Voplaukis ir klastinga Ordino politika
Ričardas Dediala
 |
XIV a. Vokiečių ordino riteris (kairėje) ir lietuvių karys
(dešinėje) pagal XIX a. Zalevskio piešinius. Viduryje – akmuo
Voplaukio mūšiui atminti | miastoreszel.home.pl
|
Lietuvos didžiojo
kunigaikščio Vytenio valdymo laikotarpiu (1295–1315 m.) įvyko vienas svarbus ir
šaltiniuose įgavęs atgarsį susidūrimas su Vokiečių ordino prūsiškąja šaka. Šis
1311 m. įvykęs mūšis mums žinomas Voplaukio pavadinimu, kuris istorijos
specialistų ir mėgėjų kartais praleidžiamas dėl mažesnės jo įtakos tolimesniems
Ordino veiksmams. Jo rezultatai nebuvo tokie ryškūs, kaip, pavyzdžiui, Saulės,
Durbės ar Aizkrauklės kautynių, tačiau Voplaukis pasižymėjo keliais įdomiais
aspektais, kurios toliau ir aptarsime.
Vytenis didžiuoju kunigaikščiu tapo tuo metu, kai, po 1283 m. užbaigto
jotvingių nukariavimo, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė su Vokiečių ordino karo
mašina susidūrė kaip niekad arti – ties Nemunu. Nepralaimėti karo tapo
pagrindine Lietuvos valstybės užduotimi, todėl Vytenio veiksmai savo sumanumu ir
agresyvumu nenusileido kryžiuočių veiksmams. 1298 m. jis sudarė sutartį su Rygos
miestu (ji truko iki 1313 m.) ir taip paralyžiavo Ordino livoniškąją šaką,
sulaikydamas ją nuo bet kokių priešiškų veiksmų, o pietvakariuose teko elgtis
kiek pragmatiškiau – su kalaviju rankoje belstis į kryžiuočių užkariautų namų
duris.
Tokių žygių į Prūsiją Vytenio laikais fiksuojama aštuoni, o vienas iš
dviejų 1311 m. įvykusių puolimų gavo Voplaukio mūšio pavadinimą. Konkrečiai šiam
susidūrimui mokslinių darbų nebuvo skirta. Daugiausia, ką galime sužinoti –
pavieniai istorikų paminėjimai be jokios išsamesnės analizės. Voplaukio mūšio
duomenys pasklido po devynis atskirus istorijos šaltinius, kurie kartais
dubliuoja vienas kitą, kaip antai vokiškoji Mikalojaus iš Jerošino kronika su
Prūsijos ordino metraštininko, Vokiečių ordino brolio ir kunigo Petro
Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“ (baigta rašyti 1326 m.). Šios dvi kronikos
kartu su Ordino heroldo Vygando Marburgiečio „Naująja Prūsijos kronika“ (rašyta
1394 m.), kuri kelia daug neaiškumų, sudaro informacijos apie Voplaukio mūšį
branduolį.
Pirmieji 1311 metų veiksmai
Iš šaltinių sužinome, jog pirmasis 1311 m. Vytenio
žygis įvyko per Užgavėnes, kai su didele kariauna buvo nusiaubta Semba ir
Notanga. Laimikis buvo beveik 500 žmonių ir didelis grobis, tačiau neapsieita be
nuostolių – žuvo nemažai Vytenio žmonių, kurie nutolo nuo bendros vilkstinės.
Petras Dusburgietis šio puolimo pradžią nurodo vasario 23 dieną.
Kitose šaltiniuose randame daugiau intriguojančios informacijos žygio
aplinkybėms nušviesti. Štai Vygandas Marburgietis, aprašydamas šį puolimą, į
Vytenio kariaunos gretas įtraukia ir rusėnų pajėgas, o Olyvos kronika mus
informuoja, jog puolimas truko 18 dienų. Skaičius gali būti padidintas, tačiau
nedrįstume drastiškai jo sumažinti, nes, pavyzdžiui, dešimt dienų buvo labai
realus laikais priešo žemės niokojimui, tuo labiau, kad šiuo atveju buvo
įsiveržta į krašto gilumą.
Toliau Vygando Marburgiečio kronikoje rašoma, jog priplėšto grobio
įsiveržėliai neišlaikė, nes jiems kelią pastojo Ordino vėliavos. Pirmoji buvo
ragainiečių, Įsruties komtūrų, prūsų vitingų, Šventojo Jurgio, Mergelės Marijos.
Jie su dar atvykusiu pastiprinimu sumušė Vytenio pajėgas. Iš kronikos aišku, jog
Vytenis sugebėjo ištrūkti (pabėgo), o Ordinas triumfuodamas su grobiu (rusėnais,
stabmeldžiais), grįžo namo.
Čia, kaip matome, šaltinių informacija šiek tiek skiriasi, tačiau abu
kronikininkai akcentuoja lietuvių pusės nuostolius – kokie jie buvo iš tikrųjų,
atsakyti neįmanoma. Remiantis Petru Dusburgiečiu, Karaliaučiaus komtūras
Fridrichas iš Vildenbergo dar ir po to sekė lietuvių pajėgas. Pastarieji jau
buvo išsiskirstę ir neapdairūs, todėl komtūras nusiaubė Pagraudės valsčių.
Atrodytų, jog šis žygis patyrė fiasco, tačiau Vygandas Marburgietis
tvirtino, kad Vytenis, leisdamasis į naują žygį, buvo užtikrintas savo ankstesne
sėkme, todėl galime konstatuoti, jog vis dėlto žygio finalas nebuvo toks
liūdnas, kaip norima parodyti, ir užpuolikams pavyko gauti pelno net
pralaimėjus.
Stačia galva į kovą
 |
Atminimo akmuo Voplaukio mūšiui | www.reszel.pl
|
Tolesni Vytenio veiksmai vyko jau daugiau kaip po
mėnesio – 1311 m. Velykų sekmadienio išvakarėse. Balandžio 3 d. didysis
kunigaikštis įsiveržė į Prūsijos žemę su keturiais tūkstančiais rinktinių vyrų
(lot. virorum preelectorum) ir nusiaubė Varmės vyskupystę.
Abiejų vokiečių kronikininkų Petro Dusburgiečio ir Vygando Marburgiečio
žinutės iš esmės sutampa. Pirmasis teigia, kad Vytenio kariuomenė „begėdiškai
išniekino bažnyčias, šventuosius rūbus bei taures, bažnyčios tarnus bei
sakramentus“, išsivedė daugiau nei 1200 krikščionių belaisvių ir nužygiavo į
Bartos žemėje esantį lauką, pavadinimu Voplaukis (lot. Woyploc). Ši
vieta yra į šiaurės rytus nuo dabartinio Kenštyno (lenk. Kętrztyn;
liet. Raistpilis; vok. Rastenburg). Toliau teigiama, jog tame
lauke jis tyčiojąsis iš krikščionių, sakydamas „Kur jūsų dievas, kodėl jis jums
nepadeda, kaip anksčiau mums padėjo mūsų dievai dabar ir kitados?“ Žinoma,
krikščionys nieko negalėjo atsakyti.
Vygandas Marburgietis pateikia dar išsamesnį aprašymą, kurio kilmė, anot
lietuviško kronikos vertimo komentatorių, galėjo būti ir sakytinė tradicija,
arba koks nors mums nežinomas šaltinis. Kronikininkas pasakoja apie jau minėta
pasityčiojimą iš krikščionių ir Vytenio prašymą dėtis prie jo, nes jų –
krikščionių – tikėjimas tėra tik apgavystė. Šitai pasakydamas, jis numetė ostiją
ant žemės ir ją mindžiodamas kalbėjo: „Ką gi jūs garbinate? Duona niekada nebus
Dievu. Geriau žiūrėkite, koks aš galingas, ir atsiverskite į stabmeldystę“.
Šis kunigaikščio monologas, ko gero, nieko bendro su realybe neturi, nes
tuo metu Vytenis jau statė pranciškonams bažnyčią Naugarduke, kuri, manoma, 1314
m. Ordino antpuolio metu buvo sunaikinta. Tad Vytenio santykiai su krikščionimis
tik gerėjo. Juo labiau sutartis su Ryga (1298–1313 m.) rodė gana taikias
lietuvių intencijas, kai Ordino reikalai vis labiau komplikavosi, nes popiežiaus
atsiųstas legatas Pranciškus Molanietis, tirdamas Rygos miesto konfliktą su
Vokiečių ordinu, paskelbė kryžiuočiams interdiktą (draudimas atlikti religines
apeigas), kuris buvo panaikintas 1313 m. Tokia įkaitusi atmosfera turėjo lemti
Lietuvai nenaudingus dezinformuojančius propagandinius šūkius.
Po kelių dienų (po Vytenio įsiveržimo), balandžio 7 d., atžygiavo didysis
komtūras Henrikas iš Plockės su 150 brolių ir daugybe karių. Sembos kanauninko
kronika pateikia kitokius skaičius: Ordinas buvo su 84 broliais ir 500 vyrų. Vėl
matome kardinalius neatitikimus, kurie įvelia daug painiavos. Štai trys
šaltiniai nurodo žuvusių lietuvių skaičių, tačiau šie skaičiai taip pat
neleidžia padaryti tikslių išvadų, nes turime ir 3000, ir 4000, ir net 23000
žuvusių. Tokie skaičių neatitikimai būdingi viduramžių kronikoms, tačiau
grįžkime prie mūšio eigos.
Į akis krenta, jog didžiajam komtūrui prireikė net penkių dienų (tarp
balandžio 3 ir 7 d.), kad pasiektų užpuolikus. Kodėl galėjo atsirasti šitoks
delsimas? Istoriografijoje galima aptikti kelias versijas. Štai Alvydas
Nikžentaitis ir juo sekantis Darius Baronas teigia, jog tai nutiko dėl kokybinio
karybos pasikeitimo – kavalerijos, kaip atskiro taktinio vieneto Lietuvos
kariuomenėje, atsiradimo, todėl prieš rinktinius kavaleristus kryžiuočiai
nedrįso stoti skersai kelio, kol nesurinko pagrindinių savo pajėgų. Turėtume
nesutikti su tokia pozicija, nes kavalerijos atsiradimas apskritai yra
probleminis klausimas, kuris, anot archeologų, gali būti keliamas į XIII a.
pirmąją pusę. Tad delsimas galėjo atsirasti dėl dar dviejų priežasčių. Antroji
priežastis galėtų būti paaiškinama tuo, jog tuo metu krikščioniškajame pasaulyje
buvo švenčiama Didžioji savaitė ir priešininkai nesitikėjo būti užklupti tokiu
metu. Trečioji priežastis buvo išsakyta amerikiečių istoriko Viljamo Urbano (William
Urban). Jis kalba apie gamtinių sąlygų faktorių: tuo metu, anot minėto
autoriaus, buvęs atodrėkis (ypač turėjęs jaustis Mazovijos ežerų regione)
Vyteniui leido išvengti žvalgų dėmesio ir turėjo kliudyti Ordino pajėgoms
pasiekti vietovę. Kiekvienas iš šių pasvarstymų atrodo įtikinamai, tačiau gali
būti, jog paprasčiausiai kryžiuočiams reikėjo laiko susiorganizuoti ir nuvykti
iki lietuvių plėšiamos vietovės, todėl tiek ir užtruko. Tačiau neatmeskime nei
vienos iš pateiktųjų versijų.
Remiantis kronikų žiniomis, yra aišku, jog Ordino pajėgos, pasiekusios
Voplaukio vietovę, išsirikiavo vėliavų eilės tvarka ir su Holando
Švenčiausiosios Mergelės paveikslu. Vytenio pajėgos užėmė gynybinę poziciją ir
pritaikė žiedinės gynybos, t. y. apsitvėrimo iš visų pusių (vagenburgo) taktiką
(tą aiškiai patvirtina kronikos), kuri pasitarnavo dar didžiojo kunigaikščio
Traidenio laikais, kai netoli Saremos salos, 1270 m. vasario 16 d. įvykusiame
Karusės mūšyje, buvo įveikta Vokiečių ordino livoniškoji šaka.
Pirmieji puolė priekiniai būriai, kurios lietuviai įveikė ir jie neteko 60
krikščionių (čia, beje, vienintelis kryžiuočių nuostolių paminėjimas). Tačiau
netrukus, kai Vytenio žmonės išvydo atžygiuojančius Ordino brolius, lietuvius,
anot P. Dusburgiečio, „pagavo tokia baimė ir taip jiems sukrupo širdys, kad net
neturėjo jėgų daugiau priešintis; dėl to vienu akies mirksniu metė ginklus ir
leidosi bėgti“. Dauguma anksčiau minėtų šaltinių pažymi, jog beveik visi
lietuviai buvo išžudyti, o belaisviai išgelbėti (Sembos kanauninkas mini 1200
išgelbėtus krikščionis).
Detalesnių žinių, kas lėmė Vytenio pajėgų pralaimėjimą, neturime. Visgi
tenka paminėti, jog tai vienas didžiausių Vytenio susidūrimų su kryžiuočiais,
fiksuojamų šaltiniuose, tačiau, deja, nesėkmingas. Fortūna nusisuks ir nuo kitų
XIV a. valdžiusių kunigaikščių, nes XIII a. mūšių sėkmės pakartoti jau nepavyks.
Beje, mūšio pabaigos epizode svarbu pažymėti vieną Vygando Marburgiečio
pasakojimo fragmentą: kai Vytenis bėgo iš mūšio lauko, vienas kryžiuotis jo vos
neužmušė kirsdamas į galvą. Kai po trumpo laiko tarpo buvo sudarytos paliaubos,
didysis kunigaikštis jų sudarymo metu paklausė Ordino pareigūnų, kas buvo tas
karys, kuris jį sužeidė. Magistras parodė į kryžiuotį Dusmerį. Vytenis jam tarė:
„Vos nenukirtai manęs savo aštriu kalaviju.“ O jis didžiajam kunigaikščiui
atšovė: „Taip būtų įvykę, jeigu būtumėte manęs palaukęs“. Toks kunigaikščio
elgesys, matyt, yra kronikos autoriaus fantazijos vaisius, nes kaip ir
ankstesnieji tiesioginės kalbos elementai, akivaizdžiai neatitiko realios
situacijos.
Karštos galvos
Po šio laimėjimo, kartais
vadinamo Pyro pergale,
Ordinas ėmėsi drąsiau veržtis į Žemaitiją ir Lietuvą – 1311 m. dar įvyko trys
Vokiečių ordino žygiai ir buvo pereita į intensyvios ofenzyvos padėtį. Vygandas
Marburgietis po Voplaukio mūšio įterpia žinutę apie anksčiau jau minėtas trumpas
paliaubas, tačiau nežinoma, kiek jos truko ir ar apskritai nėra išgalvotos, kaip
teigiama senesnėje vokiškoje istoriografijoje. Tikėtinas jų laikas – nuo 1311 m.
liepos (veiksmai Šalčininkuose) iki 1313 m. vasaros (kai buvo užpulta Bisenės
pilis). Gali būti, jog taikos sutartis buvo sudaryta ryšium su popiežiaus legato
Pranciškaus Molianiečio atvykimu į Livoniją dėl Ordino skriaudų Rygos miestui.
Tokiu atveju taika nieko bendro su mūšiu neturi.
Taigi, grįžtant prie situacijos iš karto po Voplaukio, Brandenburgo
komtūras Gebhardas iš Mansfeldo 1311 m. vasarą surengė niokojamąjį žygį į
Pagraudės valsčių, kuriame jie viską sunaikino ir pagrobė daug žmonių į
nelaisvę, bet, pamatę, jog prieš juos pasiruošę stoti vietiniai, kryžiuočiai
išgalabijo visus paimtus į nelaisvę. Tačiau tie vietiniai kilmingieji – Manstas,
Masius, Sudargas ir kiti – nestojo į kovą, nes suvokė, jog Ordinas bus surengęs
pasalą. Vėliau jie pagrasino, jog Brandenburgo komtūras žus, jeigu dar taip
rizikuos.
Tuo pat metu kažkoks lietuvis, karaliaus turtų valdytojas, laikomas Balgos
pilyje, apgavo Ordiną. Jį paleidę kryžiuočiai suorganizavo žygį į Gardino pilį,
tačiau šis lietuvis viską išdavė Vyteniui. Gardiną pulti ketino tas pats
Voplaukio mūšio dalyvis maršalas Henrikas iš Plockės su daugybe brolių ir 5
tūkstančiais karių, kurie nieko nežinojo apie išdavystę. Jie žygiavo pilies
link, tačiau, pagavę vietinį žvalgą, sužinojo apie lietuvių pasalą. Ordinas
staigiai pasitraukė atgal, tačiau tai nebuvo pabaiga.
Tas pats Henrikas iš Plockės su 150 ordino riteriu ir stipria kariuomene
(dviem tūkstančiais pėstininkų) pasuko link Lietuvos, į Šalčininkų valsčių (lot.
territorium dictum Salsenickam), kur dar niekad nebuvo pasirodžiusi
tokia didėlė krikščionių kariuomenė. Šiame valsčiuje liepos 2 d. Ordinas
plėšikavo, žudė, sudegino tris pilis ir kitą dieną su 700 į nelaisvę paimtų
žmonių, patraukė namo. Tai buvo pirmas toks įsiveržimas į patį valstybės centrą.
Sunku pasakyti, kas paskatino kryžiuočius imtis tokio drąsaus veiksmo. Istorikas
Tomas Baranauskas mano, jog tai buvo „į kampą užspeistų kryžiuočių, kuriems tuo
metu grėsė popiežiaus pasmerkimas, desperatiškas puolimas, siekiant išplėsti
savo valdžią ir galią“. Tai būtų logiškas paaiškinimas, nes anksčiau minėtoji
taika (1311–1313 m.) atrodo buvo sudaryta būtent po šių įvykių, kad
neišprovokuotų popiežiaus drastiškiems veiksmams.
Paradoksalu, jog kryžiuočiams, įveikusiems Vytenio kariuomenę 1311 m.
Voplaukio mūšyje, teko griebtis staigių ir kardinalių veiksmų, siekiant didinti
savo įtaką ir galią (labiausiai išsiskiria jų masiškumas ir geografija, nes
pulta visomis kryptimis), tačiau galų gale atsidūrę popiežiaus nemalonės
šešėlyje, Prūsijos kryžiuočiai ėmėsi taikingos politikos (minėtos taikos
sudarymas), kuri jiems nebuvo reikalinga, tačiau reikšminga norint dezinformuoti
dvasinę viršenybę, parodant savo ir taikingas intencijas.
Skelbta:
Alkas.lt, 2012 09
21
Aizkrauklės mūšis
Strėvos mūšis