Mindaugo reikšmė |  Vidaus karas |  Karalystė |  Karūnavimas |  1253 m. |  Morta |  Problemos |  Vertinimai 

Mindaugo karūnavimo ir Lietuvos karalystės problemos

       Mindaugo krikštas, karūnavimas ir Lietuvos karalystės įkūrimas yra vieni iš reikšmingiausių ankstyvosios Lietuvos valstybės istorijos įvykių. Tačiau dėl rašytinių šaltinių stokos ir fragmentiškumo šiandien apie šiuos įvykius mes nedaug tegalime pasakyti. Netgi tie teiginiai, kurie, rodos, yra visuotinai priimti, nuolat kartojami ir pateikiami kaip neabejotina tiesa, atidžiau pažiūrėjus, pasirodo ne tokie jau aiškūs. Problemų kelia daugelis esminių klausimų. Svarbesnius iš jų čia trumpai aptarsiu.

Ar Mindaugo karalystė – Lietuvos valstybės pradžia?

       “Valstybės įkūrimo data yra 1253 metų liepos 6 diena – pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnacijos data,” – aiškinama kompaktinio disko “Lietuva iki Mindaugo” žodyne. Panašių teiginių galima rasti ir kitur. Suprantama, visuomenei norisi žinoti ir švęsti Lietuvos valstybės įkūrimo datą. Deja, tokia “valstybės pradžios” data niekuo kitu, išskyrus gerus norus, nėra paremta. Istoriniai faktai jai akivaizdžiai prieštarauja – nėra jokių abejonių, kad Lietuvos valdovu Mindaugas buvo ir iki karūnavimo, taigi ir Lietuvos valstybė jau egzistavo. Tenka tik apgailestauti, kad kai kurie istorikai nuolaidžiauja tokiam populistiniam istorijos faktų iškraipymui.
       Galima pasakyti ir daugiau – Lietuvos valstybė greičiausiai gyvavo ir iki Mindaugo. Žinoma, tai jau nėra neginčytina tiesa, bet tokia galimybė nė kiek ne mažesnė už galimybę, kad Lietuvos valstybė susikūrė 70 metų iki Mindaugo karūnavimo¹.
       Nuo 1183 m. prasideda lietuvių ekspansija – nuolatiniai karo žygiai į Rusią ir Livoniją. Tokiu pačiu intensyvumu jie tęsiasi ir Mindaugo laikais. Tai yra išorinis valstybės funkcionavimo požymis. Kas vyko Lietuvos viduje galime spręsti tik iš kai kurių užuominų.
       Mindaugo tėvas Eiliuotoje Livonijos kronikoje vadinamas dideliu karaliumi, kurio laikais nebuvo galima rasti jam lygaus. Henrikas Latvis aprašo 1208 m. karo veiksmus, iš kurių matyti, kad Lietuvos sienas su Žiemgala ir Polocko kunigaikštyste gynė viena ir ta pati kariuomenė. 1207 m. jis mini “visos Lietuvos” kariuomenę, kuriai jau trečius metus vadovauja tas pats kunigaikštis, vadinantis ją “savo kariuomene”. 1213 ir 1214 m. Henrikas Latvis mini ir Lietuvos valdovus, stovinčius šios kariuomenės priešaky (princeps ac senior Lettonum; dux et princeps eorum Stecse). Lietuvius tuo metu ištiko didelės nesėkmės – abu šie valdovai vienas po kito žuvo. Antrojo žinomas ir vardas – Stekšys.
       1219 m. taikos su Volyne dalyvių sąrašas rodo, kad Lietuvos kunigaikščiai nebuvo nepriklausomi vienas nuo kito, o sudarė hierarchiją – buvo 5 vyresnieji kunigaikščiai (valdančioji giminė) ir 16 eilinių kunigaikščių. Kadangi sąraše neišskirtas aukščiausias valdovas, daugeliui istorikų atrodė, kad jo ir nebuvo. Tačiau tokia nuomonė nepagrįsta, nes viduramžių Lietuvos sutartyse ir vėliau aukščiausias valdovas ne visuomet išskiriamas, nors jis neabejotinai buvo. 1219 m. Lietuvos valdovu turėjo būti pirmuoju vyresniųjų kunigaikščių sąraše įrašytas Živinbutas. Kiti 4 vyresniųjų kunigaikščių giminės atstovai – dvi brolių poros (tarp jų ir Mindaugas su broliu Dausprungu) – greičiausiai dar buvo jauni ir savarankiškos reikšmės neturėjo.
       Visa tai rodo, kad Lietuvos valstybė greičiausiai gyvavo jau nuo 1183 m., kai prasidėjo Lietuvos karinė ekspansija, tad jos pradžios sutapatinimas su Mindaugo karūnacija yra juo labiau nepriimtinas. Tačiau, kaip minėta, nepriimtinas jis ir laikantis tradicinės pažiūros, kad Lietuvą suvienijo Mindaugas.

Mindaugo karalystės įkūrimo data

       1253 m. liepos 6 d. nėra ne tik Lietuvos valstybės, bet net ir Lietuvos karalystės įkūrimo data. Tą dieną 1253 m. greičiausiai iš viso nieko neįvyko. Bet čia slypi dviguba problema, todėl apie viską – iš eilės.
       Visų pirma reikia pastebėti, kad Mindaugo karūnavimas buvo Lietuvos karalystės įkūrimo pasekmė, o ne priežastis. Lietuvos karalystė oficialiai buvo įteisinta dviem metais anksčiau – 1251 m. liepos 17 d. popiežiaus Inocento IV bule. Būtent tada popiežius davė leidimą ir nurodymą karūnuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi. Tai ir buvo tikrasis Lietuvos karalystės tarptautinis pripažinimas.
       Antra problema – tai pačios Mindaugo karūnacijos data. Kad Mindaugas buvo karūnuotas 1253 m., abejonių nekyla, bet konkreti liepos 6-osios data – labai abejotina. Tai tėra tik skubotai sukurta E. Gudavičiaus hipotezė.
       Apie Mindaugo karūnavimo datą galima spręsti iš 1253 m. liepos mėnesiu datuoto Mindaugo donacinio akto, išduoto karūnacijos proga. Iš to akto patvirtinimo popiežiaus kurijoje datos sprendžiama, kad jis turėjo būti išduotas liepos pradžioje. O konkreti data išvedama iš fakto, kad karaliai XIII a. buvo karūnuojami bažnytinių švenčių metu.
       Bet čia ir yra E.Gudavičiaus hipotezės silpniausia vieta – liepos mėnesį svarbių bažnytinių švenčių nėra, o 1253 m. liepos 6-oji buvo eilinis sekmadienis. Artimiausia tinkama data yra birželio 29 d. – Šv. Petro ir Povilo diena, kurą buvo vainikuotas ne vienas valdovas (tarp jų ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras 1440 m.). Nesunku suprasti, kad donacinio akto išdavimas 1253 m. liepos mėnesį visai neprieštarauja karūnavimo datavimui birželio 29 d. – juk aktas išduotas ne būtinai per karūnavimo iškilmes².
       Taigi Mindaugo karūnavimo minėjimui pasirinkta ne itin vykusi data – vietoj aiškios ir neabejotinos 1251 m. liepos 17-osios popiežiaus bulės datos, pasirinkta labai ginčytina šios bulės nuostatų įgyvendinimo iškilmių data. Žinoma, šventės lieka šventėmis – kada jas beminėtume, svarbiau pats minėjimo faktas. Tačiau istorinius faktus turėtume žinoti ir vertinti be iškraipymų.

Mindaugo karūnos kaina

       Daug istorikų ginčų yra sukėlę Mindaugo donaciniai aktai Livonijos ordinui. Abejota jų autentiškumu, bet pagrindinių Mindaugo aktų autentiškumas vis dėlto buvo patvirtintas³.
       Jau minėtu 1253 m. liepos mėnesio aktu, iškart po savo karūnacijos, Mindaugas užrašė Livonijos ordinui dalį Žemaitijos, Nadruvą, pusę Dainavos (Jotvos) ir dar porą Jotvos valsčių (Veisiejus ir Paveisininkus). Ši donacija 1255 m. buvo dar papildyta keliais Sėlos valsčiais, o 1259 m. – likusia Žemaitijos dalimi ir dar kai kuriais Jotvos valsčiais. Šie Jotvos valsčiai 1254 m. buvo perleisti Haličo-Volynės karaliui Danilui, bet po 1258 m. totorių žygio į Lietuvą, kurį Danilas buvo priverstas paremti, Mindaugas juos atsiėmė, dalį pasiliko sau, o dalį perleido Ordinui.
       Kaip matome, Mindaugas žemes dalino ne tik Livonijos ordinui, bet iš pradžių – ir buvusiam savo priešui Danilui. Abiem atvejais tai buvo užmokestis už taiką. 1254 m. taikos sutartimi su Haličo-Volynės karalyste Mindaugas ir Naugarduko valdymą buvo priverstas perleisti Danilo sūnui Romanui.
       Bet čia reikia pastebėti, kad teoriškai šios žemės nesiliovė būti Lietuvos valstybės dalimi – Mindaugas jas savo buvusiems priešams davė kaip lenus.
       Livonijos ordinas buvo Mindaugo vasalas nuo tų žemių, kurias Mindaugas jam užrašė. Mindaugas išsaugojo savo siuzerenitetą toms žemėms – donaciniuose aktuose nurodyta sąlyga, kad Ordinas už jas privalės tarnauti Mindaugui. 1253 m. akte aiškiai nurodyta, kad žemės suteikiamos su ta sąlyga, kad patys broliai asmeniškai ir su saviškiais savo išlaidomis materialiu kalaviju, pagalba ir patarimu (auxilio et consilio) mums ir mūsų karalystės teisėtiems įpėdiniams amžinai tarnaus [kovojant] prieš mūsų ir tikėjimo priešus⁴. Žinoma, pats Ordinas savo teritorijoje dėl to nepasidarė Mindaugo vasalu. Tiesiog Mindaugo užrašytos žemės tapo savotišku Mindaugo ir Ordino kondominiumu. Tai rodo ir Lietuvos vyskupo valdų paskyrimas toje pačioje teritorijoje – vyskupo valdos turėjo būti būtent Lietuvoje, o ne Ordino teritorijoje. Jos turėjo garantuoti, kad Ordinui užrašytų žemių statusas nesikeis.

Lietuvos vyskupija

       Po vidaus karo Mindaugas pateko į didelę Livonijos ordino įtaką. Istoriografijoje šią įtaką kartais bandoma sušvelninti, nurodant, kad Mindaugas sugebėjęs vykdyti savarankišką bažnytinę politiką. Jos požymiu laikoma iškovota Lietuvos vyskupijos nepriklausomybė nuo Rygos arkivyskupo⁵.
       Tačiau Mindaugo bažnytinės politikos savarankiškumas labai abejotinas. Mindaugas neturėjo ryšių popiežiaus kurijoje ir vienas joje nieko negalėjo pasiekti. Kaip pažymėjo J. Jakštas, įkurti atskirą, nuo Rygos arkivyskupo nepriklausomą Lietuvos vyskupiją greičiausia siekė ne Mindaugas, o Ordinas. Jam rūpėjo pirmiausia pasilaikyti Lietuvos bažnyčią savo žinioje ir užkirsti kelią bet kokiai įtakai Rygos arkivyskupo, su kuriuo jis kivirčijosi dėl valdžios pačioje Livonijoje⁶. Šios J. Jakšto minties teisingumą patvirtina ir tai, kad “savarankiškas” Lietuvos vyskupas Kristijonas po 25 dienų nuo valdų Žemaitijoje gavimo, atsisakė jam priklausiusios dešimtinės iš Ordino valdų Lietuvoje⁷.
       Žinoma, nėra pagrindo kalbėti ir apie Lietuvos bažnytinę provinciją Mindaugo laikais. Lietuvoje tebuvo viena vyskupija, nepriklausanti jokiai arkivyskupijai (Lenkijoje lietuvių vyskupu įšventintas Vitas Mindaugo greičiausiai nebuvo pripažįstamas ir savo vyskupijos Lietuvoje neturėjo). Kaip pastebėjo J. Jakštas, Mindaugo laikų Lietuvos vyskupija buvo egzemtinė vyskupija, priklausoma tiesiogiai nuo popiežiaus, bet tai ne tas pats, kas bažnytinė provincija.

Mindaugo apostazė

       Mindaugo donacinius aktus įgyvendinti pasirodė ne taip paprasta. Žemaičiai ryžtingai pasipriešino Livonijos ordinui. Ordinas taip ir nesugebėjo palaužti jų pasipriešinimo. Beje, Danilui perleisti jotvingiai irgi priešinosi, bet buvo įveikti ir sutiko mokėti duoklę. Tik Naugarduko perdavimas Romanui įvyko sklandžiai.
       Kartais aiškinama, kad Mindaugas užrašinėjo tas žemes, kurios jam realiai nepriklausė. Tačiau tokie teiginiai neatitinka tiesos. Tai gali pasirodyti paradoksalu, bet atkakliausiai pasipriešinę žemaičiai buvo labiausiai integruoti į Lietuvos valstybę, o visai nesipriešinęs Naugardukas – mažiausiai su ja susijęs. Tačiau jokio paradokso čia nėra. Žemaičiai buvo lietuviai, lygiateisiai valstybės piliečiai. Patekimas į Livonijos ordino valdžią reiškė jų statuso pažeminimą. Tad ir žemaičių sukilimo tikslas buvo ne nepriklausomybė, o grįžimas į Mindaugo valdžią. Tai nedviprasmiškai nurodo Eiliuotoji Livonijos kronika.
       Žemaičių pastangos nenuėjo veltui. 1260 m. po žemaičių laimėto Durbės mūšio sujudo visas Pabaltijys. Mindaugas kurį laiką delsė pradėti kovą su Ordinu, todėl 1261 m. žemaičių delegacija, Treniotai tarpininkaujant, vos ne ultimatyviais argumentais įtikino Mindaugą atsimesti nuo krikščionybės, nutraukti sąjungą su Ordinu ir priimti žemaičius atgal į savo valdžią.
       Dėl Mindaugo apostazės (krikščionybės atsisakymo) ne vienas istorikas išreiškė abejonių. Pretekstu tapo vienintelė užuomina popiežiaus Klemenso IV 1268 m. bulėje, kurioje užsiminta apie tai, kad Lietuvoje buvo įsteigta karalystė, valdant šviesios atminties Mindaugui⁸. Esą popiežius nebūtų galėjęs pavadinti Mindaugą “šviesios atminties” valdovu, jei šis būtų atsimetęs nuo krikščionybės.
       Tačiau juk popiežius Mindaugo karalystę paminėjo ne šiaip sau, o suteikdamas leidimą Čekijos karaliui Pšemyslui Otakarui II atkurti Lietuvos karalystę. Šiomis aplinkybėmis nebuvo paranku minėti, kad pats tos karalystės įkūrėjas atsimetė nuo krikščionybės, net jei tai popiežiui ir būtų buvę žinoma (o galėjo jis to ir nežinoti, nes popiežiumi tapo jau po Mindaugo mirties). Mindaugo karalystė buvo precedentas, kuriuo remtasi, todėl ir Mindaugo atminimas negalėjo būti joks kitoks, o tik šviesus.
       Iš kitos pusės, Mindaugo apostazę nepriklausomai vienas nuo kito patvirtina visų Lietuvos kaimynų, o vėliau ir Lietuvos, šaltiniai.
       1. Eiliuotoji Livonijos kronika: Jis [Mindaugas] tapo vėl priešišku krikščionims / Ir sekė visais jų patarimais, / Ir laikėsi pagonių pusėje⁹. Tą patį teigia ir kitos Livonijos kronikos autorius Hermanas Vartbergė: Tuo metu [1261 m.] lietuvių karalius Mindaugas atsimetė nuo tikėjimo¹⁰.
       2. Didžiosios Lenkijos kronika: Tais pačiais [1260] metais pakrikštyti prūsai su savo karaliumi Mendolfu dėl daugelio sunkumų, padarytų jiems kryžiuočių, atsisakę krikščioniško tikėjimo, kurį buvo priėmę, pasitraukė su kai kuriais Ordino broliais pas lietuvius, drąsiai prie jų prisijungdami¹¹.
       3. Volynės (Ipatijaus) metraštis: Jo [Mindaugo] krikštas buvo melagingas. Slapta aukojo savo dievams (...). Ir savo dievams aukojo, ir mirusiųjų kūnus degino, ir savo pagonybę viešai išpažino. (...) Visu tuo Andrius Lietuvą padarė nekrikščioniška, ir brolių buvo išvytas iš savo pareigų¹². Viešas pagonybės išpažinimas buvo įmanomas tik po atsimetimo nuo krikščionybės.
       4. Gedimino 1323 m. laiškas: ...mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl brolių iš teutonų namų magistro [daromų] žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie visi nuo to tikėjimo atkrito¹³.
       Tad nėra pagrindo neigti Mindaugo apostazės. Tokie bandymai tėra šiandieninių norų perkėlimas į praeitį. Tačiau istorija yra tokia, kokia yra, ir ją pakeisti neįmanoma.
       Karaliaus karūna buvo svarbus Mindaugo laimėjimas, deja, dėl susiklosčiusių aplinkybių juo nebuvo deramai pasinaudota. Krikščionybės atsisakymas atidėjo civilizacijos pagrindų įsisavinimą Lietuvoje, o tai ateity nulėmė nuožmias kovas su Kryžiuočių ordinu ir Lietuvos slavėjimą.

---

¹ Plačiau žr.: Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius, 2000.
² Plačiau žr.: Baranauskas T. Lietuvos karalystei – 750 // Voruta. 2001 m. liepos 7 d. Nr. 13 (487). P. 1, 3; liepos 21 d. Nr. 14 (488). P. 3.
³ Łowmiański H. Studja nad początkami społeczeństwa i państwa Litewskiego. Wilno, 1932. T. 2. P. 325–326; Maleczyński K. W sprawie autentyczności dokumentów Mendoga z lat 1253–1261 // Ateneum wileńskie. 1936. R. 11. P. 1–60.
⁴ Preußisches Urkundenbuch. Politische Abtheilung. Königsberg, 1909. Bd. 1. Hälfte 2. P. 33–35 (N. 39).
⁵ Pvz.: Gudavičius E. Mindaugas. Vilnius, 1998. P. 247–248.
⁶ Jakštas J. Mindaugas – Lietuvos istorijos epochos reiškėjas // Tėviškės žiburiai. 1964 06 18. Nr. 25 (572). P. 2.
⁷ Liv-, Esth- und Curländisches Urkundenbuch. Reval, 1853. Bd. 1. Sklt. 348–349 (Nr. 266).
⁸ Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a. Vilnius, 1987. P. 274, 275.
⁹ Atskaņu hronika = Livländische Reimchronik. Rīgā, 1998. P. 181 (eil. 6428–6430).
¹⁰ Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos. Vilnius, 1991. P. 172.
¹¹ «Великая хроника» о Польше, Руси и их соседях XI–XIII вв. Москва, 1987. С. 185.
¹² Ипатьевская летопись // Полное собрание русских летописей. Санкт Петербург, 1908. T. 2. Sklt. 817.
¹³ Gedimino laiškai. Vilnius, 1966. P. 23.

Tomas Baranauskas
Voruta, 2002 03 23, nr. 6 (504)

 

Karalienė Morta ir Šiauliai     Naujausių Mindaugo vertinimų labirintai