English  English   Russian  По-русски  
Viduramžių Lietuva
VIDURAMŽIŲ LIETUVOS ISTORIJA

              Lietuvos valstybės ištakos: Knygos santrauka |  Nuomonės apie knygą |  Knygos rašymas


Keli štrichai dėl Lietuvos valstybės ištakų

Marius Ščavinskas

       Šiuolaikinė istoriografija pateikia du vienas kitam prieštaraujančius požiūrius į Lietuvos valstybės atsiradimą:
       1) nuo XIX a. antros pusės, pradedant Vladimiru Antonovičiumi, įsitvirtino nuomonė, jog Lietuvos valstybė atsirado XIII a. ketvirtame-penktame dešimtmetyje1. Vėliau šią nuomonę vystė Juliuszas Latkowskis2, Henrykas Łowmiańskis3, pastaruoju metu – Edvardas Gudavičius4. Visi šie istorikai Lietuvos valstybingumo pradžią sieja su Mindaugo vardu, yra mindauginės koncepcijos šalininkai.
       2) priešingą nuomonę, jog Lietuvos valstybė buvo sukurta dar iki Mindaugui tampant ,,der hêrre was in Littowen lant”, pirmasis, remdamasis tais pačiais šaltiniais, kaip ir oponentai, išsakė Henrykas Paszkiewiczius5. Jo teiginiai, radę tinkamą nišą, pradėjo tikrą demaršą, ypač lietuvių išeivijos spaudoje. Lyginant Paszkiewicziaus darbus su kai kurių baltofilų ,,įrodinėjimais”, pastebima tendencija ,,įtikinamiau” paankstinti Lietuvos valstybės susidarymą (Adolfo Šapokos vadinamoji ,,apuoliškoji teorija” – tik ledkalnio viršūnė). Lietuvos valstybės, lietuvių tautos krikšto ankstinimas – būdingas išeivijos istoriografijos bruožas, žinoma, išskiriant tuos, kurie pakilo aukščiau baltofiliškų ambicijų. Šį ankstinimo fenomeną reiktų sieti su neoromantizmo įsitvirtinimu išeivijos istoriografijoje bei neoromantizmo susidūrimu su marksistinės istoriografijos koncepcijomis6. Tai atskiro straipsnio reikalaujanti tema. Mums svarbiau pabrėžti faktą, jog vadinamasis išeivijos fenomenas rado atsaką ir Lietuvoje. Tai įrodo pasirodžiusi jauno istoriko Tomo Baranausko monografija ,,Lietuvos valstybės ištakos”. Ši knyga nėra išimtis, nes neoromantizmo ugnelė nuolatos ruseno kai kurių sovietinės istoriografijos atstovų darbuose7. Galime įžvelgti neoromantizmo apvilkimą moksliniu rūbu, bet pati esmė nesikeičia.
       Knyga gimė keliolikos publikuotų straipsnių įvairiuose periodiniuose leidiniuose pagrindu. Pirmas tokio pobūdžio straipsnis pasirodė dar 1994 m. pradžioje8, taigi autorius šiai temai jau yra atidavęs 6 metus. Palyginus šiuos straipsnius su tuo, kas pakliuvo į knygą, matysime akivaizdžius mėginimus kuo moksliškiau pateikti neoromantines nuostatas. Tiesa, monografijoje nerasime ,,įrodinėjimų”, esą Mindaugo tėvas buvęs Bychovco kronikos herojus Narimantas (knygoje jis keičiamas anoniminiu Lielvardiškiu (p. 183–185)), arba teiginių, jog Sovijaus mito perrašinėtojas užfiksavo lietuvišką kalendorių (šios minties autorius monografijoje taip pat atsisako9). Bet kiti teiginiai, esą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susikūrė 1183 m., 1219 m. sutartis, rodanti esant vieną aukščiausią valdovą ir t. t. (taip pat ,,atlikta” ,,Sakmės apie Igorį” analizė), yra perkeliami į naująją monografiją, nepaisant to, jog Gudavičius jau buvo aptaręs daugelį išsakytų teiginių, pripažindamas juos nesuprantamais ir klaidingais10. Dėl šios priežasties, nenorėdamas kartoti Gudavičiaus argumentų, pabandysiu keliais štrichais apibūdinti keletą į apyvartą paleistų naujų teiginių, kartu pristatyti naująją knygą.
       Knyga sudaryta iš įvado, šešių skyrių, suskaldytų į smulkesnes temas, dviejų priedų, santraukos anglų kalba, šaltinių ir literatūros sąrašų, asmenvardžių, vietovardžių ir etnonimų rodyklių. Sudaryti žemėlapiai, viena kita iliustracija, išnašos palengvina skaitytojų darbą, pritraukia prie teksto. Pagrindinis knygos tikslas – pateikti ir argumentuotai pagrįsti Lietuvos valstybės atsiradimo faktą dar iki XIII a. pradžios, taigi oponuoti mindauginės koncepcijos teoretikams. Tai atliekama naujai interpretuojant gerai žinomus faktus bei šaltinius, žinoma, kiek rizikuojant vėl įklimpti į įsigalėjusių ir, autoriaus nuomone, nepagrįstų stereotipų liūną. Stereotipai – mindauginės koncepcijos šalininkų teiginiai, pasenę, neįtikinantys, prasilenkiantys su naujomis interpretacijomis. Įvade, formuodamas tyrinėjimo uždavinius, autorius pabrėžia, jog ,,nepakanka vien susisteminti ir įvertinti faktus” (p. 8). Anot autoriaus, pasitelkus interpretaciją ir analogų metodą, galima iš istoriografijos išstumti ,,baltas dėmes”, trukdančias susidaryti bendrą Lietuvos valstybės kūrimosi vaizdą. Faktų interpretavimas (o taip įvykis ir įgis istorinio fakto statusą11), kai yra šaltiniai – visiškai suprantamas. Bet nesuprantama, kai nesant šaltinių autorius bando užkaišyti ,,baltas” istorijos dėmes. Dar blogiau, kai iš esamo šaltinio bandoma perskaityti tai, ko jame nėra ir nebuvo. Be to, nagrinėjant bet kokią temą, reikėtų neužmiršti, kad ,,istorijos faktai negali būti visiškai objektyvūs, nes istorijos faktais jie tampa tik istoriko, kuris jiems suteikia tokią vertę, dėka”12. O jei pritartume nuomonei, jog ,,istoriko pareiga vertinti, taigi jis privalo turėti savo standartą, padedantį nustatyti įvykių svarbą”13, mūsų neturėtų stebinti autoriaus priekaištas Gudavičiui, kodėl jis lietuvių žygius iki 1200 m. laiko nevertais dėmesio (p. 173). Taigi autorius turi savo standartą, kuris, nepaisant polemikos su Gudavičiumi, liko nepakitęs ir šioje monografijoje.
       Kitoje įvado dalyje autorius pristato valstybės sąvoką. Be politinių teorijų požiūrio į valstybę, autorius galėjo nors trumpai paanalizuoti valstybės sampratos kismą bėgant amžiams arba bent jau tuos kismus pristatyti auditorijai. Kaip patys lietuviai suvokė savo valstybę ir kokį vaidmenį valstybės kūrime vaidino tauta – tai problemos, kurios turėjo būti ne apeitos, o pristatyto visu aštrumu. Juolab kad skaitant monografiją trūksta iš pažiūros teorinių, bet nagrinėjamai temai būtinų šių problemų sprendimo būdų.
       Pirmas skyrius skirtas šaltiniams (p. 21–52), kuriuos Baranauskas skirsto į tris rūšis: rašytinius, archeologinius ir analogijų šaltinius. Pastarieji naudotini tada, kai trūksta arba nėra rašytinių šaltinių, tačiau norima iš turimų archeologinių duomenų interpretuoti vieną ar kitą faktą. Tada, anot autoriaus, naudojamos analogijos iš kitų visuomenių, priklausančių panašaus išsivystymo stadijoms. Dėmesį atkreipia autoriaus pristatyta trečia analogijų grupė – etnografinė atsilikusių tautų medžiaga. Čia norisi pateikti vieną, švelniai tariant, kuriozą, kurį autorius priima su tikrumo jausmu. Kad būtų aiškiau, pateiksiu visą citatą: ,,Prieledyninėse pievose besiganančių stambių žvėrių (,,pleistoceno megafaunos”) medžioklė stimuliavo didelių ir sėslių medžiotojų bendruomenių atsiradimą. Kai kas spėja, kad tuo metu nemažą vaidmenį turėjusi vaidinti gimininė organizacija, tačiau etnografiniai duomenys to nepatvirtina”. Autorius nenurodo, kokie etnografiniai metodai galėtų atskleisti bendruomenių atsiradimo tendencijas prieš 12 000 metų. Skaitome toliau: ,,Yra pagrindo manyti, kad sėslių vėlyvojo paleolito gyventojų gyvenimo sąlygos buvo panašios į tas, kuriomis gyveno arktiniai medžiotojai (šis ūkinis kultūrinis tipas būdingas kai kurioms eskimų grupėms). Gimininės organizacijos jie neturėjo.” (p. 100). Natūraliai kyla klausimas: jeigu eskimai būtų turėję gimininę organizaciją, ar nebūtų teigiama priešingai? Iš tiesų buvo laikai, kai mokslininkai kūrė fantastiškiausias teorijas apie pirmykštį žmogų, remdamiesi savo laikų analogijomis. Jos privedė prie teiginių, jog bendruomeninio gyvenimo idealas iš tiesų kadaise egzistavo, arba įrodinėjimų, esą žmonija kadaise gyveno neigdama nuosavybę. Nuo tokių teiginių netoli iki futurizmo istoriografijoje. Tad atsilikusių tautų etnografinius duomenis (ypač remiantis pasenusia sovietine etnografija, dėl kurios apibrėžimo taip pat galima diskutuoti) reikėtų vertinti labai atsargiai.
       Rašytinių šaltinių apžvalga pradedama šv. Brunono hagiografiniais šaltiniais (beje, autorius juos vengia vadinti hagiografiniais). Autorius atmeta Januszo Bieniako šaltinių skirstymą į tris versijas, kurį yra perėmęs ir Gudavičius14, teigdamas esant tik dvi versijas – Viperto ir Titmaro Merzeburgiečio (p. 21, 221–223, 223–225). Remtasi tuo, kad Viperto, Petro Damianio ir ,,Šv. Brunono gyvenimo ir kančių” pasakojimų struktūra iš esmės sutampa. Be to, rasta ir šiems kūriniams būdingų tekstologiškai artimų vietų (p. 223). Autorius įrodymui pasitelkia lietuviškai (ne lotyniškai-lietuviškai) sugretintus minėtus hagiografinius veikalus (p. 225–233) ir atkuria plačiąją Viperto pasakojimo dalį, pagal kurią buvo parašyti visi kiti šaltiniai. Perskaičius visas tris versijas, lengvai galima susidaryti nuomonę, jog esti visai atvirkščiai, negu bando įteigti autorius. Daug skirtingų smulkmenų rodo, kad jos galėjo būti paimtos nebūtinai iš vieno bendro šaltinio, o atsirasti nepriklausomai viena nuo kitos. Turime atsižvelgti į tai, kad Damianio veikalas skirtas ne pačiam šv. Brunonui, bet Kamaldulių ordino įkūrėjui šv. Romualdui, kuris bendravo su jauniausiuoju lenkų kunigaikščio Boleslovo Narsiojo sūnumi Boleslovu15. Autoriui reikėjo pasidomėti hagiografinių šaltinių specifika: jiems būdingas schematiškumas ir šabloniškumas, o ,,šventųjų gyvenimo herojai – ne asmenys su savo individualia psichologija, bet krikščioniško šventumo idealo iliustracijos”16. Kadangi autorius šių šaltinių nevadina (nelaiko?) hagiografiniais, teko susidurti su kitomis problemomis, kurių sprendimo būdai yra daugiau negu keisti. Baranauskas teigia, jog Damianis sukuria pasakojimą, kaip Brunonas troško tapti kankiniu (p. 222), užmiršdamas, kad tas pats Brunonas buvo vienas iš šv. Adalberto-Vaitiekaus biografų17. Be to, neatsižvelgta į platų kelionės maršrutą, kuris baigiasi baltų areale (keliauta po Švediją, Vengriją (kur krikštyti žmonės), Rusią (čia vėl sėkmingai krikštijami pečenegai), Leenkiją).
       Autorius atmeta vadinamąjį ugnies stebuklą ir kritikuoja Gudavičių bei Grzegorzą Białuńskį, kam šie tikį stebuklų iliuzijomis, kurias ,,kūrė ne patys šventieji, o jų gyvenimų aprašinėtojai” (p. 123, 222). Čia vėl iškyla hagiografinių kūrinių specifika: aprašinėtojai buvo viduramžių epochos žmonės, gyvenę ne XX a. pabaigoje. Svarbu suprasti tai, kad patys hagiografijų autoriai stengėsi suvokti aprašomą įvykį kaip istorinį vadovaudamiesi sava, o ne XX a. pabaigos logika. Todėl aprašomi stebuklai, kad ir kokie jie būtų neįtikėtini, nėra vien tik tuščias vaizduotės padarinys ar naivi pasakėlė.
       Ugnies stebuklą laikydamas naivia pasakėle, autorius pateikia ,,įtikinamesnę” interpretaciją, kuri tik sustiprina prielaidas, jog nesuprantama, kas yra hagiografiniai šaltiniai. Be to, interpretacija gimsta visai neįsiskaičius į šaltinius, tiksliau, ,,skaitant” tai, ko iš viso nėra. Anot Baranausko, Brunonas sėdėjo ne ugnyje, o ant dar neuždegto laužo: ,,užuomina apie tai, kad savo krėslą užkelti ant laužo (,,įnešti į ugnį”) įsakė pats Brunonas, leidžia spėti, kad galbūt ir laužą užkurti ėmėsi jo paties palydovai. Tokiu atveju neturėtų stebinti tai, kad jiems ,,nepavyko” sudeginti Brunono. Stebuklas turbūt tebuvo toks, kad tą laužą ilgai nesisekė uždegti ir Netimeras, patikėjęs, jog Brunonui padeda Dievas, jį paleido” (p. 223). Pirmiausia norisi pasakyti, jog tokia Netimero įtikėjimo versija iš tiesų yra labai naivi. Antra, kiekvienas monografijos skaitytojas gali pasiskaityti hagiografinių versijų pateiktą vertinį (I priedas) ir įsitikinti, jog būta priešingai. Šaltiniuose aiškiai rašoma, jog ugnį įsakęs užkurti pats Netimeras. Pacituokime, ką rašo Vipertas: ,,Tada karalius įsakė uždegti didžiulę ugnį ir į ją įmesti vyskupą”18. Damianio versijoje pateikiami ir Netimero žodžiai: ,,...tebūna pastatytos dvi aukštos rąstų pakylos, mažiausiu tarpu viena nuo kitos atskirtos; ir ugnį uždegus, kai bus taip įsidegusios, kad abiejų krūvų ugnis atrodytų esanti viena, tu [Brunonai – M. Š.] pereik per vidurį”19. Taigi nėra jokių užuominų, tereikia įsiskaityti į šaltinius. Jeigu ugnį įsakė uždegti Netimeras (šaltiniai kitaip ir neteigia), naivu manyti, jog šį jo įsakymą puolė vykdyti ne genties vyrai, o šv. Brunono padėjėjai. Neužmirškime ir to, kad bandymai ugnimi yra svarbiausia minėtų šaltinių vieta, lemianti misionieriaus sėkmę.
       Autorius, kaip matėme, buvo priverstas kurti savo teoriją (jam nerūpėjo atsakyti į klausimą, kodėl šaltiniuose atsirado ugnies motyvas). O tai, jog jis neatsižvelgė į naujausius tyrinėjimus, liečiančius šv. Brunono misiją20, rodo ir keistoką požiūrį į šaltinius.
       Antras skyrius (p. 53–98) skirtas istoriografijai, kuri pradedama ne nuo lietuviškos istoriografijos pradininko Simono Daukanto (jam vietos čia neatsirado), o nuo Motiejaus Stryjkowskio, žmogaus, kuris pirmas tyrinėjo Lietuvos valstybės susidarymą (p. 53–57). Reikėtų vėl konstatuoti faktą, jog dalis istoriografijoje pateiktų teiginių (esą Zenonas Ivinskis ar Konstantinas Jablonskis manė valstybę atsiradus dar iki Mindaugo) vėl puikuojasi monografijoje, nors autorius puikiai žino, jog yra kitaip21. Dėl tos priežasties autorius nesiteikė plačiau aptarti istoriografinių problemų. Ar ne dėl to buvo užmiršti Ingės Lukšaitės ir Alvydo Nikžentaičio darbai, skirti teoriniams svarstymams apie lietuvių tautybės susiformavimą, tautinį identitetą ir tautos santykiams su valstybe22?
       Trečiajame skyriuje (p. 99–120) autorius, remdamasis antropologo Elmano Service’o politinių organizacijų klasifikacija, apibūdina tris iš keturių politinių organizacijų formas – ordas, gentis ir vadystę. Mums svarbu pabrėžti tai, jog autorius atitrūksta nuo viliojančios Šapokos ,,apuoliškosios teorijos”, savo argumentų smaigalį dėl LDK susikūrimo dar iki Mindaugo nukreipdamas į vėlesnius laikus.
       Ketvirtame skyriuje (p. 120–156) autorius aptaria Lietuvos kunigaikštystės susidarymą, remdamasis ne šaltiniais ar gerai žinomais faktais, o netiesioginiais duomenimis (p. 122). Reikia pripažinti, jog tai ne tik autoriaus, bet visų istorikų, ieškančių Lietuvos valstybės iki Mindaugo, problema, taigi ir silpnoji mokslinio argumentavimo pusė. Neturint šaltinių, o norint ,,rasti” reikiamus faktus, idant būtų įrodyta viena ar kita teorija, kyla mokslinio argumentavimo problema. Atrodo, jokių problemų neturi Baranauskas, Lietuvos kunigaikštystės susidarymą datuodamas XI a. Tokią išvadą jis padaro remdamasis analogijų metodu, esą hagiografiniuose šaltiniuose minima Netimero žemė buvo kunigaikštystė (tiesa, ne Lietuvoje, o kažkur tarp Prūsijos, Lietuvos (siaurąja prasme) ir Rusios) (p. 137—138). Jeigu jau Netimeras turėjęs kunigaikštystę, tai ir Lietuva turėjusi būti panašaus išsivystymo lygio. Autorius pakartoja (neduodamas išnašų) jau kitų istorikų išsakytas mintis, jog Netimero valda turėjo sienų apsaugą, pats genties vadas – ne tik pasaulietinę, bet ir religinę valdžią, 300 vyrų susirinkimą (šiuos vyrus Gudavičius laiko kariauna23, autorius – centrinio valsčiaus vyrų sueiga) (p. 139–140). Baranauskas, remdamasis Viperto pateikta titulatūra, daro išvadą, jog egzistavo politinė organizacija, turinti kelias hierarchijos pakopas. Taigi neatsižvelgiama į Gudavičiaus pastabą, jog tokią titulatūrą reikėtų suprasti kaip tipišką vokišką terminiją: ,,karalius” ir ,,karališkosios” giminės narys – ,,hercogas”24. Mąstant autoriaus standartais, reikėtų pripažinti, jog Vipertas užfiksavo esant Netimero karalystę, o ne kunigaikštystę, taigi galima daryti ,,hipotezę”, kad ir Lietuva turėjusi tokį rangą.
       Negalima pritarti autoriaus įrodinėjimams, esą šv. Brunono žudikas nebuvęs tikras Netimeras brolis (p. 141). Damianio kronikoje aiškiai parašyta: ,,...o kitas brolis, kuris jau gyveno atskirai nuo karaliaus...”25 Žodelis ,,jau” išduoda, kad tas brolis atskirai gyventi pradėjo dar visai neseniai, o kitas brolis, kurį Netimeras nužudo už nenorą priimti krikščionių tikėjimą, dar nebuvo spėjęs išsivaduoti iš vyresniojo brolio globos.
       Reikėtų atkreipti dėmesį į autoriaus mėginimą nustatyti šv. Brunono žuvimo vietą, kurią jis brėžia esant Lietuvos–Rusios ir Prūsijos paribyje. Remdamasis XV a. pradžios hagiografiniame veikale ,,Šv. Brunono Kverfurtiškio, vyskupo ir kankinio gyvenimas” nurodyta Alstros upe, jis nurodo vyskupo mirties vietą prie dabartinės Jatros upės, Molčadės dešiniojo intako. Daroma išvada, jog šv. Brunonas negalėjo vykdyti savo misijos Lietuvoje. Esą Lietuvos nemini nei Magdeburgo analai (autorius rėmėsi ne pačiais analais, o Ivinskio nuoroda26), nors Magdeburgo analuose veiksmo vieta nurodoma Lietuvos–Rusios pasienis27. Autorius nesiima aiškinti, kaip Prūsija ribojasi su Rusia, ar galima dėti lygybės ženklą (kas abejotina) tarp jotvingių ir prūsų (daugelis šaltinių juos skiria).
       Penktas skyrius (p. 157–180) skirtas LDK susidarymui. Anot autoriaus, tam įtakos turėjo pasikeitusi politinė regiono padėtis (tai sutapo su Danijos ekspansijos pradžia, santykinai sustiprėjusia Rusia). Dėl šių priežasčių baltų gentys susidėjo su lietuviais (p. 160). Kadangi Lietuva jau buvo įtvirtinusi savo autoritetą, ji savo kaimynėms galėjo suteikti norimą apsaugą. Pacituokime: ,,Kai kur gal teko panaudoti šiek tiek jėgos, kitur, matyt, pakako įtikinėjimų, ir nauja Lietuvos vadovaujama jungtinė valstybė buvo sukurta” (p. 161). Taigi autorius stoja už integracinę valstybės susiformavimo teoriją. Nuo čia netoli iki vadinamosios baltų vienybės idėjos (juk LDK, pasak autoriaus, susikūrė savanoriškai pasidavus Lietuvos globon). Baranauskas, kaip ir kituose savo straipsniuose (pradedant 1994 m.), nurodo LDK susidarymo datą –1183 m. Esą nuo tų metų prasidėjo aktyvūs lietuvių kariniai veiksmai į šiaurę ir šiaurės rytus (Paszkiewicziaus įtaka) (p. 163–165,167–171). Autorius pripažįsta, kad iki 1180 m. didesnio lietuvių aktyvumo nematąs. Kaip per tris metus ir kodėl pakito Lietuvos padėtis, autorius taip ir nepaaiškina.
       Antras argumentas, kad LDK egzistavo dar iki XIII a. pradžios – Lietuvos sąvokos išsiplėtimas. Esą Henrikas Latvis mini Žiemgalą ribojantis su Lietuva dar 1208 m. (p. 179). Bet tas pats autorius mini Lietuvą dar anksčiau negu 1208 m., suteikdamas menkutę, o kartu ir vertingą informaciją apie Lietuvoje kalintą kunigą Johaną28. Visais šiais atvejais akivaizdi geografinė (o ne valstybinė) Lietuvos vardo prasmė. Autorius ignoruoja faktą, jog tik XIV a. viduryje visos Lietuvos teritorijoje galutinai įsivyravo vienas pavadinimas – Lietuva, Žemaitijai išlaikant tam tikrą savarankiškumą29. Nikžentaitis, nagrinėdamas ,,baltų vienybės” idėją, konstatavo, kad tik po Durbės mūšio (1260 m.) Lietuvos užsienio politikos tikslu tapo baltų žemių vienijimas į Lietuvos valstybę. Iki to laiko ,,Lietuvių žemių sąjunga XIII a. pradžioje vykdė lokalinę genčiai būdingą politiką ir tos politikos tikslai nesiekė toliau, negu apiplėšti kaimynų žemes,” – sako Nikžentaitis30.
       Taigi autoriaus įtikinėjimai, esą Lietuvos sąvokos išsiplėtimas ir karinių žygių suintensyvėjimas rodo LDK susidarymą XII a. antroje pusėje, nėra svarūs. Tai natūralu, nes pats autorius pripažįsta, jog ,,tiesioginių duomenų apie LDK susidarymą šaltiniuose nėra” (p. 162). Kitoje vietoje vėl užsimenama, kad apie valstybės susidarymą galima spręsti tik iš netiesioginių duomenų (p. 122, 219).
       Šeštas skyrius (p. 181–217) pradedamas Lietuvos valdovais iki Mindaugo. Jau anksčiau matėme, kaip Baranauskas didžiojo kunigaikščio titulą bandė suteikti Narimantui (nurodydamas net jo valdymo metus)31. Šį sykį titulą dovanoja Mindaugo tėvui, remdamasis garsiaisiais Treniotos žodžiais. Lyginant su Šapokos argumentais, čia autorius nėra originalus, nes iš esmės pateikia minėto istoriko ,,įrodinėjimus”. Į akis krenta iškraipyta Gudavičiaus citata, kurią autorius pateikia kaip savo įrodinėjimų pripažinimą (p. 181). Toliau, remiantis Paszkiewicziaus argumentais, analizuojama 1219 m. sutartis. Tiesa, kitaip negu lenkų istorikas32, Baranauskas žodžio старeшeи neverčia ,,vyresnysis”, bet esmė lieka ta pati (p.187–188).
       Nesiimdami nagrinėti Vorutos lokalizavimo ar Mindaugo sostinės klausimo33, norėtųsi atkreipti dėmesį į naują Mindaugo karūnavimo vietą – Latavos dvarą (p. 195). Ši mintis buvo išsakyta dar 1997 m. rugsėjo mėnesį Vorutos laikraštyje34, vėliau pakartota solidžiame Lietuvos istorijos metraštyje35. Remtasi 1253 m. liepos mėnesio akto eschatokolo formule: Datum in Lettowia in curia nostra Anno Domini MCCLIII mense Julio36, daroma išvada, jog žodis Lettowia žymi ne Lietuvą, kaip valstybės pavadinimą ar teritoriją, o konkrečią vietą – Lietuvą (p. 194–195). Tokią pat išvadą buvo padaręs ir Artūras Dubonis, tyrinėjęs didžiojo kunigaikščio leičius. Jis konstatavo faktą, kad Lietuvos valdovo kiemas (ne išimtis ir Mindaugas) bet kurioje teritorijoje vadinosi Lietuvos vardu37. Svarbu pabrėžti tai, jog leičiai kūrėsi ne valdovo domene (jų čia buvo iš anksčiau), o valstybės pasienyje. Tokiu atveju Mindaugo karūnavimo vietos klausimas tebelieka atviras38. Negalima atmesti galimybės, jog Mindaugo aktai buvo išduoti ne kurioje nors Lietuvos teritorijoje, o Livonijos Ordino kanceliarijoje39.
       Pabaigai norėtųsi pateikti bendro pobūdžio pastebėjimų.
       Iš kelių suminėtų pastabų aiškėja, kad Baranausko monografija savyje jungia kelių kartų ikimindauginės teorijos šalininkų nuostatas, nes šalia naujų argumentų ir toliau naudoti senieji. Antra, šios knygos pasirodymas parodo, jog ilgiau tokių teorijų ignoruoti negalima. Tai išduoda padėtis mūsų istoriografijoje: 1995 m. lapkričio 7–l0 d. vyko konferencija ,,Lietuvos valstybė XII–XVIII a.” Tai, jog Lietuvos valstybės chronologija pasistūmėjo į XII a., daug pasako. Per tuos kelerius metus pastebimas chronologinių rėmų šuolis: jeigu Gintautas Zabiela dar tais pačiais metais ties 1183 m. data mini žodį ,,matyt”, tai Baranausko monografijoje tokio žodžio nelieka40. Nepaisant intriguojančio knygos pavadinimo, joje neįžvelgsime jokios naujos koncepcijos, nes autorius teiginius kūrė dėl vieno – Lietuvos valstybės atsiradimo XII a. – fakto.

Marius Ščavinskas

       1 Антонович B. B., ,,Очерк истории Великого княжества литовского до смерти великого князя Ольгерда”, in: Моя сповiдь : выбранi iсторичнi та публiцистичнi творы, Київ, 1995, с. 622–743.
       2 Latkowski J., Mendog król Litewski, Kraków, 1892, s. 10–15;
       3 Łowmiański H., Studia nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego, t. 2, Wilno, 1931, s. 331–346.
       4 Gudavičius E., ,,Dėl lietuvių žemių konfederacijos susidarymo laiko”, in: Lietuvos Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, t. 24. 1984; Gudavičius E., Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje, Vilnius, 1989; Gudavičius E., Mindaugas, Vilnius, 1998; Gudavičius E., Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1595 metų, Vilnius, 1999, p. 33–69.
       5 Paszkiewicz H. Jagiellonowie a Moskwa, t. I, Warszawa 1933, s. 52–95.
       6 Bumblauskas A., ,,Konfliktai Lietuvos sovietinėje istoriografijoje: psichologija ar metodika?”, in: Lietuvos sovietinė istoriografija. Teoriniai ir ideologiniai kontekstai, Vilnius. 1999, p. 109–111.
       7 Baltakienė V, ,,Romantiškų hipotezių keliais”, in: Darbai ir dienos, 1998, Nr. 6 (15).
       8. Baranauskas T. ,,Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ištakos”, in: Voruta, 1994, Nr. 4–5.
       9 Ibid.
       10 Gudavičius E., ,,Dėl Lietuvos valstybės ištakų”, in: Voruta, 1994. Nr. 12–14; Gudavičius E., ,,Dar kartą apie Lietuvos valstybės ištakas”, in: Voruta, 1995. Nr. 40–47.
       11 Carr E. H., Kas yra istorija? Vilnius. I999, p. l3.
       12 Ibid., p. 124.
       13 Ibid., p. 125.
       14 Bieniak J., ,,Wyprawa misyjna Brunona z Kwerfurtu a problem Selencji”, in: Acta Batico–Slavica, t. 6.Bialystok, 1969, s. 189; Gudavičius E., ,,Lietuvos” vardas XI a. –XII a. 1 pusės šaltiniuose”, in: Lietuvos TSR MA darbai, t. 3 (84), 1983, p. 79–80; Gudavičius E., ,,Šv. Brunono misija”, in: Darbai ir dienos, t. 3 (12), 1996, p. 118–120.
       15 Gudavičius E., ,,Šv. Brunono misija”, p. 120.
       16 Baronas D., ,,Hagiografija kaip istorijos šaltinis”, in: Naujasis Židinys–Aidai, 1999. Nr.9–10, p. 455.
       17 Baltų religįjos ir mitologijos šaltiniai [toliau – BRMŠ], t. l,Vilnius, 1996, p. 177.
       18 Pomniki dziejowe Polski [toliau – PDP], t. 1, Warszawa 1960, s. 230: Tunc iussit rex ignem accendi valdissimum, et in illum proici episcopum.
       19 PDP, s. 328: engantur duae excelsae lignorum catastae, brevissimo ase intersititio separatae; et igne subposito cum vaporatae fuerint, ita ut utriusque struis unus ignis esse videatur, tu transi per medium.
       20 Leonavičiūtė I., ,,Trys ar keturios šv. Brunono misijų šaltinių versijos?” in: Tarp istorijos ir būtovės. Studijos prof. Edvardo Gudavičiaus 70-mečiui, Vilnius. 1999, p. 19–25.
       21 Gudavičus E., ,,Dar kartą apie Lietuvos valstybės ištakas”, in: Voruta, 1995, Nr. 41–42.
       22 Lukšaitė I., ,,Valstiečių savimonė kaip istorijos mokslo objektas”, in: Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 4: Liaudis virsta tauta. Vilnius. 1993, p. 383–386, 387–291; Nikžentaitis A., ,,Nuo Daumanto iki Gedimino. Ikikrikščioniškos Lietuvos visuomenės bruožai”, in: Acta Historica Universitatis Klaipedensis, 1996, p. 74–81.
       23 Gudavičus E., ,,Šv. Brunono misija”, p. 122–123.
       24 Gudavičius E., ,,Lietuvos vardas XI–XII a. 1 pusės šaltiniuose”, p. 80.
       25 PDP, s. 328: Alius vero frater, qui iam a regis erat cohabitatione divisus.
       26 Ivinskis Z., ,,Lietuvos istorijos šaltiniai”, in: Acta Historiae Universitatis Klaipedensis, 1995, p. 105.
       27 Annales Magdeburgenses, t. 16, Hannoverae, 1859. p. 164: Tunc in confinio praedictae regionis, Rusciae et Lituae cum praedicaret...
       28 BRMŠ, p. 279.
       29 Nikžentaitis A., op. cit., p. 76–81.
       30 Ibid., p. 84.
       31 Baranauskas T., op. cit., Nr. 6, p. 6.
       32 Paszkiewicz H., op. cit., s. 50. Paszkiewicziaus argumentus išsamiai komentuoja Gudavičius: žr. Gudavičius E., Mindaugas, p. 116–120.
       33 Šiuo klausimu žr. Gudavičius E., Mindaugas, p. 154–163, 239.
       34 Baranauskas T., ,,Atrasta Latavos pilaitė”, in: Voruta, 1997, Nr. 35.
       35 Baranauskas T., Zabiela G., ,,Mindaugo dvaras Latava”, in: Lietuvos istorijos metraštis. 1997 metai, Vilnius. 1998, p. 29–32.
       36 Liv-, Esth- und Curlandisches Urkunderbuch nebst Regesten, Bd. 1, Revel. 1853, S. 451.
       37 Dubonis A., Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai. Iš Lietuvos ankstyvųjų valstybinių struktūrų praeities, Vilnius, 1998, p. 43–45, 51, 84–85, 99.
       38 Gudavičius E., ,,Mindaugo karūnavimas”, in: Voruta 1991, Nr. 24 (42); Gudavičius E., Mindaugas, p. 238. Šiuose darbuose Gudavičius pagrindžia ir Mindaugo karūnavimo datą.
       39 Zabiela G., ,,Pilys Rytų Lietuvoje valstybės kūrimosi metu”, in: Lietuvos valstybė XII–XVIII a., Vilnius, 1997, p. 466.
       40 Peną diskusijoms suteikia ir archeologų komentarai: žr. Katalynas K., Vilnius XIII amžiuje. Mitai ir faktai”, in: Kultūros paminklai, 2000. Nr. 6, p. 207–219. Kiek tai sustiprina Baranausko ir Zabielos įrodinėjimus, esą Mindaugas buvo karūnuotas Latavos pilaitėje (žr. Baranauskas T., Zabiela G., op. cit., p. 29–31). dar per anksti pasakyti. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad Mindaugas buvo vainikuotas karaliumi laikantis visų viduramžių karalių vainikavimo normų (žr. Mickūnaitė G., ,,Features of royalty in the court of Mindaugas and his successors”, in: Vilniaus Dailės Akademijos darbai. Dailė, Nr. 14: Istorija ir elitinės kultūros teigtys, 1998, p. 12–14). Kiek realiai Latavos pilaitė galėjo atitikti karalių vainikavimo ceremonijos keliamus reikalavimus – tai dar atsakymo reikalaująs klausimas.


       Knygų aidai. 2000 m. Nr. 3. P. 26–31.


Lietuvos valstybės ištakos: nuomonės     Knygos rašymas     

 
Istorija
Įvadas
Chronologija
Šaltiniai
Vikingų epocha
Valstybės ištakos
Didieji kunigaikščiai
Visuomenė
Įvadas
Socialiniai sluoksniai
Valstybės santvarka
Karyba
Religija
Raštas ir kalbos
Pilys
Įvadas
Vorutos pilis
Istorija
Naujienos
Tyrinėjimų ataskaitos
Straipsniai
Poezija
Medinės pilys
Mūrinės pilys
LDK palikimas
Įvadas
Straipsniai
Žemėlapiai
Diskusijos
 
Apie svetainės autorių
Biografija
Kontaktai
 
 
 
Pasirašykite svečių knygoje: