Naująja Prūsijos kronika“ (rašyta 1394 m.), kuri kelia daug neaiškumų, sudaro informacijos apie Voplaukio mūšį branduolį.

      Pirmieji 1311 metų veiksmai

      Iš šaltinių sužinome, jog pirmasis 1311 m. Vytenio žygis įvyko per Užgavėnes, kai su didele kariauna buvo nusiaubta Semba ir Notanga. Laimikis buvo beveik 500 žmonių ir didelis grobis, tačiau neapsieita be nuostolių – žuvo nemažai Vytenio žmonių, kurie nutolo nuo bendros vilkstinės. Petras Dusburgietis šio puolimo pradžią nurodo vasario 23 dieną.
      Kitose šaltiniuose randame daugiau intriguojančios informacijos žygio aplinkybėms nušviesti. Štai Vygandas Marburgietis, aprašydamas šį puolimą, į Vytenio kariaunos gretas įtraukia ir rusėnų pajėgas, o Olyvos kronika mus informuoja, jog puolimas truko 18 dienų. Skaičius gali būti padidintas, tačiau nedrįstume drastiškai jo sumažinti, nes, pavyzdžiui, dešimt dienų buvo labai realus laikais priešo žemės niokojimui, tuo labiau, kad šiuo atveju buvo įsiveržta į krašto gilumą.
      Toliau Vygando Marburgiečio kronikoje rašoma, jog priplėšto grobio įsiveržėliai neišlaikė, nes jiems kelią pastojo Ordino vėliavos. Pirmoji buvo ragainiečių, Įsruties komtūrų, prūsų vitingų, Šventojo Jurgio, Mergelės Marijos. Jie su dar atvykusiu pastiprinimu sumušė Vytenio pajėgas. Iš kronikos aišku, jog Vytenis sugebėjo ištrūkti (pabėgo), o Ordinas triumfuodamas su grobiu (rusėnais, stabmeldžiais), grįžo namo.
      Čia, kaip matome, šaltinių informacija šiek tiek skiriasi, tačiau abu kronikininkai akcentuoja lietuvių pusės nuostolius – kokie jie buvo iš tikrųjų, atsakyti neįmanoma. Remiantis Petru Dusburgiečiu, Karaliaučiaus komtūras Fridrichas iš Vildenbergo dar ir po to sekė lietuvių pajėgas. Pastarieji jau buvo išsiskirstę ir neapdairūs, todėl komtūras nusiaubė Pagraudės valsčių.
      Atrodytų, jog šis žygis patyrė fiasco, tačiau Vygandas Marburgietis tvirtino, kad Vytenis, leisdamasis į naują žygį, buvo užtikrintas savo ankstesne sėkme, todėl galime konstatuoti, jog vis dėlto žygio finalas nebuvo toks liūdnas, kaip norima parodyti, ir užpuolikams pavyko gauti pelno net pralaimėjus.

      Stačia galva į kovą

Atminimo akmuo Voplaukio mūšiui | www.reszel.pl

      Tolesni Vytenio veiksmai vyko jau daugiau kaip po mėnesio – 1311 m. Velykų sekmadienio išvakarėse. Balandžio 3 d. didysis kunigaikštis įsiveržė į Prūsijos žemę su keturiais tūkstančiais rinktinių vyrų (lot. virorum preelectorum) ir nusiaubė Varmės vyskupystę.
      Abiejų vokiečių kronikininkų Petro Dusburgiečio ir Vygando Marburgiečio žinutės iš esmės sutampa. Pirmasis teigia, kad Vytenio kariuomenė „begėdiškai išniekino bažnyčias, šventuosius rūbus bei taures, bažnyčios tarnus bei sakramentus“, išsivedė daugiau nei 1200 krikščionių belaisvių ir nužygiavo į Bartos žemėje esantį lauką, pavadinimu Voplaukis (lot. Woyploc). Ši vieta yra į šiaurės rytus nuo dabartinio Kenštyno (lenk. Kętrztyn; liet. Raistpilis; vok. Rastenburg). Toliau teigiama, jog tame lauke jis tyčiojąsis iš krikščionių, sakydamas „Kur jūsų dievas, kodėl jis jums nepadeda, kaip anksčiau mums padėjo mūsų dievai dabar ir kitados?“ Žinoma, krikščionys nieko negalėjo atsakyti.
      Vygandas Marburgietis pateikia dar išsamesnį aprašymą, kurio kilmė, anot lietuviško kronikos vertimo komentatorių, galėjo būti ir sakytinė tradicija, arba koks nors mums nežinomas šaltinis. Kronikininkas pasakoja apie jau minėta pasityčiojimą iš krikščionių ir Vytenio prašymą dėtis prie jo, nes jų – krikščionių – tikėjimas tėra tik apgavystė. Šitai pasakydamas, jis numetė ostiją ant žemės ir ją mindžiodamas kalbėjo: „Ką gi jūs garbinate? Duona niekada nebus Dievu. Geriau žiūrėkite, koks aš galingas, ir atsiverskite į stabmeldystę“.
      Šis kunigaikščio monologas, ko gero, nieko bendro su realybe neturi, nes tuo metu Vytenis jau statė pranciškonams bažnyčią Naugarduke, kuri, manoma, 1314 m. Ordino antpuolio metu buvo sunaikinta. Tad Vytenio santykiai su krikščionimis tik gerėjo. Juo labiau sutartis su Ryga (1298–1313 m.) rodė gana taikias lietuvių intencijas, kai Ordino reikalai vis labiau komplikavosi, nes popiežiaus atsiųstas legatas Pranciškus Molanietis, tirdamas Rygos miesto konfliktą su Vokiečių ordinu, paskelbė kryžiuočiams interdiktą (draudimas atlikti religines apeigas), kuris buvo panaikintas 1313 m. Tokia įkaitusi atmosfera turėjo lemti Lietuvai nenaudingus dezinformuojančius propagandinius šūkius.
      Po kelių dienų (po Vytenio įsiveržimo), balandžio 7 d., atžygiavo didysis komtūras Henrikas iš Plockės su 150 brolių ir daugybe karių. Sembos kanauninko kronika pateikia kitokius skaičius: Ordinas buvo su 84 broliais ir 500 vyrų. Vėl matome kardinalius neatitikimus, kurie įvelia daug painiavos. Štai trys šaltiniai nurodo žuvusių lietuvių skaičių, tačiau šie skaičiai taip pat neleidžia padaryti tikslių išvadų, nes turime ir 3000, ir 4000, ir net 23000 žuvusių. Tokie skaičių neatitikimai būdingi viduramžių kronikoms, tačiau grįžkime prie mūšio eigos.
      Į akis krenta, jog didžiajam komtūrui prireikė net penkių dienų (tarp balandžio 3 ir 7 d.), kad pasiektų užpuolikus. Kodėl galėjo atsirasti šitoks delsimas? Istoriografijoje galima aptikti kelias versijas. Štai Alvydas Nikžentaitis ir juo sekantis Darius Baronas teigia, jog tai nutiko dėl kokybinio karybos pasikeitimo – kavalerijos, kaip atskiro taktinio vieneto Lietuvos kariuomenėje, atsiradimo, todėl prieš rinktinius kavaleristus kryžiuočiai nedrįso stoti skersai kelio, kol nesurinko pagrindinių savo pajėgų. Turėtume nesutikti su tokia pozicija, nes kavalerijos atsiradimas apskritai yra probleminis klausimas, kuris, anot archeologų, gali būti keliamas į XIII a. pirmąją pusę. Tad delsimas galėjo atsirasti dėl dar dviejų priežasčių. Antroji priežastis galėtų būti paaiškinama tuo, jog tuo metu krikščioniškajame pasaulyje buvo švenčiama Didžioji savaitė ir priešininkai nesitikėjo būti užklupti tokiu metu. Trečioji priežastis buvo išsakyta amerikiečių istoriko Viljamo Urbano (William Urban). Jis kalba apie gamtinių sąlygų faktorių: tuo metu, anot minėto autoriaus, buvęs atodrėkis (ypač turėjęs jaustis Mazovijos ežerų regione) Vyteniui leido išvengti žvalgų dėmesio ir turėjo kliudyti Ordino pajėgoms pasiekti vietovę. Kiekvienas iš šių pasvarstymų atrodo įtikinamai, tačiau gali būti, jog paprasčiausiai kryžiuočiams reikėjo laiko susiorganizuoti ir nuvykti iki lietuvių plėšiamos vietovės, todėl tiek ir užtruko. Tačiau neatmeskime nei vienos iš pateiktųjų versijų.
      Remiantis kronikų žiniomis, yra aišku, jog Ordino pajėgos, pasiekusios Voplaukio vietovę, išsirikiavo vėliavų eilės tvarka ir su Holando Švenčiausiosios Mergelės paveikslu. Vytenio pajėgos užėmė gynybinę poziciją ir pritaikė žiedinės gynybos, t. y. apsitvėrimo iš visų pusių (vagenburgo) taktiką (tą aiškiai patvirtina kronikos), kuri pasitarnavo dar didžiojo kunigaikščio Traidenio laikais, kai netoli Saremos salos, 1270 m. vasario 16 d. įvykusiame Karusės mūšyje, buvo įveikta Vokiečių ordino livoniškoji šaka.
      Pirmieji puolė priekiniai būriai, kurios lietuviai įveikė ir jie neteko 60 krikščionių (čia, beje, vienintelis kryžiuočių nuostolių paminėjimas). Tačiau netrukus, kai Vytenio žmonės išvydo atžygiuojančius Ordino brolius, lietuvius, anot P. Dusburgiečio, „pagavo tokia baimė ir taip jiems sukrupo širdys, kad net neturėjo jėgų daugiau priešintis; dėl to vienu akies mirksniu metė ginklus ir leidosi bėgti“. Dauguma anksčiau minėtų šaltinių pažymi, jog beveik visi lietuviai buvo išžudyti, o belaisviai išgelbėti (Sembos kanauninkas mini 1200 išgelbėtus krikščionis).
      Detalesnių žinių, kas lėmė Vytenio pajėgų pralaimėjimą, neturime. Visgi tenka paminėti, jog tai vienas didžiausių Vytenio susidūrimų su kryžiuočiais, fiksuojamų šaltiniuose, tačiau, deja, nesėkmingas. Fortūna nusisuks ir nuo kitų XIV a. valdžiusių kunigaikščių, nes XIII a. mūšių sėkmės pakartoti jau nepavyks.
      Beje, mūšio pabaigos epizode svarbu pažymėti vieną Vygando Marburgiečio pasakojimo fragmentą: kai Vytenis bėgo iš mūšio lauko, vienas kryžiuotis jo vos neužmušė kirsdamas į galvą. Kai po trumpo laiko tarpo buvo sudarytos paliaubos, didysis kunigaikštis jų sudarymo metu paklausė Ordino pareigūnų, kas buvo tas karys, kuris jį sužeidė. Magistras parodė į kryžiuotį Dusmerį. Vytenis jam tarė: „Vos nenukirtai manęs savo aštriu kalaviju.“ O jis didžiajam kunigaikščiui atšovė: „Taip būtų įvykę, jeigu būtumėte manęs palaukęs“. Toks kunigaikščio elgesys, matyt, yra kronikos autoriaus fantazijos vaisius, nes kaip ir ankstesnieji tiesioginės kalbos elementai, akivaizdžiai neatitiko realios situacijos.

      Karštos galvos

      Po šio laimėjimo, kartais vadinamo Pyro pergale, Ordinas ėmėsi drąsiau veržtis į Žemaitiją ir Lietuvą – 1311 m. dar įvyko trys Vokiečių ordino žygiai ir buvo pereita į intensyvios ofenzyvos padėtį. Vygandas Marburgietis po Voplaukio mūšio įterpia žinutę apie anksčiau jau minėtas trumpas paliaubas, tačiau nežinoma, kiek jos truko ir ar apskritai nėra išgalvotos, kaip teigiama senesnėje vokiškoje istoriografijoje. Tikėtinas jų laikas – nuo 1311 m. liepos (veiksmai Šalčininkuose) iki 1313 m. vasaros (kai buvo užpulta Bisenės pilis). Gali būti, jog taikos sutartis buvo sudaryta ryšium su popiežiaus legato Pranciškaus Molianiečio atvykimu į Livoniją dėl Ordino skriaudų Rygos miestui. Tokiu atveju taika nieko bendro su mūšiu neturi.
      Taigi, grįžtant prie situacijos iš karto po Voplaukio, Brandenburgo komtūras Gebhardas iš Mansfeldo 1311 m. vasarą surengė niokojamąjį žygį į Pagraudės valsčių, kuriame jie viską sunaikino ir pagrobė daug žmonių į nelaisvę, bet, pamatę, jog prieš juos pasiruošę stoti vietiniai, kryžiuočiai išgalabijo visus paimtus į nelaisvę. Tačiau tie vietiniai kilmingieji – Manstas, Masius, Sudargas ir kiti – nestojo į kovą, nes suvokė, jog Ordinas bus surengęs pasalą. Vėliau jie pagrasino, jog Brandenburgo komtūras žus, jeigu dar taip rizikuos.
      Tuo pat metu kažkoks lietuvis, karaliaus turtų valdytojas, laikomas Balgos pilyje, apgavo Ordiną. Jį paleidę kryžiuočiai suorganizavo žygį į Gardino pilį, tačiau šis lietuvis viską išdavė Vyteniui. Gardiną pulti ketino tas pats Voplaukio mūšio dalyvis maršalas Henrikas iš Plockės su daugybe brolių ir 5 tūkstančiais karių, kurie nieko nežinojo apie išdavystę. Jie žygiavo pilies link, tačiau, pagavę vietinį žvalgą, sužinojo apie lietuvių pasalą. Ordinas staigiai pasitraukė atgal, tačiau tai nebuvo pabaiga.
      Tas pats Henrikas iš Plockės su 150 ordino riteriu ir stipria kariuomene (dviem tūkstančiais pėstininkų) pasuko link Lietuvos, į Šalčininkų valsčių (lot. territorium dictum Salsenickam), kur dar niekad nebuvo pasirodžiusi tokia didėlė krikščionių kariuomenė. Šiame valsčiuje liepos 2 d. Ordinas plėšikavo, žudė, sudegino tris pilis ir kitą dieną su 700 į nelaisvę paimtų žmonių, patraukė namo. Tai buvo pirmas toks įsiveržimas į patį valstybės centrą. Sunku pasakyti, kas paskatino kryžiuočius imtis tokio drąsaus veiksmo. Istorikas Tomas Baranauskas mano, jog tai buvo „į kampą užspeistų kryžiuočių, kuriems tuo metu grėsė popiežiaus pasmerkimas, desperatiškas puolimas, siekiant išplėsti savo valdžią ir galią“. Tai būtų logiškas paaiškinimas, nes anksčiau minėtoji taika (1311–1313 m.) atrodo buvo sudaryta būtent po šių įvykių, kad neišprovokuotų popiežiaus drastiškiems veiksmams.
      Paradoksalu, jog kryžiuočiams, įveikusiems Vytenio kariuomenę 1311 m. Voplaukio mūšyje, teko griebtis staigių ir kardinalių veiksmų, siekiant didinti savo įtaką ir galią (labiausiai išsiskiria jų masiškumas ir geografija, nes pulta visomis kryptimis), tačiau galų gale atsidūrę popiežiaus nemalonės šešėlyje, Prūsijos kryžiuočiai ėmėsi taikingos politikos (minėtos taikos sudarymas), kuri jiems nebuvo reikalinga, tačiau reikšminga norint dezinformuoti dvasinę viršenybę, parodant savo ir taikingas intencijas.

Skelbta: Alkas.lt, 2012 09 21

Aizkrauklės mūšis     Strėvos mūšis