Search 1 Billion Names - Newtab2

English  English   Russian  По-русски  
Viduramžių Lietuva
VIDURAMŽIŲ LIETUVOS ISTORIJA

              Šaltiniai:   50-1009 |  1009-1183 |  1183-1283 |  1283-1386 |  1386-1506


Šaltiniai

Vėlyvieji viduramžiai
I dalis (1283-1386 m.)
       1323 m. gegužės 26 d. Gediminas, Lietuvos karalius, laiške Hanzos miestams skelbia apie savo ketinimą priimti krikštą ir kviečia pirklius, amatininkus, o taip pat riterius ir valstiečius, atvykti į Lietuvą.

      Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie honorabilibus viris providis et honestis, advocatis, consulibus civibusque Lubicensibus, Rostokcensibus, Sundensibus, Gripeswaldensibus, Stetynensibus Gotlandieve mercatoribus et mechanicis cuiuscunque conditionis salutem et regalem gratiam et favorem.
       Cum omnia regna subiacent celesti regi Jhesu Christo, de quibus unum tenemus tamquam forma in materia vel servus in domo, licet omnium regum minimus apparemus, tamen Dei providencia in propriis maximus, in quibus habemus precipere et impetrare, perdere et salvare, claudere et reserare. lamdudum nostros terminos transivistis absque ulla recognicione visitando Noygardiam Pleskowiamque. Omnia permisimus futurum propter bonum; nunc vidistis et aure percipitis de die in diem omnium vestrorum detrimentum. Miserunt progenitores nostri vobis suos nuncios et litteras, aperuerunt vobis terram, nullus vestrorum veniens, aut canis ex parte eorum referens grates de preceptis. Non vos terreant prescripta. Si ipsi unum promiserunt, Domino annuente, nos dupla faciemus. Ideoque amplius quia patri nostro sanctissimo domino pape nostras litteras misimus pro ecclesie Dei unione et legatorum suorum adventum cum inenarrabili tedio expectamus, quorum presenciam litteraliter recepimus nos videre. Idcirco consulentes vobis ipsis mittentes nobis ex parte vestrorum omnium sollempnes nuncios veros et viros fidedignos super manum nostram et super presens scriptum nostro regio sigillo roboratum, super hoc promittimus vobis omnibus fide data, quod talem pacem ordinabimus ininuicem, quod Christiani similem nunquam senciebant.
       Episcopos, sacerdotes, religiosos Ordinis Predicatorum et Minorum colligemus, quorum vita laudabilis et probata; talium nolumus accessum, qui de cenobiis faciunt latronum refugium et elemosinam vendunt in detrimentum animarum et eciam unde latrunculi exeunt in perceptionem et mortificacionem clericorum; de talibus monachis sibi unusquisque caveat consulimus dominorum.
       Insuper ex regali dono damus iam in presenti carta nostram terram liberam esse sine theoloneo, exactione angariarum et perangariarum super omnes predecessores nostros omnibus merca-toribus, militibus, vasallis, quos dotabo reddi-tibus unicuique suam secundum dignitatem. Me-chanicis condicionis cuiuscunque scilicet fabris, sutoribus, carpentariis, lapicidis, in arte salis pe-ritis, pistoribus, argentariis, balistariis, piscato-ribus cuiusve condicionis veniant cum liberis, uxoribus et iumentis, intrent et exeant secundum placitum omni turbatione proculmota, quod spo-pondimus in hiis fide data, quod ab omni iniusta peticione meorum subditorum manebunt securi et exempti.
       Agriculis nostrum regnum intrandi commoran-dique volentibus damus et concedimus ad decem annos colere libere absque censu et medio tem-pore ab omni opere regio sint exempti; termino predicto expirato et eciam secundum terre fer-tilitatem dabunt decimam prout in aliis regnis vel propriis dare consueuerunt; ita tamen quod no-biscum plus exsuperabit granum quam in aliis regnis est consuetum.
       lure civili utatur Rigensis civitatis omnis vul-gus, nisi tunc melius fuerit inventum de sano con-silio discretorum. Ut igitur securiores et magis cerciores vos reddamus, duas ecclesias fratrum Minorum, unam in civitate nostra regia Vilna dicta et aliam in Noygardis habemus erectas, et terciam fratrum Predicatorum, ut quivis secundum ritum suum Deum colat.
       Quod ergo nostre donacionis concessio maneat inpermutabilis et firma, presentem cartam conscri-bi iussimus et sigilli nostri appensione fecimus roborari; quia hoc scientes quod idem sigillum domino nostro ac patri sanctissimo misimus et quicquid sibi litteraliter conscripsimus servabimus illibatum. Contradictores huius sigilli tamquam maliciosos fidei destructores, hereticos mendaces repudiamus et omni honore privatos in hiis scriptis. Per ducatum domini Subonislay ducis Masovie ad nos poterit habere securum accessum super manum nostram unusquisque.
       Datum Vilna, anno Domini M°CC°C XX°III ipso die Corporis Christi. Littera perlecta in una civitate petimus sub testimonio religiosorum ac alioruin fidedignorum virorum exscribi et mittere in aliam sine mora, ut desiderium nostrum manifestetur universis. Valete.

       (Tekstas iš: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. - Vilnius, 1996. - P. 102-108)
 

 

      Gediminas, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, gerbiamiems vyrams, rūpestingiems ir garbingiems Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando [miestų] reikalų valdytojams, tarėjams ir piliečiams, pirkliams ir bet kokios padėties amatininkams [siunčia] pasveikinimą ir savo karališką malonę bei palankumą.
      Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną mes valdome, yra pavaldžios dangaus karaliui Jėzui Kristui tokiu būdu, kaip forma materijai, o vergas namams, tai, nors iš visų karalių esame menkiausias [svetur], tačiau dievo apvaizda didžiausias savajame krašte, kur turime galią duoti nurodymus ir įsakinėti, pasmerkti ir pasigailėti, uždaryti ir atverti.
      Pagaliau jus jau perėjote per mūsų sienas be jokio tikrinimo, kad aplankytumėte Naugardą, Pskovą; visa tai jums leidome dėl būsimosios naudos.
      Dabar jūs pamatėte ir savo ausimis diena iš dienos girdite, kokios naudos jūs visi netekote. Mūsų senoliai siuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus. atvėrė jums savo kraštą, [tačiau] niekas iš jūsų neatvyko, net nė šuo iš jūsų pusės su padėka neatsiliepė dėl tų pasiūlymų.
      Tenegąsdina jus tai, kas anksčiau buvo rašyta. Jei jie [senoliai] vieną dalyką prižadėjo, tai mes, dievui laiminant, dvigubai padarysime ir dar daugiau. nes mes pasiuntėme mūsų laišką mūsų tėvui, šventajam viešpačiui popiežiui dėl susivienijimo su dievo bažnyčia ir su neapsakomu nekantrumu laukiame jo pasiuntinių atvykimo; jų saugiu buvimu pas mus rūpintis esame mes raštu prižadėję.
      Todėl, rūpindamiesi savimi pačiais, siųskite mums iš savo visų kraštų aukštus pasiuntinius, teisingus ir pasitikėjimo vertus vyrus; mes, be savo parašo ir be šio savo laiško, sutvirtinto mūsų karališkuoju antspaudu, - be visa to, iš kilmingai prižadame jums visiems, kad nustatysime tokią tarpusavio taiką, apie kokią krikščionys niekados nė negalvojo.
      Vyskupų, kunigų, dominikonų ir pranciškonų ordino vienuolių tokių prisikviesime, kurių gyvenimas girtinas ir doras, [tačiau] nepageidaujame atėjimo tokių, kurie iš vienuolyno padaro plėšikų prieglobstį ir pardavinėja aukas, žalodami [savo] sielas, ir iš kur išeina mokyti plėšikėliai ir [žmonės], kurie žudo dvasininkus; patariame kiekvienam valdovui pasisaugoti tokių vienuolių. Taip pat, be visa to, [ką suteikė] mūsų pirmtakai, jau šiuo savo raštu skelbiame, jog mūsų žemė karališka malone yra laisva [nuo mokesčių], nuo muitų ir kelio prievolių visiems pirkliams, riteriams, vasalams; juos aprūpinsiu pajamomis-kiekvieną pagal jo padėtį; [tai suteiksiu] bet kokios padėties amatininkams, būtent, meistrams, kurpiams, račiams, akmenskaldžiams, druskininkams, malūnininkams, sidabrakaliams, svaidomųjų prietaisų gamintojams, žvejams ir [kitiems] bet kokios padėties; tegu jie atvyksta [į mūsų žemę] su vaikais, žmonomis ir galvijais, tegu ateina ir išeina pagal savo norą visiškai be jokio trukdymo; tai šiuo savo laišku užtikrindami, prižadame, kad jie bus saugūs ir neliečiami jokių neteisėtų mano pavaldinių pretenzijų.
      Žemdirbiams, norintiems atvykti į mūsų karalystę ir čia pasilikti, duodame [žemę] bei suteikiame [privilegiją] dešimt metų [ją] dirbti laisvai ir be mokesčių, o pusę to laiko tebūna jie atleisti nuo bet kokios karališkos prievolės; minėtam terminui praėjus, priklausomai nuo žemės derlingumo, jie duos dešimtinę, kaip ir kitose karalystėse bei tautose paprastai jie duodavo, tačiau su tokiu [skirtumu], kad mūsuose grūdas bus gausesnis, negu paprastai yra kitose karalystėse.
      Tie visi žmonės tesinaudoja Rygos miesto civiline teise, jei pasui nebus geriau sumanyta išmintingųjų tarybos. Tuo tikslu, kad jūs mažiau abejotumėte dėl saugumo ir labiau pasitikėtumėte, [pranešame], jog esame pastatę dvi pranciškonų bažnyčias: vieną mūsų karališkajame mieste, vardu Vilnius, ir antrą Naugarduke, o trečią dominikonų, kad kiekvienas pagal savo apeigas galėtų garbinti dievą.
      Taigi, kad šių mūsų privilegijų suteikimas pasiliktų nekintamas ir tvirtas, liepėme surašyti šį raštą ir sutvirtinti jį, nurodydami prikabinti mūsų antspaudą, nes jūs, žinodami, jog tą patį antspaudą pasiuntėme mūsų viešpačiui ir šventajam, tėvui, [tikėsite], jog ir tai, ką jam laiške parašėme, viską išlaikysime.
      Šio antspaudo niekintojus šiuo savo laišku pasmerkiame kaip biaurius tikėjimo ardytojus, eretikus, melagius ir jokios garbės neturinčius žmones.
      Per viešpaties Mazovijos kunigaikščio Boleslavo kunigaikštystę galės kiekvienas saugiai atvykti į mano valdomą žemę.
      Duota Vilniuje 1323 viešpaties metais, pačioje Kristaus kūno dienoje.
      Laišką, kai jis bus perskaitytas viename mieste, prašome nurašyti ir su vienuolių ir kitų vertų pasitikėjimo vyrų patvirtinimu nedelsiant pasiųsti į kitą, kad mūsų pageidavimas būtų paskelbtas visiems.
      Būkite sveiki.

       (M. Ročkos vertimas iš: Gedimino laiškai = Послания Гедимина / parengė V. Pašuta ir I. Štal, Vilnius, 1966, p. 37-47)

 

       1323 m. gegužės 26 d. Gediminas, Lietuvos karalius, laiške Saksonijos pranciškonams skelbia apie savo ketinimą priimti krikštą, praneša apie Vilniuje ir Naugarduke pastatytas bažnyčias ir kviečia vyskupus, kunigus, vienuolius, riterius, pirklius ir amatininkus atvykti į Lietuvą.

       Gedeminne divina providencia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps Semigallie et dux religiosis in Christo viris et patribus reverendis ac devotis ministris, custodibus et gardianis ceterisque fratribus Minoribus universis toto orbe diffusis, precipue tamen ministro Saxonie ceterisque fratribus universis salutem cum promotionis amminiculo continuum incrementum.
       Scire vos volumus litteras nostras patri nostro excellentissimo domino Johanni sedis apostolice summo pontifici direxisse, ut inviaret nos una cum ceteris suis ovibus ad pascua ubertatis. Recepimus itaque in responso breviter adventum fieri suorum legatorum, quorum dilatio tedia nobis generat infinita, ut eo cicius perficeretur opus Dei et fraus seductoria cassaretur. Cupimus per vos et vestros fratres in omnibus civitatibus, locis seu villis nostrum pandere velle universis, et populum hortari salutaribus monitis, ut quod rigavit Deus pullulet ac metat et in celestibus collocet cum beatis.
       Volumus enim episcopos, sacerdotes, religiosos ordinis cuiuscunque colligere, precipue de vestris, quibus iam ereximus duas ecclesias, unam in civitate nostra regia dicta Vilna, aliam in Novgardia, ad quas nobis hoc anno quatuor fratres scientes polonicum, semigallicum ac pruthenicum ordinetis, tales ut nunc sunt et fuerunt; et eciam de Predicatoribus, guibus dabimus ecclesiam tempore successivo; exclusis tamen religiosis, qui cenobia eorum in dampnum dominorum et mortificationem clericorum vendunt, miserabiliter animas illudentes. Intimantes eciam populo et fratribus incipiatis intimare in civitatibus, locis et villis amore nostri, quod militibus et armigeris redditus dabimus; mercatoribus autem, fabris, carpentariis, argentariis, salis arte peritis ac plane mechanicis conditionis cuiuscunque liberam facultatem intrandi et exeundi terram nostram per ducatum ducis Masovie domini Bonizlai omni exactione, theloneo, infestatione iniusta angariarum et perangariarum procul motis.
       Hec scripta servabimus rata, quia verbum nostrum ut calibs manebit duraturum. In cuius rei testimonium nostrum sigillum, quod domino apostolico et patri nostro sanctissimo misimus, quod nunc cruciferi ad ignem proiecerunt in contumeliain huius legationis, presentibus duximus apponendum. Huius sigilli contradictores et seriei reddimus falsarios, fildei persecutores, hereticos maliciosos et perversos in hiis scriptis.
       Datum Vilna, anno Domini M° CC°C XX°III ipso die Corporis Christi. Littera perlecta a ministro et custodibus mittatur ad aliam provinciam, et omnes fratres fideliter orent pro rege, filiis et reginis et tota terra, ut dominus perficiat quod incepit.

       (Tekstas iš: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. - Vilnius, 1996. - P. 108-112)









 

 

       Gediminas, dieviškąja apvaizda lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, pasišventusiems Kristui vienuoliams ir garbingiems bei pamaldiems tėvams, ministrams, kustodams ir gvardijonams ir visiems kitiems pranciškonų ordino broliams, pasklidusiems visame pasaulyje, tačiau visų pirma Saksonijos ministrui ir visiems kitiems broliams [siunčia] sveikinimą su linkėjimais tobulėti ir nuolatinės sėkmės.
       Mes norime, kad jūs žinotumėte, jog mes pasiuntėme mūsų laišką mūsų didžiai prakilniam viešpačiui Jonui, apaštališkojo sosto aukščiausiajam kunigui, kad jis padėtų mums drauge su kitomis savo avimis [įeiti] į gausumo ganyklą; tuo reikalu gavome atsakymą, jog greitai atvyksią jo pasiuntiniai; jų delsimas mums kelia begalinį susirūpinimą, [nes norime], kad greičiau būtų pabaigtas dievo darbas ir niekais pavirstų klastinga apgaulė.
       Mes pageidaujame per jus ir jūsų brolius paskelbti savo nutarimą visuose miestuose, vietovėse ir kaimuose ir paskatinti žmones išganingais pamokymais, kad tai, ką dievas palaistė, jis ir išaugintų, ir nupiautų, o taip pat patalpintų danguose su palaimintaisiais. Dėl to mes norime sukviesti vyskupų, kunigų ir bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsiškių, kuriems jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną mūsų karališkajame mieste, vardu Vilnius, antrą Naugarduke; prie jų priskirkite mums šiais metais keturis brolius, mokančius lenkų, žemgalių ir rusų* kalbas, tokius, kokie dabar yra ir kokie buvo [anksčiau]; taip pat [kviečiame] ir iš dominikonų, ir jiems netrukus duosime bažnyčią; tačiau išskiriame tuos vienuolius, kurie prekiauja savo vienuolynais, darydami nuostolį sayo valdovams, statydami pavojun dvasininkų gyvybę ir negailestingai žudydami savo sielas.
       Be to, pranešdami [apie šį raštą] žmonėms ir broliams, dėl mūsų meilės [jums] pradėkite skelbti miestuose, vietovėse ir kaimuose, kad riteriams ir ginklanešiams suteiksime pajamų, o pirkliams, meistrams, račiams, sidabrakaliams, druskininkams ir lygiai taip pat bet kokios padėties amatininkams galimybę laisvai įeiti į mūsų žemę ir išeiti [iš jos] per Mazovijos kunigaikščio viešpaties Boleslavo kunigaikštystę be jokių rinkliavų, muitų, be jokio apsunkinimo teisės nenumatytom kelio prievolėm.
       Šį raštą mes laikysime nekeičiamu, nes mūsų žodis liks tvirtas kaip plienas.
       To [rašto] paliudijimui laikėme reikalingu dalyku pridėti prie šio laiško tą mūsų antspaudą, kurį pasiuntėme apaštališkajam viešpačiui ir švenčiausiajam mūsų tėvui ir kurį kryžiuočiai šios pasiuntinybės įžeidimui įmetė į ugnį.
       Šio antspaudo niekintojus ir teksto klastotojus šiuo laišku skelbiame tikėjimo persekiotojais, piktais ir klastingais eretikais.
       Duota Vilniuje 1323 viešpaties metais, pačioje Kristaus kūno dienoje.
       Laišką, kai perskaitys ministras ir kustodai, prašom pasiųsti į kitą provinciją, o visi broliai nuoširdžiai tepasimeldžia už karalių, jo vaikus ir karalienes, o taip pat už visą kraštą, kad viešpats užbaigtų tą [darbą], kurį jis pradėjo.

       (M. Ročkos vertimas iš: Gedimino laiškai = Послания Гедимина / parengė V. Pašuta ir I. Štal, Vilnius, 1966, p. 51-57)


_________
       * Išversta pagal publikaciją, kurioje vietoj pruthenicum parašyta klaidingai ruthenicum, todėl ir vertime turi būti ne rusų, o prūsų.

       1323 m. gegužės 26 d. Gediminas, Lietuvos karalius, laiške Saksonijos dominikonams skelbia apie savo ketinimą priimti krikštą ir kviečia vyskupus, kunigus, vienuolius, riterius, pirklius ir amatininkus atvykti į Lietuvą.

       Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie litteratis viris et devotis Ordinis Predicatorum magistris cuiuscunque provincie prioribusve, fratribus, principaliter tamen Magistro Saxonie ac prioribus sub eodem constitutis, salutem et quicquid melius poterit adoptari.
       Sciat vestra honorabilis commendabilisque sciencia nostros nuncios cum litteris misisse ad patrem nostrum gloriosissimum, dominum Johannem papam, ut nos vestiat stola prima, cuius nuncios cum grandi timore et tedio de die in diem expectamus, quia, domino Jhesu Christo annuente, iam parati erimus ad queque sue beneplacita voluntatis. Ita quod episcopos cupimus, sacerdotes, religiosos colligere, exceptis hiis qui claustra sua vendunt et machinantur in mortem clericorum, iura ecclesiastica protegere; clerum honorare volumus et cultum Dei ampliare. Idcirco petimus, ut vos hec in civitatibus, locis et populo nuncietis. Eciam si qui milites essent et armigeri, daremus eis redditus et agriculturam quantum vellent. Mercatoribus, fabris, carpentariis, balistariis, sutoribus, artis mechanicis cuiuscunque, cum uxoribus et liberis et iumentis concedimus liberum introitum et exitum terre nostre sine ulla exactione sive theoloneo et omni turbatione proculmota.
       Licet cruciferi, huius negocii causa prescripti, sigillum nostrum in contumeliam nostram igne cremaverunt, videbitur, ut a Deo inceptum extinguerent et oculos hominum obcecarent; tamen, hanc cartam cum ipso sigillamus prout sigillari fecimus litteras domini patris apostolici predilecti in certam credenciam et munimen. Quamprius ferrum in ceram transit et aqua in calibem commutatur, quam verbum a nobis progressum retrahamus. Malignantes contra hoc scriptum et sigillum sunt detractores veritatis, dyaboli cultores, fidei destructores, heretici mendaces et omni honore priuati in hiis scriptis.
       Hac littera lecta et exscripta a magistro et prioribus Saxonie ultra mittatur quanto prius, ut Dei gloria perficiat quod incepit. Datum anno Domini M°. CC°C XX°III. ipso die Corporis Christi; valete.

       (Tekstas iš: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. - Vilnius, 1996. - P. 100-102)


 

 

       Gediminas, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, mokytiems ir pamaldiems vyrams, bet kurios dominikonų provincijos magistrams ir priorams, visiems broliams, tačiau visų pirma Saksonijos magistrui ir jam pavaldiems priorams [siunčia] sveikinimą ir kuo geriausių linkėjimų.
       Težino jūsų garbingasis, įtakingasis bei mokytasis [asmuo], jog mes pasiuntėme savo pasiuntinius su laišku mūsų tėvui, garsingajam viešpačiui popiežiui Jonui, kad jis mus apvilktų pirmuoju krikšto rūbu; jo pasiuntinių diena iš dienos laukiame su dideliu būkštavimu ir nekantrumu, nes viešpaties Jėzaus Kristaus laiminimu jau būsime pasirengę [įvykdyti] kiekvieną jo valios pageidavimą.
       Todėl norime susikviesti vyskupų, kunigų, vienuolių, išskyrus tuos, kurie pardavinėja savo vienuolynus ir rengia dvasininkų žudynes. Mes esame pasirengę saugoti bažnyčios teisę, gerbti dvasininkus ir plėsti dievo garbinimą.
       Todėl prašome, kad jūs paskelbtumėte šį [laišką] žmonėms miestuose, vietovėse bei kaimuose, kur tik kuriam nors iš jūsiškių teks sakyti pamokslą.
       Taip pat, jei bus [tarp jų] riterių ir ginklanešių, duosime jiems pajamų ir žemės, kiek norės; pirkliams, meistrams, račiams, svaidomų pabūklų gamintojams, kurpiams ir [kitiems] bet kokios srities amatininkams suteikiame laisvę įeiti į mūsų žemę ir išeiti [iš jos] drauge su žmonomis, vaikais ir galvijais be jokių rmkliavų arba muitų ir nedarant jokių kliūčių.
       Nors kryžiuočiai dėl aukščiau minėtojo reikalo mūsų įžeidimui sudegino mūsų antspaudą, matyt, [tuo tikslu], kad užgniaužtų dievo pradėtą [darbą] ir apdumtų žmonėms akis, tačiau prie šio rašto mes pridedame tą patį antspaudą, panašiai kaip liepėme pridėti šį antspaudą prie laiško didžiai mylimam viešpačiui apaštališkajam tėvui didesniam jo patikimumui ir sutvirtinimui, nes pirmiau geležis pasikeis į vašką ir vanduo pavirs plienu, negu mes atšauksime mūsų ištartą žodį.
       Pikta valia veikiantieji prieš šį raštą ir antspaudą šiuo laišku yra [skelbiami] tiesos neigėjais, šėtono gerbėjais, tikėjimo ardytojais, melagingais eretikais ir bet kokios garbės netekusiais [žmonėmis].
       Perskaitę ir nurašę, Saksonijos magistras ir priorai tepasiunčia šį laišką toliau, kiek galima greičiau, kad dievas savo garbei užbaigtų tai, ką pradėjo.
       Duota 1323 viešpaties metais, pačioje Kristaus kūno dienoje.
       Būkite sveiki.

       (M. Ročkos vertimas iš: Gedimino laiškai = Послания Гедимина / parengė V. Pašuta ir I. Štal, Vilnius, 1966, p. 47-51)

       1329 m. vasaris. Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio ir Vokiečių ordino kariuomenė puola Lietuvą, paima svarbiausias Žemaitijos pilis: Medvėgalį, Šiauduvą (? Xedeyctain), Gedimino pilį (dabar Kvėdarna), Gegužę ir Aukaimį (dabar Batakiai).

       a) Žygio dalyvio prancūzų poeto Guillaume de Machaut pasakojimas

3021
De la s'en ala en Pouleinne
Et la conquist a moult grant peinne.
Aussi conquist il Breselau,
Qui estoit le duc Boselau,
3025
Et treize dus qui tout hommage
Li firent, par son vasselage.
Je le vi, pour ce le tesmong,
Car partout en seray tesmong.
Bien dis an roys s'en appella.
3030
Et puis il s'en ala de la
Droit eu roiaume de Cracoe
Et par les glaces en Letoe.
Crestienner fist en une ville
Des mescreans plus de sis mille.
3035
Li lieus avoit nom Medouagle.
Et ne tien pas que ce soit fable,
Qu'encor prist il quatre fortresses
Qui dou pais furent maistresses:
Xedeyctain et Gedemine,
3040
Gegusë, Aukahan; et si ne
Demoura la homme ne fame
Qui ne perdist le corps et l'ame,
Ne riens qui demourast en vie,
Maugre le can de Tartarie
3045
A qui Letoe est tributaire.
Et encor leur fist tel contraire
Qu'il leur gasta plus de païs
Qu'il n'a de Burges a Paris;
Car presens fui a ceste feste,
3060
Je le vi des yeus de ma teste.
Puis fut il par deus fois en Prusse
A moult grant honneur, et un Russe.
Apres conquist en Lombardie
Parme, Rege, Mode Pavie
3055
Et jusques a douze citez.
On scet bien que c'est veritez.
Il fu sires de Pietrecent
Et de Luques, mais plus de cent,
Voire de mil, tout a un sible,
3060
L'appelloient le roy paisible.
Que fist il devant Basenouve,
A Senouain et a Lendouve
Et devant La ou fu li Hongres
A cent mille hommes (c'est li nombres)?
3065
Trop fist de choses mervilleuses,
Apertes, sages, perilleuses.
Se toutes les voloie dire,
Je ne les porroie lire
Ou compter en jour et demis.


       Zajączkowski S. Wilhelm de Machaut i jego wiadomości do dziejów Polski i Litwy w XIV w. // Kwartalnik historyczny. 1929. R. 43. P. 227-228.

 













[Karalius Jonas keliavo] per ledą Lietuvon.
Tenais jis krikštijo vieną miestą,
Kur gyveno per šešis tūkstančių netikinčiųjų.

To miesto vardas - Medvėgalis.
Nemanyk, kad tai pasaka!
Nes karalius užėmė dar keturias pilis,
iš kurių valdomas tas kraštas,
būtent Sizditę*, Gedimino pilį,

Gegužę, Aukaimį; taip kiekvienas jų gyventojas,
vyras ar moteris, prarado savo sielą bei kūną,
ir niekas tenai neišliko tarp gyvųjų,
nors to nenorėjo totorių chanas,


kuriam Lietuva duoklę moka.


       S. C. Rowello vertimas iš: Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans = Gedimino laiškai / tekstus, vertimus bei komentarus parengė S. C. Rowell, Vilnius, 2003, p. VI)

__________
* Xedeyctain
tapatinimas su Sizdite (žinoma iš Petro Dusburgiečio kronikos) - nepagrįstas.






















 

       b) Petro Dusburgiečio pasakojimas

       De castrensibus Medewage.
       Anno domini MCCCXXIX Joannes de Luccelburgk rex Bohemie cum nobilibus regni sui et duce Slesie de Valkenbergk, et comitibus de Lininge, de Otinge, de Niuenar, de Wilnow, Hanaw, de Wirtenbergk, de Scowenbergk, et de Valkensteyn, et dominis de Kerpin, de Gera, de Berga, de Rotenstein, de Damis, de Kotebus, de Misna et burgravio de Dona, et cum multis nobilibus regni Alemannie et Anglie, intravit in terram Prussie. Cum hiis omnibus frater Wernerus et fratres CC et XVIII milia pugnatorum preter pedites ivit versus Lethowiam, et in vigilia purificacionis beate Marie obsedit castrum Medewage, et post multas impugnaciones subdiderunt se fidei cristiane et VI milia hominum dicti castri sunt in nomine domini baptizati, sed non longe post apostataverunt.

        Peter von Dusburg. Chronicon terrae Prussiae / herausgegeben von Max Toeppen // Scriptores rerum prussicarum. Leipzig, 1861. Bd. 1. P. 215 (supplem., 9).

 

       Apie Medvėgalio pilėnus
       1329 viešpaties metais į Prūsijos žemę atžygiavo Jonas iš Liuksemburgo, Čekijos karalius, su savo karalystės kilmingaisiais, su Silezijos kunigaikščiu iš Falkenbergo, su Leiningeno, Etingeno, Nojenaro, Vilnau, Hanau, Virtenbergo, Šaumburgo, Falkenšteino grafais ir Kerpeno, Geros, Bergo, Rotenšteino, Damiso, Kotbuso, Meiseno valdovais bei Donos burgrafu ir su daugybe Vokietijos bei Anglijos karalysčių kilmingųjų. Su šiais visais patraukė link Lietuvos brolis Verneris, 200 brolių ir 18 tūkstančių karių, neskaitant pėstijos, ir grabnyčių išvakarėse apsupo Madvėgalio pilį, kuri po ilgų kovų pasidavė krikščionių tikėjimui, o šeši tūkstančiai šios pilies žmonių tapo viešpaties vardu pakrikštyti, tačiau neilgai trukus jie atkrito nuo krikščionybės.


       Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika / parengė, įvadą ir paaiškinimus parašė, žemėlapį sudarė Romas Batūra; vertė L. Valkūnas, Vilnius, 1985, p. 325.

       c) Sembos Kanauninko pasakojimas

       A. d. MCCCXXIX. Rex Johannes Bohemie cum magistro generali vastavit terram Sameiten expugnando castrum Medewage; qui se subdiderunt regi et fratribus, baptismum receperunt; qui postmodo apostati sunt.

        Canonici Sambiensis Epitome gestorum Prussie / herausgegeben von Max Toeppen // Scriptores rerum prussicarum. Leipzig, 1861. Bd. 1. P. 283.

 

       1329 viešpaties metai. Čekijos karalius Jonas su didžiuoju magistru nusiaubė Žemaičių žemę, nukariaudami Medvėgalio pilį. Jie pasidavė karaliui ir broliams, priėmė krikštą. Vėliau jie atsimetė nuo tikėjimo.





 

       1348 m. vasario 14 d. Livonijos Ordino magistras Gosvinas surengia žygį į Žemaitiją (Žemaitijos Trakų, Knituvos, Gaidgalių, Kalvgalių valsčiai), o paskui - kitą žygį į Šiaulių žemę, kurioje sunaikina Dubysos (dabar Bubių piliakalnis), Kulių (dabar Jurgaičių piliakalnis), Businnės (turbūt *Bulinė dabartinio Šiaulių miesto vietoje) ir Šiaulių (Ceila, Zela, turbūt dabartinis Šiaulėnų miestelis ir Kudinų piliakalnis) pilis. Pagal įvairius neišlikusios Baltramiejaus Hionekės Eiliuotosios Livonijos kronikos (1315-1348 m.) atpasakojimus.

       a) Johanno Rennerio pasakojimas (XVI a.)

       Des sulven jars am dage Valentini quam meister Goswin in Sameiten gantz sterck und dede groten schaden im lande Trocken, item to Knetouwe, Geidegallen, Kelvegallen; de lande alle worden in den grundt vorheert. Dar na toch de meister in dat landt Saulen1. De sulven weren frunde, averst nicht im grunde, dan do de meister dorch dat landt gekamen, togen ohme möde ruiters na, de nicht wol forth konden; de worden dar erslagen und en ore perde genamen. Do dem meister de tidinge quam, schickede he hen, leth alles erfaren; do befand sich de daeth. Dat gedachte he to wreken, toch averst dit mal na Rige. Dar na leth he 14 Sauler2 vor sich kamen to Rige und hielt ohnen disse dath vor, ock dat se den tinsz thor Mitouw vorseten und nicht gebracht, tom drudden, dat se dem koninge van Littouwen geraden hedden, dat Liflandt avertagen, der orsake halven wolde he se vor fiende holden und leth se dar mit na hus tehen. Dar na toch de meister mit synem gebedigern und den Curen up de beke Swente, besloth aldar, dat he sich vor de vestingen im lande leggen wolde, togen also vor dat hus Kulen, dar up wort alles erslagen. Dar na toch he vor ein ander hus Businne genomet, dat wort ock gewonnen und alles dar up doth geschlagen. Forder togen se vor Dobisen, dat was dat vasteste slott in Littouwen disses ordes. Hir quemen se vor, dat nemandes dar van wes wuste, do lep iderman na der borch; des quemen de Dudschen mit hen up und erschlogen alles, wat up dem slate was. Hir wort ock ein eddelmann erslagen und twe Littouwers, so dar to gaste gebeden weren. Dar na worden alle huise in den grundt vorbrandt. Des andern dages, was de sondach invocavit, sande de meister de Curen vor eine vestinge genomet Ceila. De funden se leddich stan, dan de Sauler2 weren dar van geflangen mit wif und kindt und hedden have und guth na gelaten. Also vorbranden se dat hus, quemen thom meister wedder und togen mit groter buite na hus.

       1 Sanlen R. 2 Sanler R.

       Johann Renner's Livländische Historien / herausgegeben von Richard Hausmann und Konstantin Höhlbaum. Göttingen, 1876. S. 96-97.

       b) Hermano Vartbergės pasakojimas (XIV a. pabaiga)

       Anno 1348 idem magister Goswinus de Herike fecit expeditionem contra Letwinos in Sameythen ad curiam Gedeghinnen, que nunc Bussike dicitur.
       Idem eodem anno die Valentini terram Sauliam cum castris totaliter devastavit, licet esset populosa, eo quod adherere videbantur Letwinis et in prosperis eorum eos iuvare censum aliaque dando.

       Hermanni de Wartberge Chronicon Livoniae / herausgegeben von Ernst Strehlke // Scriptores rerum prussicarum. Leipzig, 1863. S. 75.

       c) Balthasaro Russowo pasakojimas (1584 m.)

       Volgendes Jahres hefft he ock mit den Samayten gekryget, ys in ere Landt gefallen, hefft dar gerouet, gemordet, unde gebrandt, ynsunderheit tho Tracken, Knetow, Geydegallen, unde in der Souler lande, unde hefft de Schlöte Kula, Basyne, Dobbesyne, unde Zela mit gewalt gestormet, eröuert, unde in de grundt vorbrandt unde vorwöftet, darna mit grotem pryse wedder tho huß gekamen.

       Balthasar Russow. Chronica der Provinz Lyfflandt (Bart, 1584) // Scriptores rerum livonicarum = Sammlung der wichtigsten Chroniken und Geschichtsdenkmale von Liv-, Ehsth- und Kurland. Riga und Leipzig, 1848. Bd. 2. S. 27.

       d) Dionysijaus Fabricijaus pasakojimas (XVI a.)

       Sequenti vero anno cum Samogitis bellum suscepit, eorum provinciam depopulavit et aliqvot eorum munitiones occupavit vi et armata manu, qvas tandem ad fundamenta vusqve diruere jussit, vtputa Kula, Basin, Dobesin et Zela. His peractis in Samogitia, cum ingenti praeda revertitur in Livoniam.

       Dionysii Fabricii, praepositi pontificii Felinensis, Livonicae historiae compendiosa series // Scriptores rerum livonicarum = Sammlung der wichtigsten Chroniken und Geschichtsdenkmale von Liv-, Ehsth- und Kurland. Riga und Leipzig, 1848. Bd. 2. S. 458.

       1377 m. gegužės mėn. Miršta Lietuvos valdovas Algirdas ir pagal pagoniškus papročius sudeginamas  su žirgais ir brangenybėmis.

       a) Hermano Vartbergės pasakojimas (XIV a. pabaiga)

       Eodem anno circa idem tempus Algarden, summus rex Letwinorum, mortuus est. In exsequiis magna pompa in cremacione diversarum rerum ac XVIII equorum dextrariorum secundum ritum eorum.

        Hermanni de Wartberge Chronicon Livoniae / herausgegeben von Ernst Strehlke // Scriptores rerum prussicarum, Leipzig, 1863, Bd. 2, S. 113.

 

       Tais pačiais metais apie tą patį laiką mirė vyriausiasis lietuvių karalius Algirdas. Laidotuvės buvo labai iškilmingos, pagal jų paprotį buvo sudeginta įvairių daiktų ir aštuoniolika žirgų.
 

        Leono Valkūno vertimas iš: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. [T.] 1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos / sudarė N. Vėlius, Vilnius, 1996, p. 421.

       b) Jano Dlugošo pasakojimas  (XV a. III ketvirtis)

       Mortuos insuper suos, quod non Italis et Latinis tantummodo, sed et caeteris nationibus legimus fuisse solenne, comburebant. Lithuani tamen, cum silvarum et nemorum abundarent multitudine, habebant speciales silvas, in quibus singulae villae et quaelibet domus atque familia, speciales focos, decedentium cadavera soliti erant conflagrare. Adiungebantur autem cremando corpori quaeque potiora, equus, bos, vacca, sella, arma, vestis, cingulus, torques, annulus, et simul una cum cadavere, non habito respectu quod aurea vel argentea forent, cremabantur. In hunc quoque morem Olgerdus filius Gedimini, magnus dux Lithwanie et Wladislai Polonie Regis genitor, in gentilitatis errore fatis absumptus, in silva Kokiveithus prope castrum et villam Miszeholÿ, cum equo optimo, ioppula margaritis et gemmis intertexta, veste ostro et auro superba, balteo argenteo deauratoque amictus, exustus est.

        Joanis Dlugossii Annales seu cronicae incliti Regni Poloniae. Liber decimus 1370-1405, Varsaviae, 1985, p. 166.

 

       Be to, mirusiuosius sudegindavo: toks paprotys, teko girdėti, būdingas ne vien tik italams ir lotynams, bet ir kitoms tautoms. Nors Lietuvoje buvo daug girių ir miškų, tačiau lietuviai turėjo ir ypatingų miškų, o ten kai kurios sodybos, namai ir šeimos turėjo tam tikrus židinius, kuriuose buvo įprasta deginti mirusiųjų kūnus. O degindami pridėdavo prie palaikų tai, kas buvę jam gyvenant reikalingiausia, būtent žirgą, jautį, karvę, krėslą, ginklų, drabužių, diržą, grandinę, žiedą, ir kartu su kūnu, nors tai būtų buvę ir iš aukso ar sidabro, sudegindavo. Pagal tokį pat paprotį ir Gedimino sūnus Algirdas, Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karaliaus Vladislovo tėvas, kuris pagoniškoj klaidatikystėje likimo užkluptas žuvo Kukovaičio miške, netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės, buvo sudegintas kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais žėrinčiu purpuriniu drabužiu, paauksuotu sidabro diržu perjuostu apsiaustu.

        Daivos Mažiulytės vertimas iš: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. [T.] 1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos / sudarė N. Vėlius, Vilnius, 1996, p. 576-577.

 

       Paruošė Tomas Baranauskas

Back 1183-1283 m. šaltiniai     1386-1506 m. šaltiniai Next    

 
Istorija
Įvadas
Chronologija
Šaltiniai
Vikingų epocha
Valstybės ištakos
Didieji kunigaikščiai
Visuomenė
Įvadas
Socialiniai sluoksniai
Valstybės santvarka
Karyba
Religija
Raštas ir kalbos
Pilys
Įvadas
Vorutos pilis
Istorija
Naujienos
Tyrinėjimų ataskaitos
Straipsniai
Poezija
Medinės pilys
Mūrinės pilys
LDK palikimas
Įvadas
Straipsniai
Žemėlapiai
Diskusijos
 
Apie svetainės autorių
Biografija
Kontaktai
 
 
 
Pasirašykite svečių knygoje:
 
 
     Search 700 Million Names at Ancestry.com!