English  English   Russian  По-русски  
Viduramžių Lietuva
VIDURAMŽIŲ LIETUVOS VISUOMENĖ

              Karyba:   Karo žygiai |  Mūšiai |  Pilėnų gynimas | 


Pilėnų gynimas

       1336 m. vasario 25 d. Vokiečių ordino riteriai su svečiais iš Vokietijos, Belgijos, Austrijos ir Prancūzijos apgulė Pilėnų pilį Žemaitijoje, Trapėnų žemėje. Pilyje, kurios gynybai vadovavo kunigaikštis Margiris, slėpėsi žmonės iš 4 valsčių su moterimis, vaikais ir visu turtu. Kryžiuočiai ir jų talkininkai kelias dienas iš visų jėgų puldinėjo pilį, bet lietuviai atkakliai gynėsi. Pagaliau, kai pilies sienos keliose vietose pralaužtos, pasidarė aišku, kad pilis pasmerkta. Pilies gynėjai ryžosi išsižudyti, užuot pasidavę į priešo nelaisvę. Jie uždegė didelį laužą, sumetė ten visą turtą, paskui ėmė žudyti vieni kitus. Kryžiuočiams įsiveržus į pilį, buvo likęs tik Margiris su savo tarnais, kuris dar gerą valandą narsiai gynėsi iš vieno įtvirtinimo. Kunigaikštis Margiris nukovė dar daug priešų, o kai nebegalėjo gintis, šoko į rūsį, kuriame slėpė savo žmoną, nužudė ją ir pats nusižudė. Pilį kryžiuočiai sudegino ir sulygino su žeme.
       XIX–XX a. Pilėnų gynimo istorija susilaukė didelio istorikų ir rašytojų dėmesio, tapo ne vieno meno kūrinio ir mokslinio tyrimo tema.

Margirio arija iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“ (1955 m.)
Atlieka Jonas Stasiūnas (1978 m.)

- Margiris grįžta, valdovas sugrįžta!
Ir skydas, ir žemė visa kruvina.

- Štai ir jūsų eilė,
Paskutiniai Pilėnų gynėjai!
Kalavijų rūdis numazgokit
Kryžiuočių krauju!
Ginam Lietuvą mes
Nuo nedorėlio priešo gaujų!
Ginamam laisvę ir laimę kartų
Būsimųjų!

Padėję savo gyvybę brangią
Ant aukuro mūsų tėvynės
Te baisia mirtim ją numirsim!
Praamžiaus ranka
Bus palaiminta toji auka!
Bus palaimintas karžygių šventas
Atminimas!

Vaitoja mūs žemė gimtoji,
Bokštai ir sienos liepsnoja,
Ir priešas žiaurusis jau telkia jėgas
Lemtingajai kovai.
Nejau sutiktų kas nors iš mūsų jiems vergaut?
Geriau mirtis!

- Geriau tegu, geriau mirtis!
Geriau mirtis!

- Suspauskim tvirčiau kalaviją,
Visi, kas tik mirti nebijo,
Visi, kurie pakelia kuoką
Ir akmenį sviesti į priešą dar moka,
Į kovą!

O jūs, žilagalvės senelės,
O jūs, motušėlės mielosios,
Palaiminkit vyrus, kad jotų
Be baimės į kruviną puotą,
Kad mūrais pavirstų tenai!
Kad žemė gimta amžinai
Po kojomis priešų liepsnotų!

Štai ir jūsų eilė,
Paskutiniai Pilėnų gynėjai!
Kalavijų rūdis numazgokit
Kryžiuočių krauju!
Ginam Lietuvą mes
Nuo nedorėlio priešo gaujų!
Ginamam laisvę ir laimę kartų
Ateities!



Ūdrio daina iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“ (1955 m.)
Atlieka Eduardas Kaniava (1978 m.)


Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom,
Apkaišysiu pavadėlį žaliom rūtom
Ir valdovui tartum tėvui,
Nusiėmęs kepurėlę,
Nusilenksiu.

Duok, valdove, kilpinėlį eiklų, taiklų,
Kalaviją, ant žarijų žaizdro lietą,
Kirvį aštrų, ilgakotį,
Sunkią kuoką pakilnoti,
Duok, valdove!

Nusibodo girioj stumbrą varinėti,
Nusibodo tavo sakalus penėti.
Jei medžioti, tai medžioti
Nuožmų vanagą kryžiuotį
Priešo žemėj.

Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom,
Apkaišysiu pavadėlį žaliom rūtom,
Kad skrajūno mano žirgo
Pikto priešo piktos širdys
Vis bijotų.

Back Mūšiai          Lietuvių religija ir mitologija Next 

 
Istorija
Įvadas
Chronologija
Šaltiniai
Vikingų epocha
Valstybės ištakos
Didieji kunigaikščiai
Visuomenė
Įvadas
Socialiniai sluoksniai
Valstybės santvarka
Karyba
Religija
Raštas ir kalbos
Pilys
Įvadas
Vorutos pilis
Istorija
Naujienos
Tyrinėjimų ataskaitos
Straipsniai
Poezija
Medinės pilys
Mūrinės pilys
LDK palikimas
Įvadas
Straipsniai
Žemėlapiai
Diskusijos
 
Apie svetainės autorių
Biografija
Kontaktai
 
 
 
Pasirašykite svečių knygoje: