English  English   Russian  По-русски  
Viduramžių Lietuva
VIDURAMŽIŲ LIETUVOS VISUOMENĖ

              Valstybės santvarka:   Valstybės valdymas |  Sostinė |  Provincijos | 


Kur buvo karūnuotas Mindaugas?

Tomas BARANAUSKAS, Vilnius
       Trys pagrindinės versijos

       Neabejotinai reikšmingiausi Mindaugo epochos įvykiai yra jo krikštas, Lietuvos valstybės tarptautinis pripažinimas 1251 m. bei karūnacija 1253 m. Šie įvykiai amžiams įrašė Mindaugo vardą tarp pačių žymiausių Lietuvos istorijos veikėjų, sustiprino jaunos Lietuvos valstybės pamatus ir padėjo pagrindus tolesnei jos raidai.
       Minėdami istorinius įvykius mintimis stengiamės grįžti į tuos laikus ir tas vietas, kur jie vyko. Deja, Mindaugo laikų geografija dėl šaltinių trūkumo liko labai neaiški ir daug kur mįslinga. Ne išimtis net ir toks reikšmingas įvykis, kaip Mindaugo karūnavimas.
       Dėl Mindaugo karūnavimo vietos iki šiol vienos nuomonės nėra. Tradicinėje istoriografijoje buvo teigiama, kad Mindaugas buvo karūnuotas Naugarduke. Tuo iki šiol neabejoja baltarusių istorikai ir publicistai. Tačiau ir tokie iškilūs mūsų istorikai, kaip Konstantinas Jablonskis ir Zenonas Ivinskis manė, kad Mindaugas buvo karūnuotas Naugarduke. Z. Ivinskis netgi samprotavo, kad gal taip Mindaugas norėjęs pabrėžti rusiškųjų žemių priklausomybę Lietuvai1. Pastaruoju metu Lietuvoje išpopuliarėjo kita nuomonė – kad Mindaugas karūnuotas Vilniuje, čia buvo pasistatęs ir katedrą. Tai labiau tinka mėgstantiems jubiliejinius paminėjimus „autentiškoje aplinkoje“ – Vilniaus pilių ir arkikatedros kompleksas, mūsų sostinės širdis, įsivaizduojamas kaip svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių liudininkas nuo pat valstybės ištakų. Ir pagaliau trečioji nuomonė, išdėstyta dar anksčiau už Vilniaus hipotezę, bet iki šiol vis dar neįgavusi tokio populiarumo, sieja Mindaugo karūnavimą su Latava Anykščių rajone.
       Tokios yra pagrindinės nuomonės. Visas jas bandoma grįsti istorijos šaltiniais ar bent jau tuo, kas įsivaizduojama esant šaltiniais, tinkančiais XIII a. Lietuvos istorijai atkurti. Vis dėlto yra aišku, kad trijose vietose iš karto Mindaugas tikrai nesikarūnavo. Vadinasi, mažiausiai dviejų teorijų šalininkai grindžia savo vizijas netikrais šaltiniais ar neteisingu jų supratimu. Pabandykime pasiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų, kokiais faktais grindžiamos tos versijos, ir kuria galima labiau pasitikėti.

       Naugardukas

       Mindaugo karūnavimo vietos lietuviai atminty neišsaugojo. Net pats Mindaugo vardas jau XV a. buvo visiškai užmirštas. Antrojoje Lietuvos metraščio redakcijoje (apie 1515 m.), kurioje pirmą kartą išdėstyta legendinė Lietuvos istorija, aprašyti 36 legendiniai kunigaikščiai, bet Mindaugo tarp jų nebuvo. Trečiosios metraščio redakcijos, arba Bychovco kronikos, autorius, įterpė žinių apie Mindaugą, bet ne iš liaudies atminties, o iš Volynės (Ipatijaus) metraščio. Be to, ši metraščio redakcija to meto Lietuvos visuomenėje nepaplito ir buvo mažai kam žinoma. Mindaugą į Lietuvos istoriją grąžino žymiausias LDK laikų Lietuvos istorikas Motiejus Stryjkovskis. Savo kūrinyje „Apie garbingos lietuvių, žemaičių ir rusinų tautos pradžią, kilmę ir narsą, riteriškus darbus ir vidaus reikalus“ (1577) jis rašė: To Mindaugo Lietuva neapdairiai ir kvailai savo metraščiuose nemini, o jis buvo pirmasis Lietuvos karalius, karūnuotas nuo popiežiaus sosto, ir labiau pasižymėjęs už visus savo pirmtakus2. Pasirėmęs Bychovco kronika ir kitais šaltiniais, M. Stryjkovskis pasiryžo ištaisyti šią padėtį. Karūnaciją laikydamas svarbiausiu Mindaugo nuopelnu, istorikas stengėsi nurodyti ir šio įvykio vietą. Tačiau apie ją jo šaltiniuose nebuvo jokių duomenų. Todėl skirtinguose savo kūriniuose Mindaugo karūnaciją M. Stryjkovskis lokalizuoja nevienodai.
       Pirmajame savo kūrinyje – poemoje „Dorybės pasiuntinys kilniesiems bajorams“ (1574) – Mindaugo karūnavimo vietą M. Stryjkovskis lokalizavo Kernavėje:
       Paskui pasikrikštijo, buvo pavadintas Mendolfu,
       Karūnuotas Lietuvos karaliumi
       Kernavėje, leidus popiežiui
                              Ir ciesoriui.3
       Tą pačia versiją istorikas pakartojo ir kiek vėliau parašytame platesniame kūrinyje „Apie pradžią…“ (1575–1577 m.)4. Tačiau savo paskutiniame ir žinomiausiame kūrinyje – 1582 m. išleistoje „Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kronikoje“ – M. Stryjkovskis staiga pakeitė savo nuomonę ir taip pat kategoriškai pareiškė, kad Mindaugas buvo karūnuotas Naugarduke. Esą popiežiaus Inocento IV pasiųstas legatas – Kulmo vyskupas Heidenreichas – atvykęs į Lietuvos Naugarduką su Rygos arkivyskupu ir Prūsijos bei Livonijos kryžiuočiais Mindaugą arba Mendoką pagal įprastas bažnytines ceremonijas patepė Lietuvos karaliumi, paskelbė ir popiežiaus bei ciesoriaus pavedimu karūnavo nauja Lietuvos karūna5.
       Tai, kad ši versija buvo paskelbta garsiosios M. Stryjkovskio Kronikos puslapiuose, garantavo jai visuotinį pripažinimą. Iki pat XIX a. Lietuvos istorija buvo suvokiama tik per M. Stryjkovskio Kroniką. Iš esmės šios kronikos žinias perteikia ir kitas įtakingas istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius (1650), pridurdamas, kad Mindaugo karūnacija esą vyko lauke šalia Naugarduko, nes ten nebuvę pakankamai erdvių bažnyčių6. Pagal M. Stryjkovskį apie Mindaugo karūnavimą pasakoja ir XVII a. pirmojoje pusėje Ukrainoje surašytas Hustino metraštis7 bei kiti vėlesni šaltiniai.
       Versija apie Mindaugo karūnavimą Naugarduke tvirtai prigijo ir XIX–XX a. istoriografijoje. Dešimtis ir šimtus kartų ji keliavo iš knygos į knygą, iš straipsnio į straipsnį. Dėl dažno kartojimo daugelis istorikų pradėjo ją traktuoti kaip faktą, nereikalaujantį kritiško įvertinimo. Tačiau iš to, kas pasakyta, matome, kad vienintelis šios versijos šaltinis – M. Stryjkovskio Kronika, kurioje Mindaugo karūnacijos lokalizavimas Naugarduke tėra paties M. Stryjkovskio samprotavimų rezultatas. Iš tiesų jis nežinojo, kur buvo karūnuotas Mindaugas, ir savo kūryboje blaškėsi tarp Kernavės ir Naugarduko, kuriuos remdamasis Lietuvos metraščių legendinės dalies interpretacijomis laikė Lietuvos sostinėmis.

       Vilnius

       Kita versija, pastaruoju metu susilaukusi nemažo dėmesio, sieja Mindaugo karūnavimą su Vilniumi. Iš pradžių tokios sąsajos buvo grindžiamos tik bendro pobūdžio samprotavimais – esą Mindaugo sostinė turėjusi būti ne kur kitur, o Vilniuje, nors jokie šaltiniai apie tai ir nekalba8. Vėliau argumentų svorio centras ėmė telktis į vadinamąją Mindaugo katedrą, kurios liekanos neva rastos dabartinės arkikatedros požemiuose. Po 1986 m. tyrinėjimų tokias išvadas suformulavo Napoleonas Kitkauskas9, pastaruoju metu jas aktyviai propaguoja archeologas Vytautas Urbanavičius10, joms linkę pritarti ir kai kurie kiti tyrinėtojai.
       1986 m. arkikatedros požemiuose tyrinėtas seniausios katedros liekanas N. Kitakauskas ir jo šalininkai besąlygiškai priskiria XIII amžiui, nors patikimai datuojančios medžiagos ten neaptikta. Toks datavimas iš esmės remiasi prielaida, kad pirmoji katedra buvusi perdirbta į pagonių šventyklą, o paskui – vėl į katedrą. Tai siejama su Mindaugo krikštu, Lietuvos grįžimu į pagonybę ir nauju krikštu 1387 m.11
       Pagoniškos šventyklos liekanomis laikomi dveji neaiškios paskirties laiptai, surasti šiaurinėje navoje. Apatinė tų laiptų dalis buvo įkasta 30–40 cm žemiau pirmosios katedros grindų lygio prie jos šiaurinės sienos, o viršutinė dalis, nugriauta vėlesnių statybų metu, kilo katedros centro link. N. Kitkausko ir jo sekėjų manymu, šioje vietoje stovėję laiptuoti pagoniški altoriai, kuriuos aprašė Teodoras Narbutas, remdamasis savo atrasta Rivijaus kronika. Šie altoriai neva buvo įrengti ant nugriautų pirmosios katedros kolonų viršaus. Ant jų ir turėję vesti minėti laiptai. Viršutinė katedros dalis esą buvo nugriauta ir šventykla buvusi be stogo (kaip sakoma T. Narbuto aprašyme). 1387 m. ant tų pačių pamatų neva vėl pastatyta viršutinė dalis, ir šventykla vėl tapo katedra. Taip iš katedros požemiuose surastų neaiškių laiptų išaugo teorija apie Mindaugo katedrą ir jos perstatymą į pagonišką šventyklą. Pagrindinis šios teorijos argumentas – 12-os laiptelių altorius Rivijaus ir Narbuto aprašyme.
       Artūro Dubonio tyrinėjimai verčia labai suabejoti Rivijaus kronikos autentiškumu. A. Dubonis padarė išvadą, kad šia kronika T. Narbutas pasinaudojo kaip priedanga savo fantazijoms įteisinti: į tuščias kronikos vietas jis įrašė jam reikalingus „liudijimus“ – tai ir yra visos „unikalios“ Lietuvos istorijos žinios, esančios šioje kronikoje, įskaitant ir pagoniškos šventyklos aprašymą12. Aišku, kad toks šaltinis tikrai neduoda pagrindo kiekvienuose neaiškiuose laiptuose įžvelgti pagoniškos šventyklos liekanų.
       Pirmosios Vilniaus katedros ryšį su Mindaugu N. Kitkauskas ir jo šalininkai bando grįsti ir Vokiečių ordino XIV–XV a. sandūros diplomatiniais dokumentais. 1388 m. laiške popiežiui13, pareiškimuose lenkams Tuorunės derybose 1399 m.14 ir visuotiniam Konstanco bažnytiniam susirinkimui (1414–1418 m.) kryžiuočiai teigė, kad Mindaugas esą buvo įkūręs Vilniaus vyskupiją, bet paskui atsimetė nuo krikščionybės. Todėl kryžiuočiai kėlė abejonių ir dėl naujo Lietuvos krikšto. Antai Peterio Wormditto pareiškime Konstanco susirinkimui sakoma: Buvo Lietuvoje vienas karalius, vadinamas Mindaugu, kuris su savo žmona priėmė krikščionišką krikštą ir pakvietė į savo šalį Ordino brolius ir įkūrė tam tikrą katedros bažnyčią viename mieste, kuris vadinamas Wille [įprasta Vilniaus vardo forma XIV–XV a. vokiečių šaltiniuose, – T. B.], ir paėmė iš kažkokio vyskupo vieną presbiterį, ordino brolį… ir t. t.15
       Vilniaus paminėjimas yra vienintelė kryžiuočių pareiškimų apie Mindaugą vieta, kuri nebuvo paremta jų turėtais dokumentais. Šie dokumentai žinomi ir dabar. Juose kalbama apie Mindaugo krikštą, Lietuvos vyskupijos įsteigimą, žemių Ordinui užrašymą. Pakankamai akivaizdu, kad XIV a. pabaigoje kryžiuočiams nekėlė abejonių sąvokų „Vilniaus vyskupija“ ir „Lietuvos vyskupija“ tapatumas. Nesusimąstydami jie perkeldavo savo meto realijas į praeitį ir buvo linkę vartoti jiems įprastesnę sąvoką „Vilniaus vyskupystė“. Nieko kito tie dokumentai neatspindi ir nieko Mindaugo katedros Vilniuje naudai nepaliudija.
       Taigi reikia pripažinti, kad ir Vilniaus versija yra deklaratyvi, niekuo už Naugarduko versiją nepranašesnė.

       Latava

       Atmetus teorijas, pagrįstas vėlyvų šaltinių prasimanymais, reikia atkreipti dėmesį į dokumentus, kurie tiesiogiai susiję su Mindaugo karūnavimu.
       Išliko Mindaugo donacinis aktas, išduotas Vokiečių ordinui 1253 m. liepos mėnesį karūnavimo proga. Šį aktą mini ir Eiliuotoji Livonijos kronika16. Jis leidžia ne tik patikslinti karūnavimo datą, bet suteikia žinių ir apie karūnacijos vietą, nes akte nurodyta, kur jis išduotas: „Duota Letovijoje, mūsų dvare, 1253 viešpaties metų liepos mėnesį“ (Datum in Lettowia in curia nostra anno domini MCCLIII mense Julio)17. Dar vienas aktas patvirtintas 1260 m., bet parengtas, kaip matyti iš liudininkų sąrašo, tais pačiais 1253 m.18 Juo Mindaugas užrašo Vokiečių ordinui Lietuvos sosto paveldėjimo teisę, jei mirtų be įpėdinių. Akte yra panaši formulė – Datum Lettovie in curia nostra19.
       Kai kuriems istorikams abejonių kelia tai, kad dvaro pavadinimas visiškai sutampa su tuose pačiuose dokumentuose vartojama Lietuvos vardo forma. Dėl to jiems atrodė, kad šie aktai išduoti kažkokiame neįvardytame dvare Lietuvoje.
       Čia reikia iš karto pastebėti, kad datavimo formulėje beveik visada nurodoma konkreti vieta. Man pavyko surasti tik vieną Vokiečių ordino aktą, kuris išduotas tiesiog Čekijoje – „Datum Bohemie“20. Tačiau nėra jokios užuominos apie kokį nors bevardį dvarą. Ir vargu ar ji gali būti, nes nėra prasmės akto išdavimo vietą sukonkretinti, apibūdinant ją kaip „dvarą“ ir nenurodant to dvaro pavadinimo. Jeigu jau sakoma, kad aktas išduotas „in curia“, tai šalia visada nurodomas tos „kurijos“ pavadinimas.
       Iš esmės problemą dar 1910 m. išsprendė Eduardas Volteris. Savo straipsnyje „Mindaugo miestas, arba kur ieškoti XIII amžiaus Letovijos?“21 tyrinėtojas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje iš tikrųjų buvo konkreti vieta, vadinama Lettowia. Šiandien ji žinoma Latavos vardu. Taip vadinamas kaimas, esantis į šiaurės vakarus nuo Anykščių prie to paties pavadinimo upelio – Šventosios intako. Šis Latavos upelis minimas XIV a. sufalsifikuotame 1261 m. Mindaugo akte, kuriame aprašomos Sėlos ribos. Siena vedama Šventosios upe, o paskui pasuka Latavos upeliu ir eina tolyn į vakarus. Upelio pavadinimas šiame akte rašomas lygiai taip, kaip buvo užrašytas ir Mindaugo dvaro vardas – „in ripam Lettowiae22. Sienos aprašymas suteikia galimybę visiškai tiksliai lokalizuoti šį upelį ir leidžia be jokių abejonių teigti, kad pavadinimai „Lettowia“ ir „Latava“ čia yra tapatūs. Be to, yra dar vienas Sėlos ribų aprašymas, datuojamas XIV a. pabaiga. Čia siena nuo Šventosios upės pasuka link „piliakalnio, vardu Lettow“ (borchwal, nomine Lettow)23. Taigi paliudijamas ne tik pavadinimų „Lettowia“ ir „Latava“ tapatumas, bet ir tai, kad tokiu pačiu vardu buvo vadinamas ir piliakalnis.
       Vis dėlto E. Volteriui nepavyko surasti šio piliakalnio, nors jis ir bandė tai padaryti, o 1935 metais net pats lankėsi Latavoje. Tai leido istorikams, ištikimiems istoriografinėms tradicijoms, interpretuoti „piliakalnį, vardu Lettow“ kaip kažkokį neįvardytą piliakalnį, esantį Lietuvos pusėje, neturintį nieko bendro su Latavos upeliu24. Taigi ir toliau vyravo nuomonė, kad Mindaugo aktai išduoti kažkokiame neaiškiame dvare Lietuvoje, o upelio pavadinimas buvo tiesiog ignoruojamas kaip sutapimas.
       Tik 1997 m. Latavos upelio pakrantėje buvo atrastas piliakalnis. Jis stūkso Palatavio kaimo miške šalia Latavos kaimo. Piliakalnis turi apvalią 30–33 m skersmens aikštelę ir nuo aukštumos pusės atskirtas gynybiniu grioviu bei pylimu. Tai tipiška kunigaikščio rezidencija. Pagal atsitiktinius radinius piliakalnis datuotas XIII–XIV a. Po šio atradimo nebeliko abejonių dėl piliakalnio Lettow vietos ir jo pavadinimo tapatumo su Latavos vardu.
       Vadinasi, galima sakyti, jog yra įrodyta, kad tikrai egzistavo kunigaikštiška rezidencija, kurios pavadinimas lotyniškoje vokiečių transkripcijoje visiškai sutapo su Lietuvos vardo užrašymo forma. Kai kuriems tyrinėtojams abejonių keliantis Latavos buvimas valstybės pasienyje25 iš tiesų labai gerai paaiškina karūnacijos vietos pasirinkimą. Mat karūnacijoje dalyvavo kaimyninės valstybės vadovas – Livonijos ordino magistras Andrius Štirlandas. Viduramžiais kaimyninių valstybių valdovams buvo įprasta susitikti savo valdų pasienyje26. Nenuostabu, kad ir 1253 m. dvaras, buvęs Lietuvos ir Livonijos pasienyje, buvo patogiausia vieta Mindaugo karūnavimui ir užsienio svečių priėmimui27. Todėl galima daryti išvadą, kad Palatavio piliakalnis yra labiausiai tikėtina Mindaugo karūnavimo vieta.

 


       1 Ivinskis Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Vilnius, 1991, p. 178.
       2 Stryjkowski M. O początkach, wywodach, dzielnościach, sprawach rycerskich i domowych sławnego narodu litewskiego, żemojdzkiego i ruskiego, przedtym nigdy od żadnego ani kuszonę, ani opisane, z natchnienia Bożego a uprzejmie pilnegp doświadczenia / opracowała Julia Radziszewska. Warszawa, 1978, p. 194.
       3 Stryjkowski M. Goniec cnothy, do prawych slachciczów // Stryjkowski M. Stryjkowski M. Kronika polska, litewska, żmódzka i wszystkiej Rusi. Warszawa, 1846. T. 2, p. 541.
       4 Stryjkowski M. O początkach..., p. 197.
       5 Stryjkowski M. Kronika… T. 1, p. 289.
       6 Vijūkas-Kojelavičius A. Lietuvos istorija. Pirma ir antra dalis / iš lotynų k. vertė L. Valkūnas. Vilnius, 1989, p. 103.
       7 Густинская летопись // Полное собрание русских летописей. Санктпетербург, 1843. Т. 2, p. 342.
       8 Batūra R. XIII a. Lietuvos sostinės klausimu // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A serija. 1966. T. 1 (20), p. 141–163.
       9 Kitkauskas N., Lisanka A., Lasavickas S. Perkūno šventyklos liekanos Vilniaus žemutinėje pilyje // Kultūros barai. 1986. Nr. 12 (264), p. 51–55; 1987. Nr. 1 (265), p. 60–63; Nr. 2 (266), p. 53–57.
       10 Urbanavičius V. Vilniaus Perkūno šventovės klausimu // Iš baltų kultūros istorijos. Vilnius, 2000, p. 23.
       11 Kitkauskas N. Vilniaus arkikatedros požemiai. Vilnius, 1994, p. 10–18; Kitkauskas N., Lisanka A. Šventykla Vilniaus Žemutinėje pilyje // Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Vilnius, 2001. T. 2, p. 455–460.
       12 Dubonis A. Rivijaus kronikos byla // Lituanistica. 1997. Nr. 4 (32), p. 3–12.
       13 Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1866. Bd. 3, p. 610–611.
       14 Codex epistolaris Vitoldi, magni ducis Lithuaniae. 1376–1430 / collectus opera Antonii Prochaska. Cracoviae, 1882, p. 33.
       15 Codex epistolaris Vitoldi, p. 996–997.
       16 Atskaņu hronika = Livländische Reimchronik / V. Bisenieka atdzejojums, Ē. Mugurēviča piekšvārds, Ē. Mugurēviča, K. Kļaviņa komentari. Rīgā, 1998, p. 118 (eil. 3562–3567).
       17 Preußisches Urkundenbuch. Politische Abtheilung. Königsberg, 1909. Bd. 1. Hlft. 2 / Ed. A. Seraphim, p. 35 (Nr. 39).
       18 Łowmiański H. Studja nad początkami spoleczeństwa i państwa Litewskiego. Wilno, 1932. T. 2, p. 325–326.
       19 Preußisches Urkundenbuch. Politische Abtheilung. Königsberg, 1909. Bd. 1. Hlft. 2, p. 93 (Nr. 106).
       20 Preußisches Urkundenbuch. Königsberg, 1882. Bd. 1. Hlft. 1, p. 219 (Nr. 294).
       21 Вольтер Э. А. Город Мендовга, или где искать Летовию ХIII века? Спб., 1910.
       22 Bielenstein A. Die Grenzen des Lettischen Volksstammes und der Lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert : ein Beitrag zur ethnologishen Geographie und Geschichte Russlands. St. Petersburg, 1892, p. 434–435.
       23 Ten pat., p. 451.
       24 Paszkiewicz H. Jagiellonowie a Moskwa. Warszawa, 1933. T. 1: Litwa a Moskwa w XIII i XIV wieku, p. 82; Batūra R. XIII a. Lietuvos sostinės klausimu // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A serija. 1966. T. 1 (20), p. 142, 148–149; Gudavičius E. Mindaugas. Vilnius, 1998, p. 162.
       25 Visiškai nesuprantamai ir nekorektiškai E. Gudavičius teigia, kad Latava nuo 1255 m. neva buvusi Vokiečių ordinui priklausiusioje teritorijoje ir Mindaugas neva būtų turėjęs išduoti savo 1260 m. aktą Livonijos ordino pilyje (Gudavičius E., Lesmaitis G. Dėl Šeimyniškėlių “Vorutos” ir Latavos dvaro // Kultūros barai. 2000. Nr. 10 (431), p. 78). Visų pirma, Vokiečių ordino pusėje Latava atsiduria tik pagal 1261 m. Mindaugo donacinį aktą, kuris, net jei būtų autentiškas, turi vėlesnę datą – 1261 m. Be to, tai yra neabejotinas XIV a. falsifikatas. Antra, autentiškame 1255 m. Mindaugo Sėlos užrašymo akte nei Latava, nei žemės arti jos Ordinui neužrašomos (žr.: Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius, 2000, p. 201). O jeigu norima XIV a. retrospektyvinių sienų aprašymų ribas su visomis smulkmenomis besąlygiškai perkelti į XIII a. (ir tokiu būdu priskirti taip pat ir 1255 m. aktui), tai reikėtų atkreipti dėmesį, kad du XIV a. Sėlos ribų aprašymai labai mažai kur tarpusavyje sutampa, be to, 1261 m. Mindaugo akto falsifikate aprašytos Sėlos ribos apima didelę dalį Upmalos, kuri pagal autentišką 1254 m. Žiemgalos dalybų aktą Mindaugo laikais neabejotinai priklausė Žiemgalai.
       26 Hamilton K., Langhorne R. The Practice of Diplomacy. Its Evolution, Theory and Administration. London and New York: Routledge, 1995, p. 128–131.
       27 Plačiau apie Latavos dvarą žr.: Baranauskas T., Zabiela G. Mindaugo dvaras Latava // Lietuvos istorijos metraštis. 1997 metai. Vilnius, 1998, p. 21–40.

Voruta, 2003 m. liepos 5 d., Nr. 13 (535).

Back Valstybės valdymas     Provincijos Next    

 
Istorija
Įvadas
Chronologija
Šaltiniai
Vikingų epocha
Valstybės ištakos
Didieji kunigaikščiai
Visuomenė
Įvadas
Socialiniai sluoksniai
Valstybės santvarka
Karyba
Religija
Raštas ir kalbos
Pilys
Įvadas
Vorutos pilis
Istorija
Naujienos
Tyrinėjimų ataskaitos
Straipsniai
Poezija
Medinės pilys
Mūrinės pilys
LDK palikimas
Įvadas
Straipsniai
Žemėlapiai
Diskusijos
 
Apie svetainės autorių
Biografija
Kontaktai
 
 
 
Pasirašykite svečių knygoje: