Search 1 Billion Names - Newtab2

English  English   Russian  По-русски  
Viduramžių Lietuva
LIETUVOS PILYS

              Vorutos pilis |  Vorutos istorija |  Naujienos |  Tyrinėjimų ataskaitos |  Straipsniai |  Poezija


Tomas BARANAUSKAS

VORUTOS PILIS

       Įvadas

       Ankstyvojoje Lietuvos istorijoje Vorutos vardas turi simbolinę prasmę – tai vienintelė Mindaugo pilis, kurios vardą išsaugojo istorijos šaltiniai. Čia 1251 m. sprendėsi Mindaugo, kaip valdovo, likimas. Deja, Vorutos lokalizavimo problema sukėlė daug ginčų ir iki šiol dar nėra galutinai išspręsta.
       Reikšmingas žingsnis sprendžiant Vorutos problemą buvo 1935 m. paskelbta Eduardo Volterio hipotezė, kuri šią pilį susiejo su Šeimyniškėlių piliakalniu prie Anykščių1. Nors iš pradžių šią idėją palaikė tik Petras Tarasenka2, į Lietuvos piliakalnių sąvadą Šeimyniškėlių piliakalnis pateko jau kaip spėjama Vorutos pilies vieta3. Atgimimo metais susidomėjimas Šeimyniškėlių piliakalniu išaugo: Anykščių Sąjūdis suorganizavo piliakalnio tvarkymo talką4, o Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis priminė E. Volterio hipotezę bei nurodė, kad ją būtina toliau tyrinėti5. Tai paskatino Gintautą Zabielą 1990 m. pradėti archeologinius piliakalnio tyrinėjimus. Jų metu Vorutos pilies ir Šeimyniškėlių piliakalnio tapatumas buvo naujai argumentuotas6 ir susilaukia vis daugiau dėmesio, nors ginčai dėl Vorutos lokalizacijos dar nesibaigia. Šio straipsnio tikslas – aptarti Vorutos problemą naujausios istoriografijos kontekste ir sistemingai išdėstyti Vorutos lokalizacijos Šeimyniškėlių piliakalnyje argumentus.

       Voruta istorijoje ir istoriografijoje

       Istorinių žinių apie Vorutą nėra daug – tik vienas paminėjimas Volynės (Ipatijaus) metraštyje. Kur kas daugiau apie Vorutą kalbama istoriografijoje, kurioje jai priskiriama ir nebūtų bruožų. Dažnai ji laikoma seniausia Lietuvos sostine7 ar svarbiausia Mindaugo pilimi8. Kartais su Voruta be jokio pagrindo siejama neįvardintos Mindaugo pilies apgultis 1250 m.9 ir kai kurie kiti įvykiai.
       Istorijoje Voruta žinoma kaip pilis, kurioje 1251 m. Mindaugas apsigynė nuo Tautvilo antpuolio. Tai buvo lemiamas 1249–1252 m. vidaus karo momentas. Vorutos apgulties išvakarėse Mindaugui pavyko patraukti į savo pusę svarbų Tautvilo sąjungininką – Livonijos ordiną. Livonijos ordino magistras Andrius Štirlandas pakrikštijo Mindaugą ir išvijo Tautvilą iš Rygos. Tolesnius įvykius Volynės metraštis taip aprašė10: ,,O Tautvilas atbėgo į Žemaitiją, pas savo dėdę Vykintą, paėmė jotvingius ir žemaičius ir Danilo pagalbą, kurią Danilas jam davė anksčiau, žygiavo prieš Mindaugą. O Mindaugas susiruošė ir sumanė nesikauti su jais atvirai, bet įėjo į pilį, vardu Voruta ir išsiuntė savo svainį naktį, ir išvaikė ir rusinus, ir jotvingius. O ryte išjojo vokiečiai su arbaletais, ir puolė juos rusinai su polovcais su strėlėmis ir jotvingiai su ietimis, ir vaikėsi lauke tarsi žaisdami, iš ten grįžo į Žemaitiją.” Taip prie Vorutos Mindaugas pasiekė lemiamą pergalę. Pralaimėjęs Tautvilas buvo gana greitai išvytas ir iš Žemaitijos, o Mindaugas galėjo karūnuotis Lietuvos karaliumi11. Tačiau pati Voruta daugiau nė karto nebepateko į istorijos šaltinius. Praeities tyrinėtojams ši pilis liko mįsle.
       Vorutos problemą dar XIX a. pabaigoje mitologizavo Juliuszas Latkowskis, kuris pirmasis paskelbė, kad Voruta buvo Mindaugo sostinė12. Nuo to ir prasidėjo įnirtingos šios ,,sostinės” paieškos. Buvo ieškoma politinio Lietuvos centro ar bent vieno iš svarbiausių centrų. Paieškų įkarštyje buvo atitrūkstama net nuo negausios autentiškos informacijos: vienų tyrinėtojų žvilgsnis nukrypdavo net į Žemaitiją, kiti imdavo aiškinti, kad Voruta esanti ne vietovardis, o bendrinis žodis, reiškiantis tvirtovę. Daugelio šių tyrinėtojų pažiūros šiandien įdomios tik istoriografiniu požiūriu ir jau ne kartą buvo apžvelgtos13.
       Iki XX a. vidurio Voruta lokalizuota bent 11 vietų (Gorodiščė, Varnėnai, Liškiava, Ūturiai, Ročiškė, Buteikiai, Varėna, Kernavė, Šeimyniškėliai, Varniai, Berzgainiai), tačiau naujos lokalizacijos kuriamos iki šiol. Daugelis jų akivaizdžiai diletantiškos. Nevykusiai manipuliuojant lingvistiniais duomenimis Voruta ,,atrandama” tai Užpaliuose14, tai Medininkuose15. Kartais dar prisimenama Kernavės16 ir kitos senesnės lokalizacijos. Bandyta susieti Vorutą su Kavalčiukų piliakalniu, vadinamu Vorta (Švenčionių r.)17, tačiau šis piliakalnis priklauso ankstesniam laikotarpiui, o Vortos vardas yra slaviškos kilmės ir atspindi ant to piliakalnio anksčiau stovėjusią sargybą (lenk. warta – sargyba).
       Baltarusių istorikas Mikola Jermalovičius susiejo Vorutą su Rūtos upeliu: ,, Pirminėje metraščio redakcijoje (...) galėjo būti parašyta, kad Mindaugas "вниде во град во Руту". (...) Vėlesnis redaktorius (...) galėjo, nesupratęs, "во Руту" palaikyti vienu žodžiu ir, padaręs kitus redakcinius pakeitimus, parašyti "вниде во град именем Ворута". Gali būti, kad Voruta stovėjo dabartinių Kareličių vietoje, kurie įsikūrę prie Rūtos upelio ir kur yra piliakalnis”18. Kai kuriems istorijos mylėtojams Lietuvoje ši nuomonė padarė gerą įspūdį19, kiti ją atmetė dėl kitų M. Jermalovičiaus teorijų nemoksliško pobūdžio20, o Edvardas Gudavičius tiesiog iškraipė jos argumentaciją21. Apskritai, ši lokalizacija nėra vykusi. Metraštininko klaidos galimybė yra nedidelė, todėl be konkrečių argumentų, rodančių, kad taip šiuo atveju ir buvo, mažai ko verta. Net apie Kareličių piliakalnį patikimų žinių nėra22. Strateginiu požiūriu Mindaugo gynimasis Naugarduko apylinkėse būtų reiškęs, kad Tautvilas, žygiuodamas iš Žemaitijos, perėjo beveik visas Mindaugo valdas ir privertė jį gintis tolimiausioje jo valdų periferijoje. Tai prieštarautų visai įvykių logikai ir Vorutos lokalizavimo kriterijams, kuriuos aptarsime toliau.
       Šiuo metu Lietuvos istoriografijoje išryškėjo trys pagrindinės Vorutos lokalizacijos versijos: Vilnius, Pietryčių Lietuva ir Šeimyniškėlių piliakalnis. Pirmosios dvi šiuo metu patiria krizę, nes vis labiau aiškėja, kad jos paremtos ne tiek šaltiniais, kiek istoriografiniais stereotipais. Vilniaus versiją 1966 m. iškėlė Romas Batūra, bet ją argumentuodamas suplakė Vorutos problemą su XIII a. Lietuvos sostinės problema, be pagrindo sutapatino Vorutą su 1250 m. pulta Mindaugo pilimi bei Mindaugo dvaru Lettowia (Latava; pagal R. Batūrą – ,,dvaras Lietuvoje”)23. Vėlesni jo šalininkai arba kartojo tuos pačius argumentus, arba, net ir jų nežinodami, dėstė savo samprotavimus24. Pastaruoju metu net pasiūlyta oficialiai perkrikštyti Vilniaus Gedimino pilį į Vorutą25, o argumentacijos srityje pradėta remtis tik iš gandų žinomu šaltiniu, kuris Vorutą (Borutą) neva mini Vilniuje, Vizitiečių bažnyčios rajone26. Tačiau paskelbus šio šaltinio anotaciją, paaiškėjo, kad 1610 m. dokumente minima tik kažkokio ,,Boruto arba Boruso” (Borutta czyli Borussa) sodyba (posad) ir kalnas, kurį galima sutapatinti su skardžiu, ant kurio dabar stovi Misionierių vienuolynas27. Kadangi sodybos buvo vadinamos savininkų vardais, Borussa reikia taisyti į Boryssa ir suprasti kaip Boriso sodybą.
       Nekonkretizuotą Pietryčių Lietuvos lokalizaciją 1989 m. pasiūlė R. Batūros oponentas Edvardas Gudavičius, tačiau ir jis rėmėsi iš esmės ta pačia metodika. Vorutą jis sutapatino su 1250 m. pulta Mindaugo pilimi, apie kurią žinoma, kad ji buvo Lietuvos žemėje siaurąja prasme. Tuo pagrindu jis ir apibrėžė Vorutos paieškų arealą Lietuvos žeme, kurią tapatina su Pietryčių Lietuva. Dar pridėjo ir naują argumentą: netoli Gardino paminėta Mindaugo pilis ar pilys28, nors, ar tikrai ten minima pilis ir tėvonija priklausė Mindaugui, iš metraščio nėra aišku29. Pastaruoju metu E. Gudavičius lyg ir pripažino skirtingų objektų tapatinimo nepagrįstumą, bet čia pat pareiškė, kad juo paremtos Henryko Lowmiańskio Vorutos ,,lokalizavimo argumentacijos niekas iki šiol įtikinamai nepaneigė”30. Bet kyla klausimas, ar tokia argumentacija iš viso yra.
       Tokiomis aplinkybėmis vis daugiau dėmesio susilaukia Vorutos lokalizavimo Šeimyniškėlių piliakalnyje hipotezė. Tiesa, rimtos analizės tiek šios hipotezės priešininkų, tiek ir šalininkų darbuose neretai galima pasigesti. Pavyzdžiui, Gediminas Lesmaitis bandęs įrodyti, kad Vorutos lokalizacija Šeimyniškėlių piliakalnyje tėra XX amžiaus mitas31, nepastebėjo daugelio Vorutos lokalizavimo Šeimyniškėlių piliakalnyje argumentų. Nepastebi jų ir E. Gudavičius, kalbantis apie argumentacijos nepakankamumą32.
       Pastaruoju metu Vorutos lokalizacijai Šeimyniškėlių piliakalnyje pritarė latvių archeologas Ēvaldas Mugurēvičius (remdamasis piliakalnio dydžiu, datavimu XIII a. ir Vorelio upeliu), deja ir jis neskiria XIII a. Lietuvos sostinės ir Vorutos problemos bei nepagrįstai tapatina skirtingas Mindaugo pilis33.
       Taigi Vorutos lokalizavimo problema domina ir istorikus, ir visuomenę, bet dar dažnai būna netiksliai suprantama. Pažiūrėkime, ką apie ją pavyks pasakyti, remiantis rašytinių šaltinių duomenimis.

       Vorutos paieškų sritis

       Voruta Ipatijaus metraštyje paminėta faktiškai be jokių geografinių orientyrų. Aišku tik viena – ji buvo ne Žemaitijoje, nes iš ten atžygiavo Tautvilo kariuomenė, ten ji ir pasitraukė. Istoriografijoje kartais nurodomi tariami orientyrai, kad Voruta buvo Lietuvos žemėje siaurąja prasme, kad ji buvusi toliau į pietus nei Kernavė. Jie remiasi nepagrįstu 1250 m. Livonijos Ordino pultos neįvardintos Mindaugo pilies sutapatinimu su Voruta.
       Vorutos paieškų sritį padeda susiaurinti netiesioginiai duomenys.
       1. Vorutos puolimo išvakarėse Mindaugas buvo prie Lietuvos–Livonijos pasienio, nes vedė derybas su Livonijos ordino magistru Andriumi Štirlandu ir jų metu priėmė krikštą (viduramžiais valdovų susitikimai paprastai vykdavo pasienyje34). Čia Andrius Štirlandas jam paliko Ordino riterių būrį, kuris vėliau dalyvavo Vorutos gynime, o pats iškeliavo į Rygą išvyti Tautvilo. Grįžtant patogiausiu keliu pro Užpalius, Eglainės žiotis ir Sėlpilį, į Rygą buvo galima nuvykti maždaug per savaitę. Dar po kokių 2–3 savaičių išvytasis Tautvilas jau galėjo su savo pajėgomis pasirodyti Mindaugo valdose. Labiausiai tikėtina Mindaugo ir Andriaus Štirlando susitikimo vieta – Mindaugo dvaras Latava (Palatavio piliakalnyje, 9 km nuo Šeimyniškėlių piliakalnio), nes ten Mindaugas susitiko su Andriumi Štirlandu ir 1253 m., savo karūnacijos metu. Galimas abejones dėl to, kad ryšium su karūnacija minimas Mindaugo dvaras Lettowia reiškė ne Latavos vietovę, o dvarą Lietuvoje, išsklaido Latavos piliakalnio (borchwal nomine Lettow) paminėjimas XIV a. pabaigoje Palatavio piliakalnio vietoje ir kai kurie kiti faktai35.
       2. Vorutos gynyboje dalyvavo Livonijos kryžiuočiai, todėl tikėtina, kad veiksmas vyko netoli Lietuvos–Livonijos pasienio36. Vokiečiai retai ryždavosi tolimesniems žygiams – nebent tik su didele kariuomene. Tolimiausius žygius kryžiuočių kronikininkai stengdavosi užregistruoti. Rašydamas apie 1250 m. Andriaus Štirlando ir Tautvilo įsiveržimą į Mindaugo domeną, Eiliuotosios Livonijos kronikos autorius pabrėžė: ,,Iki čia krikščionys niekada neatėjo”37. Panašiai ir Petras Dusburgietis rašė apie 1311 m. žygį į Šalčininkų kraštą: čia ,,niekad dar nebuvo pasirodžiusi krikščionių kariuomenė”38. Tačiau Eiliuotosios Livonijos kronikos autorius nenurodė, kad kas nors panašaus būtų buvę atlikta Mindaugo naudai. Remiant Mindaugą Ordinui ir nereikėjo atlikti didesnių žygių: pakako nustoti remti Tautvilą ir suteikti Mindaugui vienkartinę paramą netoli sandėrio sudarymo vietos. Keliauti į vidaus karo draskomos Lietuvos gilumą vokiečius būtų buvę kur kas sunkiau įtikinti, o ir nebuvo reikalo: šiauriniame Lietuvos pasienyje buvo itin gerai įrengti Šeimyniškėlių ir Šeimyniškių piliakalniai.
       3. Gintis Pietų Lietuvoje Mindaugui ir strateginiu požiūriu būtų buvę nenaudinga. Metraštis sako, kad Mindaugas buvo pasiruošęs atremti Tautvilo puolimą. Tokiomis sąlygomis Mindaugui trauktis tolyn ir palikti neginamas savo valdas būtų buvę beprasmiška. Jam reikėjo kuo anksčiau sulaikyti Tautvilo puolimą, nes, keliaudamas per Mindaugo valdas, Tautvilas būtų jas nuniokojęs arba net radęs jose sąjungininkų. Vadinasi, Vorutos pilis ieškotina Aukštaitijos ir Žemaitijos pasienyje arba netoli jo. Labiausiai tikėtinas šiaurinis šio pasienio ruožas – jis, kaip minėta, geriausiai tinka ir Mindaugo sąjungininkams iš Livonijos. Be to, Vykinto valdos – Tautvilo atramos punktas Žemaitijoje – irgi, ko gero, buvo šiaurinėje Žemaitijos dalyje (kaip galima spręsti iš to, kad Vykintas vadovavo Šiaulių mūšiui)39.
       4. Vorutos lokalizavimui tinkamų piliakalnių skaičius nėra didelis. Tai turėjo būti stiprus gynybinis centras, tačiau daugumos svarbiausių gynybinių centrų istoriniai pavadinimai yra žinomi – kaip galima Vorutos vieta jie atkrenta. Aptartame regione Šeimyniškėlių piliakalniui iš esmės prilygsta Šeimyniškių piliakalnis, bet jis – Užpalių pilies vieta40. Tuo tarpu Šeimyniškėlių piliakalnis, išskyrus galimybę jį sieti Voruta, istorinio vardo neturi (tariamos Anykščių pilies41 čia negalėjo būti, nes jų vardas kilęs nuo Anykštos upelio, kuris yra toli nuo piliakalnio42).
       Tad jau vien šie šaltinių duomenys leidžia teigti, kad Šeimyniškėlių piliakalnis – labiausiai tikėtina Vorutos pilies vieta. Tačiau yra ir kitų duomenų.

       Vorutos atradimas

       Kaip minėta, Šeimyniškėlių piliakalnį su Voruta pirmasis susiejo E. Volteris. Jis tai padarė, nesinaudodamas antruoju ir trečiuoju nurodytais Vorutos lokalizavimo kriterijais. Priešingai, istorinę situaciją jis suvokė netiksliai, nes, kaip ir kiti to meto istorikai, tapatino Vorutos ir Lietuvos sostinės problemas. Lokalizuoti Vorutą E. Volteriui padėjo visų pirma toponimika, tačiau dėl jos kyla daug neaiškumų, kurie verčia plačiau panagrinėti Šeimyniškėlių piliakalnio istoriją.
       Šeimyniškėlių piliakalnio žmonės nevadino nei piliakalniu nei pilimi, todėl dar visą pirmąjį XX amžiaus ketvirtį apie jo egzistavimą nieko nežinota. Netgi Jonas Basanavičius, 1910 m. liepos 9 ir 11 d. kasinėjęs Šeimyniškėlių senkapį, visai šalia esančio piliakalnio nepastebėjo43. Piliakalniui tai į gera neišėjo. 1923 m. Šeimyniškėlių kaimui išsidalinus vienkiemiais44, ant piliakalnio buvo paskirti sklypai trims ūkininkams, kurie juos pradėjo intensyviai arti. Ir tik prasidėjus piliakalnio ardymui, Petras Tarasenka gavo pranešimą apie Šeimyniškėlių kaime esantį piliakalnį, kurį 1928 m. paminėjo savo ,,Lietuvos archeologijos medžiagoje”45.
       Prabėgo dar septyneri metai, ir naujai atrastas piliakalnis sudomino Eduardą Volterį, kuris jau seniai domėjosi Vorutos problema. Dar 1909 m. netoli Anykščių esantį Latavos kaimą jis susiejo su Mindaugo dvaru Letovija, o kartu iškėlė mintį, kad kažkur netoli reikėtų ieškoti ir Vorutos46. Neprarasdamas vilties ją surasti, 1927 m. jis paprašė Panevėžio gimnazijos mokytoją Petrą Būtėną patyrinėti Latavos apylinkes.
       Rugpjūčio 28–31 d. P. Būtėnas dviračiu apvažinėjo Latavos paupio vietoves, ieškodamas Mindaugo sostinės pėdsakų. Apklausė jis gana nedaug žmonių ir nieko įdomaus nesužinojo, o iki Šeimyniškėlių piliakalnio ir iš viso nebuvo atvykęs. Kelionės įspūdžius jis plačiai aprašė savo laiške-ataskaitoje E. Volteriui dar tų pačių metų rugsėjo 17 d.47, o spaudoje apie juos parašė 1935 m. pradžioje48. Šios paieškos, kad ir nesėkmingos, neliko nepastebėtos rašytojo Antano Vienuolio, kuris tais pačiais metais, kai pasirodė P. Būtėno žinutė, pasikvietė E. Volterį apžiūrėti Šeimyniškėlių piliakalnio.
       ,,1934 [= 1935] m. ardamas kalną, užtikau angą, – prisimena buvęs piliakalnio savininkas Jonas Grimašauskas. – Apie tai pranešiau A. Vienuoliui. Jis susidomėjo ir pažadėjo iškviesti archeologinę komisiją. Po poros savaičių atvažiavo vienas profesorius [E. Volteris], kažkoks docentas, keletas studentų, atburbėjo ir Anykščių miestelio valdžia. Kaimiečiai, pamatę daug ponijos, subėgo pažiūrėti. Mano kalnas buvo rugiais užsėtas. Viską ištrypė, išmindžiojo... Kai apie skriaudą užsiminiau notarui Maželiui, nuostoliams padengti surinko 20 litų”49.
       E. Volteris lankėsi 1935 m. liepos 28–29 d. Vos tik jis išvažiavo, A. Vienuolis suskubo pranešti Lietuvos visuomenei apie profesoriaus išvadas: E. Volteris, jau seniai teigęs, kad Vorutos reikia ieškoti Ukmergės apskrityje, pagaliau ,,mano atradęs Vorutos pilį Utenos (prieš karą – Ukmergės) apskrityje, Anykščių valsčiuje, Šeiminiškėlių kaimo laukuose, netoli pačių Anykščių, tarp Volupio ir Vorelio upokšnių”.
       Išdėstęs iš profesoriaus nugirstus istorinius duomenis, A. Vienuolis pateikė ir savo žinias apie piliakalnį, kurios, matyt, ir davė E. Volteriui pagrindą Vorutą lokalizuoti būtent šioje vietoje.
       ,,Senieji žmonės "Vorutos" piliakalnį vadina "Varutės" kalnu, – rašo A. Vienuolis, – nes dvaro akmistrinė, vardu Varutė, tame kalne paslėpusi nuo maskolių dvaro brangenybes ir, niekam neparodžiusi tos vietos, mirusi. Prieš karą tą kalną knaisiojo kas norėjo: vieni ieškojo paslėptų turtų, kiti – archeologijos iškasenų, ir niekas juo rimtai nesidomėjo ir nesirūpino. Buvo apaugęs krūmais, mišku, apgriuvęs ir niekam netinkąs. Bet išsiskirsčius Šeiminiškėlių kaimui į vienkiemius, naujakuriai iškirto krūmus, pasidarė ant piliakalnio užvažiavimus ir, aplyginę, apvalę viršūnę nuo senovinių plytų ir akmenų gruzdo, šiandien jį aria, akėja ir sėja, o žiemą piliakalnio požemiuose laiko supylę bulves!”50

       Abejonės dėl Varutės kalno vardo autentiškumo

       Naujoji Vorutos lokalizacija greitai įgijo ir priešininkų. Ją nepalankiai sutiko istorikai, ,,suradę” Vorutą kitose vietose. Antai Vorutą su Varniais tapatinęs K. Steponaitis tuojau pat kritiškai įvertino A. Vienuolio pranešimą51.
       Dar didesnių abejonių sukėlė iškart po Vorutos atradimo pasirodžiusios žinios, neigiančios Varutės kalno pavadinimą. ,,Po nepilno mėnesio B. Puodžiūno užpildytoje archeologijos paminklo anketoje nurodoma, kad padavimų apie piliakalnį nėra, o spalio mėn. J. Mačeika pažymi, kad piliakalnis vadintas tiesiog piliakalniu, Voruta pavadintas neseniai”52. Skeptiškai žinias apie Varutės kalną vertino ir jau minėtas P. Būtėnas. 1938 m. jis tvirtino: ,,Žmonės apie kalną nieko nepasakoja. Nieko ir neiškasdavę. Jokių padavimų nebūta ar nelikta. Net ligi prof. E. Volterio ir ligi kažkokio vokiečių profesoriaus nežinoję, kad tokį "garsų kalną" anykštėnai pašonėje turėtų”. ,,Tas kalnas žmonėse jokiu vardu nebuvęs vadintas, netgi nei "pilimi" ar "piliakalniu". Tik dabar, bus jau treji metai, kai po prof. Volterio atvykimo vieni jį ėmę vadinti "Vorūta", kiti "Vorutė", treti "Verutė", ketvirti "Birutė", penkti "Biruta", – kaip kas išmano ir įsivaizduoja. Kai kurie bemaną ir legendų apie tą kalną imti pinti, tik vis dar nelabai sukombinuoja. Po dešimties metų riebių padavimų apie tą kalną, pamatysim, jau bus išgalvota pasakoti”53.
       Nenuostabu, kad po tokio ,,demaskavimo” į A. Vienuolio žinias nebebuvo rimtai žiūrima. ,,Kad žmonės būtų ką pasakoję apie akmistrinę Varutą, reikia suabejoti, – rašė Juozas Jurginis. – Tą vardą išgalvojo Vienuolis, matyt, iš apmaudo, kad žmonės, bent legendose, neišsaugojo tokios garsios pilies vardo”54.
       Ir vis dėlto, ar tikrai pagrįstai kaltinimas A. Vienuolis?

       Šeimyniškėlių piliakalnio pavadinimas – Varutės kalnas

       1) Varutės kalnas iki Vorutos atradimo

       Visų pirma atkreipkime dėmesį į tai, kad A. Vienuolis dar 1933 m., taigi prieš dvejus metus iki E. Volterio vizito, yra minėjęs Vorutos piliakalnį55. Kaip tai paaiškinti?
       1933 m. spalio 14 d. pasirodė ,,Lietuvos aido” numeris, skirtas Utenos krašto dienai. Jame nemažai vietos skirta Anykščiams, įdėtas ir vienas A. Vienuolio straipsnis. O paskutiniame laikraščio puslapyje parašyta: ,,Dalis skirtų Utenos kraštui straipsnių dėl vietos stokos šiandien "Lietuvos aide" negalėjo būt įdėta. Straipsniai įdomūs ir juos atspausdinsime vėliau”. Ir iš tiesų jau sekančiame, spalio 16 dienos numeryje pradėta spausdinti A. Vienuolio ,,Bajoro Nykščio legenda”56, kurios nauja versija ,,Anykščių padavimų” pavadinimu 1937 m. buvo paskelbta jo raštų rinkinyje57, o dar labiau perredaguotas variantas 1957 m. įėjo į A. Vienuolio ,,Padavimų ir legendų” rinkinį58.
       Šioje ,,Bajoro Nykščio legendoje” jau minima Vorutos pilis. Bajoro Nykščio dvaras stovėjęs ant Kalitos kalno, o Šeimyniškėlių piliakalnyje – ,,jo pilis Voruta”. Ši Voruta dar niekaip nesiejama su Mindaugu. Tik 1957 m. Mindaugas įterpiamas net keliose vietose. Pilyje dabar jau saugomi ne tik bajoro Nykščio, bet ir Mindaugo turtai, o pats Nykštys skelbiamas Mindaugo palikuoniu (žr. lentelę).

Svarbiausi žinių apie Vorutą papildymai A. Vienuolio ,,Anykščių padavimuose”.

Bajoro Nykščio legenda
(1933 m. spalio 16 d.)
Anykščių padavimai (1957 m.)
,,Ten, kur šiandien Šventosios ir Anykštos trikampyje įsikūręs Anykščių miestelis, kadaise buvo didelis bajoro Nykščio dvaras, o kalnuose – jo pilis Voruta. Bajoro dvaras stovėjo ant kalno, kur šiandien Kalyta.” ,,Ten, kur šiandien Šventosios ir Anykštos trikampyje įsikūręs Anykščių miestelis, pačioje aukštojoje vietoje, ant Kalitos kalno, kadaise buvo didelis bajoro Nykščio dvaras, o netoliese kalnuose – jo saugoma pilis Voruta.”
,,Mat pilies rūmuose bajoras laikė savo turtus ir brangenybes.” ,,Mat pilies rūsiuose bajoras saugojo paslėptus karaliaus Mindaugo turtus, sutarčių raštus ir kitas jo ir savo brangenybes.”
,,Daug anykštėnų amžių bėgyje mėgina atkasti ir pasinaudoti piliakalnyje paslėptais bajoro Nykščio turtais, bet vis veltui...” ,,Daug anykštėnų amžių bėgyje mėgino atkasti piliakalnyje paslėptus karaliaus Mindaugo ir bajoro Nykščio turtus, bet vis veltui...”
,,Turtingas ir galingas buvo ir paskutinis jos [Vorutos] valdovas bajoras Nykštys.” ,,Turtingas ir galingas buvo ir Mindaugo palikuonis, Vorutos valdovas bajoras Nykštys.”

       Peršasi mintis, kad 1933 m. A. Vienuolis dar nieko nežinojo apie Vorutos pilies reikšmę Mindaugo laikais. Labai panašu, kad Vorutos vardas jam buvo žinomas tik iš padavimo apie Varutę, paslėpusią ten dvaro turtus. Taigi A. Vienuolis ir sieja Vorutą su Anykščių dvaru, valdomu bajoro Nykščio, ir nurodo ją kaip jo turtų saugojimo vietą. Mini net bandymus atkasti Nykščio turtus. Visa tai labai panašu į padavimo apie Varutę perdirbinį.
       Lieka tik vienas neaiškumas: kodėl A. Vienuolis rašo apie ,,Vorutos”, o ne ,,Varutės” pilį, kaip galima būtų tikėtis, jei jis remtųsi vien padavimu? Čia galima įtarti kažkokią istoriografijos įtaką. Bet vėl gi: jei būta istoriografijos įtakos, tai kodėl ta Voruta niekaip nesiejama su Mindaugu, o legendos veiksmas vyksta 1435 m.? Kodėl dar beveik dvejus metus A. Vienuolis neskelbė apie Mindaugo sostinės atradimą ir prireikė E. Volterio įsikišimo, kad tas atradimas būtų padarytas?
       Nereikia pervertinti A. Vienuolio istorinių žinių. A. Vienuolio legendos ,,Šventavartė” juodraščiai rodo, kad net gyvenimo pabaigoje A. Vienuolis dar menkai orientavosi XIII a. Lietuvos istorijoje. Pavyzdžiui, Šiaulių mūšio datai keliuose juodraščio variantuose palikta tuščia vieta, o pati data įrašyta vėliau kitos spalvos rašalu. Vienoje juodraščio vietoje rašytojas pasižymėjo ir Mindaugo karūnacijos datą59. Todėl atrodo neįtikėtina, kad jis jau nuo seno būtų sekęs specialią mokslinę spaudą, žinojęs ten 1909 m. paskelbtą E. Volterio hipotezę ir dar 1933 m. savarankiškai susiejęs Vorutą su konkrečiu piliakalniu. Apie Vorutos problemą 1933 m. jis greičiausiai dar nieko nebuvo girdėjęs. Vienintelė žinia apie Vorutą, neabejotinai pasiekusi A. Vienuolį 1933 m., buvo minėtame Utenos kraštui skirtame ,,Lietuvos aido” numeryje išspausdintas Petro Tarasenkos straipsnis apie Utenos krašto archeologinius paminklus. Jame, be kita ko, rašoma: ,,Kai kurios Utenos apskrities vietos turi neabejotinus ryšius su karaliaus Mindaugo laikotarpiu. Mindaugo laikais minimos Lotavos, Vorutos, Nalščėnų pilių vietos, kai kurių istorininkų nuomone, reikia ieškoti tik Utenos apskrityje”60.
       Ši žinutė negalėjo būti akstinas sukurti ,,Bajoro Nykščio legendą”, nes ji buvo parašyta tam pačiam ,,Lietuvos aido” numeriui. Greičiausiai atsitiko taip. ,,Bajoro Nykščio legenda”, kurioje buvo minima Varutės pilis, netilpo į Utenos krašto numerį, o tuo tarpu A. Vienuolis perskaitė jame apie Vorutą, buvusią kažkur šiuose kraštuose dar Mindaugo laikais. Taigi, naudodamasis proga, savo legendai rašytojas suteikė daugiau istoriškumo, pakeisdamas Varutę į Vorutą. Be abejo, jam tai kol kas tik šiaip sau senas vietovardis, kurio reikšmės jis dar nežinojo, todėl greitai apie tą Varutę-Vorutą užmiršo. Bet štai 1935 m. A. Vienuolis perskaitė P. Būtėno straipsnį apie Mindaugo sostinės paieškas Anykščių apylinkėse, o čia dar J. Grimašauskas atėjo pas jį, pasakodamas apie savo kalne rastą angą... Ir A. Vienuolis nutaria kreiptis į E. Volterį, kuriam ir atiteko Vorutos atradėjo garbė. Pats A. Vienuolis neturėjo jokių pretenzijų į šį atradimą. Tai matyti ir iš jo straipsnio ,,Atrasta Mindaugo laikų Vorutos pilis?”, ir iš dedikacijos ant savo portreto, kurį 1935 m. liepos 29 d. padovanojo ,,Lietuvos senovės gaivintojui ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo pirmosios sostinės ,,Vorutos” Anykščių apylinkėje atradėjui Gerbiamam prof. E. Volteriui”61.

       2) Vietinių gyventojų žinios apie Varutės kalną

       Nepasitikėjimą A. Vienuoliu, be kita ko, skatino nuomonė, kad iki žemės reformos Šeimyniškėlių piliakalnis buvo apaugęs mišku, taigi vargu ar žmonėms žinomas. Kad piliakalnis buvo apaugęs krūmais, rašė ir A. Vienuolis, bet tie krūmai netrukdę žmonėms piliakalniu domėtis, jį kasinėti62. Tuo tarpu P. Būtėnas piliakalnio pasimetimą miškų glūdumoje jau hiperbolizavo: ,,Seniau čia visur medžių augta, bet kai Šėminiškėlių sodžius ėjęs į viensėdžius, tai miškus kiekvienas rėžio savininkas nusikirtęs...”; ,,...kai įsivaizduoji, kad kitados visur čia miškų būta, o keliai vieškeliai neperseniausiai tepadaryti, tai kažkaip nebepriveiki tikėti, kad čia istorinės Vorutos snaudžiama”63. Tarsi patvirtindami tokią nuomonę, 1990 m. vietiniai gyventojai pasakojo, kad ,,iki 1920 m. piliakalnis buvo nežinomas, apaugęs medžiais ir rastas tik Šeimyniškėlių kaimui išsiskirsčius į vienkiemius, naujakuriams iškirtus jame mišką ir pradėjus arti kalną”64.
       Tačiau, kaip rodo topografiniai žemėlapiai, bent XIX a. piliakalnis apaugęs nebuvo – toks jis 1865 m. (1 pav.) ir Pirmojo pasaulinio karo laikų (2 pav.) žemėlapiuose (jų pagrindas – 1819–1830 ir 1870–1907 m. topografinės nuotraukos65). Taigi jei iki žemės reformos piliakalnis ir spėjo šiek tiek apaugti, tai labai neilgam ir per tokį trumpą laiką vietinių žmonių negalėjo būti užmirštas.
       Netgi P. Būtėnas, kategoriškai neigdamas A. Vienuolio nurodytus faktus, vis dėlto pateikia net penkis pavadinimo ,,Varutė” variantus ir užsimena, jog ,,kai kurie bemaną ir legendų apie tą kalną imti pinti”66. Anykščių vikaras Antanas Rameikis 1947 m. irgi užfiksavo dvi piliakalnio vardo formas: ,,Patį kalną vieni Varuta, kiti Voruta vadina. Žmonės kalba, kad čia gyveno garsus kunigaikštis, kuris čia ir žuvo”67. Taigi daugeliui žmonių piliakalnis buvo žinomas, tik P. Būtėnas netikėjo jų liudijimais. Kodėl netikėjo? Gediminas Lesmaitis bando aiškinti, kad Vorutos vardo variantų gausumas rodo šio pavadinimo naujumą ir nenusistovėjimą68. Vadovaujantis tokia logika, ir Ukmergės miesto vardą reikėtų laikyti nauju ir nenusistovėjusiu, nes iš gyvosios kalbos užrašyti mažiausiai 5 jos vardo variantai: Ukmergė, Vilkamergė, Vilkmergė, Jukmergė, Jutmergė69. Gretiminės formos buvo būdingos daugeliui vietovardžių70, net Vilnius turi gretiminę formą Vilnia71. Beje, ir Šeimyniškėlių kaimo pavadinimas literatūroje nurodomas įvairiai: Semeniškėliai, Šiminiškėliai, Šeiminiškėliai, Šėminiškėliai72.
       A. Vienuolio cituojamas padavimas apie dvaro akmistrinę Varutę, paslėpusią kalne dvaro turtus nuo maskolių, iš tiesų labiau primena liaudies, o ne A. Vienuolio kūrybą. Jo kūryboje paprastai būna daugiau romantikos, todėl čia labiau būtų tikėtina kokia nors kunigaikštytė ar vaidilutė, o ne dvaro akmistrinė.
       Lietuvoje gerai žinomi padavimai apie piliakalniuose paslėptus turtus: kareiviai šalmais supila piliakalnį, kad paslėptų nuo priešų pinigus; piliakalnių auksą saugo ir juo gali apdovanoti laumės, paslaptingi ponaičiai, piliakalnyje nugrimzdusiame dvare gyvenanti mergelė; žmonės aukso randa patekę į piliakalnių požemius, mato ant piliakalnio degančius pinigus73. Taigi dvaras, mergina, nuo priešų paslėpti turtai yra autentiškiems padavimams būdingi elementai.
       Labai panašų padavimą pateikia ir Petras Tarasenka, aplankęs Šeimyniškėlių piliakalnį 1942 m. vasarą ir kalbėjęsis su vietiniais gyventojais: ,,Šeiminiškėlių piliakalnį kai kurie žmonės vadino Verutės kalnu ir pasakoja, kad dvaro gaspadinė Verutė, rusams užpuolus, visus dvaro turtus ten paslėpė. Šie turtai dar ir dabar kalne tebesą”74. Nuo A. Vienuolio pateikto padavimo šis skiriasi vartojamais terminais (gaspadinė ir rusai vietoj akmistrinės ir maskolių) bei Varutės vardo forma – ji sutapatinta su žinomu moterišku vardu Verutė. Tokią vardo formą savo sąraše nurodo ir P. Būtėnas, taigi ji nėra atsitiktinė. Matyt, padavimą P. Tarasenka užrašė savarankiškai, o ne pakartojo A. Vienuolio užrašytąjį.
       Apie Šeimyniškėlių piliakalnį žinoma keletas padavimų, užrašytų praėjus 20–30 metų po Vorutos atradimo. Juose kalbama apie akmenimis pavirtusius pilies išdavikus, piliakalnio požemius, juose gyvenančius karius, paslėptus lobius, ant piliakalnio viršūnės vidurnaktį pasirodančią moterį75. Sunku įvertinti šių vėlyvų padavimų autentiškumą. Bent viename iš jų jaučiasi A. Vienuolio įtaka: iš kalno ,,požemio tunelis vedęs net į Šventavartės salą Rubikių ežere”76. Šventavartę su Voruta savo kūryboje susiejo A. Vienuolis77. Be to, jis jau iškart po Vorutos atradimo savo sūnui Stasiui aiškino, kad ,,kalne buvęs šulinys, kuriuo buvo galima slapta iš pilies išeiti”. Tačiau šalia piliakalnio esančių akmenų kilmę A. Vienuolis aiškino kitaip: tai esantys ,,buvusios pilies pamatų likučiai”78. Tai galėtų rodyti, kad padavimas apie akmenimis virtusius išdavikus atsirado ne dėl A. Vienuolio įtakos. Kad autentiškų padavimų būta, 1959 m. patvirtino J. Grimašauskas: ,,...aš, gyvendamas prie kalno, visokiausių istorijų buvau prisiklausęs tiek iš senesnių žmonių, tiek iš kalno tyrinėtojų”79.
       1969 m. užrašytame ne visai tipiškame padavime jau įvestas ir Mindaugas, bet išliko Vorutos kildinimas iš moters vardo: ,,Kažkada ant šio piliakalnio buvo Mindaugo sostinė. Jo žmona vadinosi Voruta. Ji buvo labai drąsi moteriškė. Prasidėjo karas su švedais. O Voruta tuo metu buvo nėščia. Sakoma, kad aplinkinių senų sodybų gyventojai kažkada buvo Mindaugo užkuriai”80. Padavimas gerokai iškraipytas: pasakotojas įpina E. Volterio ir A. Vienuolio paskleistas žinias apie Mindaugo sostinę, bet, užmiršęs siužetą, susipainioja. Tačiau padavime matome įprastus padavimų apie piliakalnius veikėjus švedus, neturinčius nieko bendro su Mindaugo laikais. Tai leidžia manyti, kad pasakotojas bandė atkurti jau gerokai primirštą autentišką padavimą. Sprendžiant iš Vorutos vardo kilmės aiškinimo, tai galėjo būti padavimo apie Varutę variantas, kuriame vietoj maskolių veikė švedai.

       3) A. Vienuolio žinios apie Šeimyniškėlių piliakalnį

       Kad Šeimyniškėlių piliakalnis buvo vadinamas Varutės kalnu, A. Vienuolis rašė ne tik visuomenei skirtame straipsnelyje, bet ir 1951 m. A. Baranausko memorialinio muziejaus inventorinėje knygoje. Joje rašoma apie XIV a. įmovinį ietigalį, pavadintą ,,kalavijo galu”: ,,1897 m. rastas Šeiminiškėlių lauko "Kapanicose" prie "Vorutos" (Varutės) kalno-piliakalnio”81. Toje pačioje knygoje įrašytas ir dar vienas radinys iš Šeimyniškėlių: ,,Amuletas, rastas 1892 m. Anykščių vals. Šeiminiškėlių lauko kapinėse "Kopanicose"”82. Inventorinė knyga nėra skirta plačiam skaitytojų ratui, todėl prasimanyto pavadinimo čia nebūtų jokio reikalo populiarinti. Šiai informacijai sunku pritaikyti tokius priekaištus, kokie keliami dėl 1935 m. straipsnio ,,Lietuvos aide”.
       XIX a. pabaigos radinių iš Šeimyniškėlių senkapio buvimas A. Vienuolio įkurto muziejaus fonduose irgi šį tą pasako. Jie rodo, kad Šeimyniškėliai rašytojui buvo nuo seno pažįstami. Tai patvirtina ir kiti faktai.
       ,,Kalavijo galo” ir ,,amuleto” (iš tiesų tai sidabrinis raktas su nulūžusia rakinamąja dalimi) radimo datos iš esmės sutampa su laiku, kai A. Vienuolis mokėsi Anykščių liaudies mokykloje (1892–1895 m.), tad greičiausiai jis pats juos ir surado. Mokykla buvo prie cerkvės, nepertoliausiai nuo piliakalnio. ,,Po pamokų, – pasakojo A. Vienuolis, – mes dažnai nubėgdavom į Vorutą. Ten aš matydavau jau nuo senumo sutręšusius ąžuolinius stulpus. Tai buvo, matyt, kažkokio seno aptvaro aplink piliakalnį likučiai”83.
       Turbūt dar tais laikais A. Vienuolis įsigijo draugų Šeimyniškėlių kaime – po žemės reformos pasirodė, kad du ūkininkai, Vincas Tuskenis (1887–po 1969) ir Jonas Grimašauskas (1883–1967), gavę ant piliakalnio žemės, buvo geri jo pažįstami.
       V. Tuskenis, valdęs pietinę piliakalnio dalį, savo ryšius su A. Vienuoliu taip prisimena: ,,Su Vienuoliu sueidavom. Retkarčiais jis mane už parunkės vesdavo. Norėjo, kad ašai jo švogeris būčia, kad jo seserį Rozalį imčia ir aičia pas juos gyventi. Ale man neutsėjo. Tėvai sakė: "Kam tau pas juos aiti, jei unt sava žemės gali, – ogi ais svetimų dievų penėti!"”84.
       1921 m. birželio 17 d. V. Tuskenis vedė kitą Rozaliją – rašytojo Jono Biliūno brolio Mykolo dukrą, o 1930 m. žemę Šeimyniškėliuose pardavė Karosui ir persikėlė į Staškūniškį. Tuo tarpu A. Vienuolio sesuo Rozalija tais pačiais 1921 m. ištekėjo už Adomo Naviko.
       Taigi dar gerokai prieš Vorutos atradimą A. Vienuolis iš V. Tuskenio galėjo sužinoti, jog Varutės kalnas – ne šiaip kalnas, o piliakalnis. V. Tuskenis tai buvo pastebėjęs. ,,Mūsų šniūras ėjo par piliakalnį, – atsimena jis. – Ten aš ardavau. Išardavome plytų, anglių. Angų aptikdavome”85.
       Su didžiąją piliakalnio dalį valdžiusiu ūkininku J. Grimašausku A. Vienuolis irgi palaikė glaudžius ryšius – būtent jo paskatintas A. Vienuolis ir pasikvietė E. Volterį. Vėliau (greičiausiai jau pokario metais) J. Grimašauskas tapo A. Vienuolio pagalbininku populiarinant žinias apie Vorutos piliakalnį (3 pav.). ,,Kol buvo A. Vienuolis gyvas, – pasakoja J. Grimašauskas, – dažnai į Vorutos piliakalnį nukreipdavo ekskursijas, kartais ir pats su ekskursantais atvykdavo. Tada pasikviesdavo ir mane. Rašytojas daug žinojo apie piliakalnį ir knygose apie jį rašė, bet pasakoti leisdavo man. O aš, gyvendamas prie kalno, visokiausių istorijų buvau prisiklausęs tiek iš senesnių žmonių, tiek iš kalno tyrinėtojų. Ir pasakodavau ekskursantams, kur stovėjo pilis, kokie gilūs buvo požemiai ir urvai, kokius didelius Mindaugo turtus slepia žemė... Pasakodavau, ką pats esu radęs, kaip atrodė Vorutos piliakalnis seniau – prieš 30 metų... (Mat ardamas kalną, per keliolika metų apie 5 metrus žemės nuūrėjau į griovius, užverčiau buvusius rūsius ir kitas duobes). Už paaiškinimus ekskursijai A. Vienuolis visuomet atlygindavo”86.
       Šie atsiminimai, be kita ko, patvirtina, kad vis dėlto būta ir kažkokių senesnių žmonių pasakojimų apie piliakalnį, kuriuos J. Grimašauskas žinojo. Taigi galėjo juos žinoti ir A. Vienuolis, kuris buvo pažįstamas su juo ir kitais šeimyniškėliečiais.

       4) A. Vienuolio suinteresuotumas įtvirtinti Vorutos lokalizaciją

       Aptarti duomenys leidžia teigti, kad abejoti dėl A. Vienuolio pateikto Varutės kalno pavadinimo nėra pagrindo. Ir vis dėlto, ką galima pasakyti apie A. Vienuolio šališkumą, kuriuo jis kartais kaltinamas? Reikia pastebėti, kad A. Vienuolio oponentai pervertina jo suinteresuotumą įtvirtinti Vorutos lokalizaciją Anykščių krašte.
       Po Vorutos atradimo A. Vienuolis paskelbė tik trumpą apie tai informuojantį straipsnelį, o į savo kūrybą Vorutos motyvą įvedė tik pačioje gyvenimo pabaigoje. Beje, vienintelė E. Volterio hipotezių populiarinimui skirta A. Vienuolio legenda ,,Šventavartė” dėmesį sutelkia į kitą E. Volterio hipotezę, 1236 m. Šiaulių mūšį siejančią su Šiaulių kaimu prie Rubikių ežero87. Apie Vorutą ten tik epizodiškai užsiminta. Iš legendos juodraščių matyti, kad dialogą, kuriame dėstomi Vorutos lokalizavimo argumentai, A. Vienuolis į legendos tekstą įterpė tik tada, kai visas kūrinys jau buvo suredaguotas ir atspausdintas mašinėle88. Taigi net ir iš E. Volterio hipotezių A. Vienuoliui kur kas labiau rūpėjo Šiaulių mūšio lokalizavimas Anykščių krašte, o ne Voruta.
       Jei jau tenka kalbėti apie kieno nors interesus teikti klaidinančią informaciją, juos greičiau surasime A. Vienuolio ir E. Volterio oponentų pusėje.

       5) Vietinių gyventojų interesai

       Skaitant Varutės kalno pavadinimą neigiančius liudijimus, į akis krinta kategoriškas įsitikinimas, kad vietos gyventojai tokio pavadinimo nežino. Tačiau neatrodo, kad nors vienas iš Varutės kalno autentiškumu abejojusių asmenų būtų kruopščiai apklausęs vietos gyventojus, o P. Būtėnas, atrodo, bus girdėjęs ir ne vieną jo teiginiams prieštaraujantį pasakojimą. Iš kur tuomet atsiranda tokių kategoriškų apibendrinimų? Greičiausiai juos inspiravo dalis vietinių gyventojų, kurie stengėsi įtikinti, kad jokios Vorutos čia nėra. Tačiau jei šią Vorutos lokalizaciją propagavusius E. Volterį ir A. Vienuolį galima įtarti šališkumu, tai dar labiau juo galima įtarti Varutės kalno pavadinimą neigusius žmones.
       Duomenų tokiems įtarinėjimams pakankamai pateikia pats P. Būtėnas. Jis rašo: ,,Archeologijos Komisijos iš savininko tas Šėminiškėlių kalnas paimtas, bet formaliai dar pernai buvo nenusavintas. Uždrausta kasinėti. Tai tolimesniems kasinėjimams pravartu. Bet kad, galutinai nenusavinus ir savininkui neatlyginus, uždrausta arti (paviršiuje, atrodo, nieko nėra ir kasinėdami net neradę nieko), apylinkės gyventojai, ne tik pats savininkas (jis turi 9 ha, o to kalno 2 ha; jam beliko 7 ha), labai pasipiktinę”89.
       P. Būtėnas kalba apie vieną piliakalnio savininką – Joną Grimašauską. Matyt, jis ir buvo pagrindinis jo informatorius. Tačiau iš tikrųjų piliakalnio dalys priklausė trims ūkininkams. Tai buvo Jonas Grimašauskas, valdęs didžiąją piliakalnio dalį, jo pusbrolis Vincas Grimašauskas, aręs pietvakarinį piliakalnio šlaitą ir stambus ūkininkas Karosas, kuriam priklausė 60 hektarų žemės, tame tarpe – piliakalnio didžiojo pylimo pietinis kampas (visų trijų ūkininkų valdas skyręs kapčius stovėjo ant didžiojo pylimo – ten ir dabar išlikusi aukštesnė vieta). Apie šį piliakalnio padalinimą 1998 m. papasakojo Naujuosiuose Elmininkuose gyvenanti J. Grimašausko dukra Elena Žvirblienė. Ji taip pat prisimena, kad jos tėvas piliakalnio istorija domėjosi, bet dėl draudimo arti pyko. Labai nepatenkintas buvo ir Karosas, mat per jo ariamus laukus piliakalnio lankymui turėjo būti padarytas kelias.
       Jono Grimašausko konfliktas su valdžios atstovais prasidėjo iškart po Vorutos atradimo. Jau rugpjūčio 3 d. savo straipsnelyje A. Vienuolis ne tik paskelbė apie Vorutos atradimą, bet pabėdojo dėl dabartinės piliakalnio būklės, darydamas išvadą: ,,Nuo ko tai priguli, turėtų pasirūpinti, kad tuo tarpu nors uždraustų jį arti ir kasti duobes bulvėms laikyti”90. Laikraštis ,,Mūsų rytojus”, pasinaudojęs A. Vienuolio paskelbtomis žiniomis, jau tiesiogiai užsipuolė piliakalnio savininkus: ,,Pats piliakalnis dabar priklauso Šeiminiškėlių km. gyventojams Grimašauskams. Jie kalną aria ir sėja čia javus. Kiek tuo būdu yra sunaikinama senovės liekanų, suprasti nesunku”91. Į šiuos priekaištus buvo tuoj pat sureaguota. V. Kažukauskienė, 1967 m. apklaususi J. Grimašauską, rašo: ,,Valstybinė archeologinė komisija 1935 m. rugpjūčio mėn. 8 d. pateikė Grimašauskui Jonui raštišką pasižadėjimą dėl Vorutos piliakalnio apsaugos, kur buvo griežtai draudžiami bet kokie žemės ūkio darbai šiame piliakalnyje, tačiau mokesčiai už žemę minėtam asmeniui nebuvo sumažinti. Teko bylinėtis dėl mokesčių sumažinimo, bet rezultatų nedavė – mokesčiai nebuvo sumažinti. Praėjus kiek laiko, Grimašauskas vėl dirbo Vorutos piliakalnio žemę, policija draudė, grasino bauda”92. 1998 m. E. Žvirblienė teigė, kad po 1935 m. piliakalnio aikštelė nebebuvo ariama: artas tik piliakalnio šlaitas93. Šlaitą Grimašauskai arė iki 1963 m., kai Elmininkų bandymų stotis paskyrė sklypą kitoje vietoje (1975 m. jie ir patys iš sodybos prie piliakalnio persikėlė į Naujuosius Elmininkus).
       Be abejo, nukentėję ūkininkai ir juos užjaučiantys kaimynai puikiai suprato visų tų nelaimių priežastį. Aprašęs konfliktą dėl piliakalnio žemės, P. Būtėnas pereina prie platesnių apibendrinimų teigdamas, kad dėl tokios politikos ,,kieno kieno, bet Archeologijos Komisijos vardu šiandie jau dažnoj vietoj Lietuvoje nieko gero nenuveiksi, nes tikrų žinių nebegausi. Dovanotina už atvirumą! Žmonės tos svarbios ir naudingos įstaigos vardo ir jos įgaliotinių stačiai vengte vengia. Jei tu nori kokių archeologijos, etnografijos, tautosakos, liaudies meno duomenų parinkti ar aprašyti, turi pirma vietiniam žmogui visokiais būdais išrodyti, kad nesi valdininkas ir nesi Archeologijos Komisijos siųstas žmogus”94.
       Tačiau kyla klausimas, ar ne be reikalo P. Būtėnas mano įtikinęs vietos gyventojus neturįs nieko bendra su Archeologijos komisija? Juk jie ne tik Varutės pavadinimą neigė, bet ir tai, kad ant kalno ko nors būtų buvę rasta. P. Būtėno straipsnis mirgėte mirga tokiais teiginiais, surašytais remiantis vietinių žmonių parodymais: ,,Kalnas kaip kalnas. Visur čia gi kalnuota”. ,,Aukštesnysis galas kiek kiurvytas, bet, sako, nieko nerasta”. ,,Nieko ir neiškasdavę”. ,,...paviršiuje, atrodo, nieko nėra, ir kasinėdami net neradę nieko...”
       Bet juk tai, kad ant piliakalnio nieko nebuvo randama, yra akivaizdi netiesa. Dar prieš 1928 m. P. Tarasenkai rašytame pranešime apie Šeimyniškėlių piliakalnį mokinys Vladas Karvelis rašė: ,,Sako, kasinėjęs koks tai kun. Pavilonis ir radęs strypą, bet jį perlaužti neįstengęs. Naktį prisisapnavęs baisus jam sapnas ir jis metęs kasinėti. Tą piliakalnį kasinėjo keletas Anykščių vidurinės mokyklos mokinių, bet jiems uždraudė to piliakalnio savininkas”95. Kaip minėta, piliakalnyje išariamas ,,plytas ir anglis” (t. y. molio tinko gabalus ir degėsius) prisiminė ir iki 1930 m. piliakalnio žemę dirbęs V. Tuskenis. Tą patį 1933 m. paliudijo ir A. Vienuolis: ,,Kalno dirvožemis pilnas plytų nuolaužų, pastatų nuotrupų. Artojai dažnai randa jame senobinių pinigų, išaria rūdies suėstų kardų, žalvario sagčių ir kitokių senovės iškasenų”96.
       Žodžiu, P. Būtėno informatoriai jam atvirai melavo. Bet ar galima tokiu atveju pasitikėti jų tvirtinimu, kad iki E. Volterio vizito nieko nežinota apie Vorutą? Visų tų liudijimų pagrindinė mintis gana aiški: Vorutos čia nėra, nieko čia nėra – palikite mus ramybėje! ,,Tikrų žinių nebegausi”, kaip sako pats P. Būtėnas. Tokiomis aplinkybėmis į Varutės vardo neigimą reikia žiūrėti labai atsargiai – tai savininkų kovos dėl žemės dalis.
       J. Grimašauskas Vorutos idėjos naujumu įtikino ir savo vaikus – matyt, kad niekam neprasitartų. 1990 ir 1998 m. apklausta J. Grimašausko dukra Elena Žvirblienė (1926–1999) bei 1998 m. apklausta jos vyresnioji sesuo Ona Vanagienė (g. 1917 m.) buvo įsitikinusios, kad iki E. Volterio vizito kalnas buvo bevardis. Tuo tarpu 1990 m. apklausta Vinco Grimašausko žmona Leonarda Grimašauskienė (1898–1995), gyvenusi Šeimyniškėliuose nuo 1920 m., tvirtino, kad Voruta piliakalnis vadintas nuo seno ir kitokio pavadinimo ji neatsimenanti97.
       Jono Grimašausko pusbrolis Vincas Grimašauskas turėjo savų interesų. Vorutos atradimas jį palietė mažiausiai, nes jam priklausė tik pietvakarinis piliakalnio šlaitas, o šlaitą arti, kaip galima spręsti iš J. Grimašausko pavyzdžio, nebuvo griežtai uždrausta. Pusbrolį užgriuvusi nelaimė vargu ar jį jaudino, nes pusbroliai nesugyveno. Todėl nėra nieko stebėtino, kad V. Grimašausko šeimoje nebuvo Vorutos vardo neigimo tradicijos. Tiesa, piliakalnis dėl pusbrolių Grimašauskų nesutarimų nukentėjo. 1998 m. E. Žvirblienė papasakojo, kad būtent dėl tėvo konflikto su Vincu Grimašausku buvo nuleistas prie piliakalnio buvusios Volupio užtvankos vanduo. Vanduo iš V. Grimašausko žemėje buvusios užtvankos tekėjo pilies gynybiniu grioviu į Varelį per J. Grimašausko žemę. J. Grimašauskas supyko ant V. Grimašausko ir atsitvėrė pylimėliu nuo jo užtvankos. Vandens lygis pakilo, pradėjo tvinti V. Grimašausko žemė, tad jam neliko nieko kito, kaip perkasti užtvankos pylimą ir nukreipti vandenį į Volupio senvagę...

       Varelio/Variuko upelis

       Ne taip, kaip dėl Varutės kalno, dėl šalia jo tekančio Varelio upelio vardo autentiškumo niekas abejonių nekėlė. Tuo tarpu vien Varelio pavadinimas, net jei nebūtų jokių žinių apie Varutės kalną, yra pakankamai iškalbingas.
       Iki šiol literatūroje buvo išplitusi kiek iškraipyta upelio vardo forma – Vorelis. Šią formą išpopuliarino A. Vienuolis. Tačiau daugelis kitų šaltinių pateikia upelio vardą su šaknies balsiu a. E. Volteris po Vorutos atradimo parašytame straipsnyje upelį vadina Vareliu98. Taip pat jį vadina ir P. Būtėnas 1938 m.99 Notaras Jonas Maželis 1935 m. gruodžio 23 d. laiške E. Volteriui rašo: ,,Varutos piliakalnis tarp Volupio ir Variuko upelių netoli Šventosios upės tikrai įeina į dviejų ūkininkų Grimašauskų žemę”100.
       Varelio vardą randame ir Vygando Račkaičio bei Mildos Telksnytės knygoje apie Joną Biliūną ,,Į aukštą kalną” – ten pasakyta, kad prie šio upelio stovėjusi Šv. Jono statula101. 1998 m. vasarą autoriai patvirtino, kad šią žinią užrašė iš žmonių, rinkdami atsiminimus apie J. Biliūną. Kad žmonės upelio vardą ištaria su šaknies balsiu a, 1998 m. teigė ir prie šio upelio gimusi bei augusi E. Žvirblienė. Jos teigimu, vieni šį upelį vadina Vareliu, kiti – Variuku. Žodžiu, dėl autentiškos upelio vardo formos neaiškumų nebeiškyla.
       Visa tai labai svarbu išaiškinant Vorutos vardo kilmę, o kartu ir patvirtina Varutės kalno pavadinimo autentiškumą.
       1. Ipatijaus metraštyje užrašytas vardas Voruta lietuviškai buvo ištariamas Varuta. Jis susideda ir šaknies Var- ir mažybinės priesagos -uta Tai įrodė dar Kazimieras Būga102.
       2. Upelio vardas Varelis/Variukas irgi susideda iš šaknies Var- ir mažybinės priesagos -elis arba -ukas. Kaip matome, mažybinė priesaga buvo nepastovi, todėl visiškai pagrįstai galima teigti, kad galėjo būti upelio vardo variantas ir su mažybine priesaga -utis (*Varutis).
       3. Varutės kalnas prie *Varučio upelio – visiškai logiškas pavadinimas. Jis neabejotinai padarytas iš upelio vardo. Be abejo, šis upelis paaiškina ir Vorutos (Varutos) pilies vardą.
       4. Sėliai priesagą -utė ištardavo -uta (šią savybę paveldėjo kupiškėnų tarmė)103. Šeimyniškėlių piliakalnis kaip tik ir yra sėlių paribyje.

       Archeologinių tyrinėjimų duomenys

       Šeimyniškėlių piliakalnis yra didžiausias ir geriausiai įtvirtintas XIII a. piliakalnis ne tik šiame straipsnyje apibrėžtame Vorutos paieškų areale, bet ir visoje Aukštaitijoje (čia panašaus dydžio piliakalniai labiau būdingi XIV amžiui). Neabejotina, kad tokį piliakalnį galėjo įrengti tik Lietuvos valdovas. Ilgai buvo žinomas tik pagrindinis piliakalnis, bet nuo 1990 m. Gintautui Zabielai pradėjus piliakalnio archeologinius tyrinėjimus, buvo išaiškintos ir kitos Šeimyniškėlių archeologijos paminklų komplekso sudedamosios dalys. Jį sudaro pagrindinis piliakalnis su 2800 m² aikštele, iš abiejų pusių sutvirtinta pylimais ir grioviais, du įtvirtinti papiliai ir neįtvirtinta papėdės gyvenvietė. Taip pat išliko Volupio užtvankos pylimas, tilto per Varelį sampilas ir senojo kelio liekanos. Šis kelias iš pilies vedė į didelį lauką, o tai atitinka Vorutos apgulties aprašyme minimą naktinį išpuolį iš pilies ir mūšį dideliame lauke104.
       Dešimt metų vykdomi piliakalnio tyrinėjimai parodė, kad jis buvo naudojamas nuo XIII a. vidurio iki XV a. I pusės (tikriausiai su XIV a. pertrauka) ir patyrė bent kelias rekonstrukcijas. Šios rekonstrukcijos pilies vaizdą keitė nedaug. 1993 m. tyrinėtame antrajame papilyje rastos moliu užplūktos ankstesnio etapo pastato liekanos, virš kurių įrengtas analogiškas pastatas105. 1994 m. tyrinėjant didžiojo pylimo papėdę, aptikti nežymūs pylimo rekonstrukcijos pėdsakai106. 1998–1999 m. pastatintame šlaite aptiktos mažiausiai trijų piliakalnio gyvavimo etapų žymės. Pirmajame pilies naudojimo etape šlaitas dar nebuvo pastatintas, vėliau tai padaryta, užplūkiant molio su akmenimis sluoksnį (tarp akmenų pasitaikė ankstesniame etape naudotų trinamųjų girnų skeveldra). Vėliau, šlaitui pradėjus irti, jis buvo vėl sustiprintas, panaudojant ankstesnės krosnies liekanas, kas rodytų, jog tuo pačiu metu buvo rekonstruojami ir aikštelėje stovėję pastatai.
       Radiokarboninės datos paskutinį pilies rekonstravimą leidžia datuoti XIV a. pabaiga (mėginiai iš šlaito viršutinio degėsių sluoksnio, kurie greičiausiai priklauso paskutinei piliai ir rodo jos pastatymo datą), galutinį pilies apleidimą – XV a. viduriu (mėginiai iš aikštelėje rastų krosnių). Mėginiai iš apatinio pastatinto šlaito sluoksnio kol kas neištirti (sunku pasakyti, ar jie atitiktų pilies pastatymo datą, nes pirmųjų pilies rekonstrukcijų metu šlaitas galėjo būti neliečiamas). Piliakalnyje rasti radiniai priklauso daugiausia XIII arba XV a. (nėra tipiškų XIV a. radinių) ir kol kas išsamiausiai apibūdina piliakalnio chronologiją107. XIII a. viduriu datuojami kai kurie arbaletinių strėlių antgaliai, žalvarinė vytinė apyrankė, žalvarinio ažūrinio kabučio dalis, sidabrinis kryželis, šiam amžiui greičiausiai priklausė ir neišlikęs sidabrinių ilgųjų lobis, išartas J. Grimašausko108.
       Šeimyniškėlių piliakalnyje stovėjo tipiška valstybinė pilis, pastatyta anksčiau negyvenamoje vietoje, vadovaujantis strateginiais valstybės poreikiais109. Regiono istorinė raida gerai derinasi su piliakalnio archeologinių tyrinėjimų duomenimis. Pasienio su Livonija stiprinimas pirmą kartą pasidarė aktualus XIII a. 4–5 dešimtmečiais. Ypač intensyviai Mindaugas kovojo su Livonija 1245–1246 m.110, todėl pilis Šeimyniškėlių piliakalnyje galėjo būti pastatyta apie šiuos metus. XIV a. pagrindinės kovos persikėlė į Prūsijos pasienį, kurio gynybai reikėjo sutelkti visus valstybės išteklius. Livonijos grėsmė tuo metu pasidarė antraeilė, todėl pilis greičiausiai buvo apleista ir vėl atstatyta tik XIV–XV a. sandūroje, kai Vytautas, ruošdamasis lemiamam susirėmimui su kryžiuočiais, ėmė rūpintis visų valstybės sienų sustiprinimu. Valstybinis pilies pobūdis, su valstybės poreikiais susijusi jos raida ir aptarta chronologija visiškai atitinka Vorutos pilies vietai keltinus reikalavimus ir paremia kitus jos lokalizavimo Šeimyniškėlių piliakalnyje argumentus.

       Išvados

       Iki šiol sukaupti istoriniai, archeologiniai, lingvistiniai ir toponiminiai duomenys rodo, kad tikėtiniausia Vorutos lokalizavimo vieta yra Šeimyniškėlių piliakalnis. Jis stovi geriausiai su Voruta susijusią istorinę situaciją atitinkančiame regione ir buvo įrengtas XIII a. viduryje pagal Lietuvos valdovo poreikius bei galimybes. Piliakalnis ir šalia tekantis upelis iki XX a. išsaugojo Vorutos vardą menančius pavadinimus – Varutės kalnas ir Varelio/Variuko (*Varučio) upelis.


       1 E. Volteris, Kur reikėtų ieškoti Mindaugo sostinės?, Židinys, 1935, t. 22, Nr. 11 (131), p. 413-416.
       2 P. Tarasenka, Vorutos pilis, Ateitis, 1943 01 23, Nr. 18, p. 3-4.
       3 Lietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, 1975, t. 2: Piliakalniai, p. 162.
       4 S. Nefas, Grąžinkim jam didingumą!, Kolektyvinis darbas, 1988 10 11, Nr. 122 (5397), p. 3; J. Junevičius, T. Kontrimavičius, Prasmingas prakaitas, Kolektyvinis darbas, 1988 10 22, Nr. 127 (5402), p. 2.
       5 M. Telksnytė, V. Račkaitis, Kas įmins Vorutos mįslę?, Kolektyvinis darbas, 1988 10 11, Nr. 122 (5397), p. 3. Straipsnis du kartus perspausdintas: Kultūros barai, 1989, Nr. 10, p. 76-78; Anykščiai istorijoje, literatūroje, atsiminimuose, Vilnius, 1992, p. 15-20.
       6 G. Zabiela, Vorutos pilis atrasta?, Mokslas ir gyvenimas, 1991, Nr. 10 (408), p. 10-11; G. Zabiela, Anykščių apylinkių proistorė, Anykščiai istorijoje, literatūroje, atsiminimuose, Vilnius, 1992, p. 31-38; G. Zabiela, Kur stovėjo Vorutos pilis?, Lietuvos istorijos metraštis. 1991 metai, Vilnius, 1993, p. 5-21; G. Zabiela, Vorutos bylos pabaiga arba dar kartą apie Anykščių proistorę, Anykščiai : krašto kultūros istorijos puslapiai, 1994-ųjų pirmas pusmetis, Nr. 6, p. 2-4; Paslapties sostinė, archeologas Gintautas Zabiela, klausinėjamas Liudviko Giedraičio, aiškina Vorutos paslaptį, Liaudies kultūra, 1998, Nr. 2 (59), p. 1-6; T. Baranauskas, Vorutos piliakalnio mįslė, Voruta, 1997 01 18-24. Nr. 3 (285), p. 13; 0125-31, Nr. 4 (286), p. 13. T. Baranauskas, Voruta: tegul kalba faktai, Voruta, 1999 03 06, Nr. 9 (387), p. 4; 0320, Nr. 11, p. 4.
       7 V. Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos istorija, Vilnius, 1990, p. 40.
       8 E. Gudavičius, Lietuvos istorija, Vilnius, 1999, t. 1, p. 47; Z. Ivinskis, Lietuvos istorija : iki Vytauto Didžiojo mirties, Roma, 1978 (fot. leid.: Vilnius, 1991), p. 177.
       9 E. Gudavičius, Lietuvos istorija, p. 52.
       10 Ипатьевская летопись, Полное собрание русских летописей, Санкт Петербург, 1908 (fot. leid.: Москва, 1962; 1998), т. 2, стб. 817-818.
       11 G. Germanienė, Vorutos mūšis, Voruta, 1993 02 18-24, Nr. 7 (97), p. 3.
       12 J. Latkowski, Mendog krol Litewski, Krakow, 1892, p. 38-39, 45, 54.
       13 R. Batūra, XIII a. Lietuvos sostinės klausimu, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1966, t. 1 (20), p. 141-165; G. Zabiela, Kur stovėjo Vorutos pilis?, p. 5-10; G. Lesmaitis, Apie Vorutos paieškas XIX a., Voruta, 1997 02 01-06, Nr. 5 (287), p. 13; G. Lesmaitis, Apie Vorutos paieškas XX a. pradžioje, Voruta, 1997 03 08-14, Nr. 10 (292), p. 14; G. Lesmaitis, Trečias Vorutos paieškų etapas, Voruta, 1997 04 12-18, Nr. 14 (296), p. 15.
       14 J. Rakauskas, Ieškantiems Vorutos, Mokslas ir gyvenimas, 1992, Nr. 2 (412), p. 19.
       15 E. Gečiauskas, Varutos paslaptis, Voruta, 1991 10 01-15, Nr. 19 (37), p. 2. Šios versijos įvertinimas: Z. Zinkevičius, Dėl ,,Varutos paslapties" ir klaidingo požiūrio į Rytų Lietuvos vietovardžius, Voruta, 1992 01 22, Nr. 3 (45), p. 2.
       16 J. Vitkūnas, Kernavė : vadovas po Kernavę ir Kernavės archeologijos ir istorijos muziejų-rezervatą, Vilnius, 1999, p. 8; J. Užurka, Karaliaus karūna ir mirtis : istorinis trijų dalių romanas, Vilnius, 1999, p. 14-16, 106 ir kt. (klasikinis Vorutos mitologizavimo pavyzdys).
       17 A. Karmonas, Senybos kelias, Voruta, 1998 05 09, Nr. 19 (349), p. 8. Šią versiją 9 dešimtmetyje iškėlė Tadas Šidiškis, taip ir neišdėstęs jos raštu (G. Zabielos informacija).
       18 М. I. Ермаловiч, Па слядах аднаго мiфа, Мiнск, 1989, с. 26.
       19 O. Matusevičiūtė, Valstybės dienos minėjimo atgarsiai, Voruta, 1992 08 26, Nr. 31-32 (72-73), p. 7; O. Matusevičiūtė, Mindaugo kapas, Vilnius, 1999, p. 67; V. Banaitis, Apie Vorutą, Voruta, 1992 10 21, Nr. 39 (80), p. 1; V. Banaitis, LDK metraščiai ir ,,Valstybės žinios", Voruta, 1993 10 21-31, Nr. 40 (130), p. 7.
       20 R. Paliušis, Siūlantiems Vorutos paieškoti Baltarusijoje, Voruta, 1992 11 18, Nr. 43 (84), p. 3.
       21 E. Gudavičius, Mindaugas, Vilnius, 1998, p. 155.
       22 Plg.: G. Zabiela, Kur stovėjo Vorutos pilis?, p. 8.
       23 R. Batūra, XIII a. Lietuvos sostinės klausimu.
       24 A. Gedvydas [R. Skrinskas], Voruta, Naujapilis ir Vilniaus įkūrimo metai, Voruta, 1989 11-12, Nr. 2-3, p. 7; J. Jurkštas, Dėl Vorutos vardo, Voruta, 1997 02 15-21, Nr. 7, p. 11.
       25 M. Žilys, Ar kopsim į Karaliaus Mindaugo kalną Vorutos pilin?, Voruta, 1998 10 24, Nr. 39 (369), p. 2.
       26 J. Jurkštas, Vorutos mįslė bus įminta, Voruta, 1999 12 18, Nr. 45-46 (423-424), p. 3; E. Gudavičius, G. Lesmaitis, Dėl Šeimyniškėlių ,,Vorutos" ir Latavos dvaro, Kultūros barai, 2000, Nr. 10 (431), p. 78
       27 S. Abramauskas, Apie Vilniaus kūrimosi pradžią, Kultūros barai, 2000, Nr. 10 (431), p. 83.
       28 E. Gudavičius, Žodžiai apie Vorutą, Voruta, 1989 10, Nr. 1, p. 4.
       29 Ипатьевская летопись, стб. 819.
       30 E. Gudavičius, Mindaugas, p. 156.
       31 G. Lesmaitis, Vorutos bylos pabaiga?, Voruta, 1998 10 24, Nr. 39 (369), p. 5. Tolesnę diskusiją žr.: G. Lesmaitis, Voruta: ką kalba faktai?, Voruta, 2000 04 29, Nr. 17-18 (443-444), p. 1; T. Baranauskas, Vorutos beieškant, Voruta, 2000 08 05, Nr. 27-28 (453-454), p. 3.
       32 E. Gudavičius Mindaugas, p. 162. Nurodomas tik piliakalnio datavimas XIII a., didelis laukas prie pilies ir pagrindo ieškoti Vorutos Pietų Lietuvoje nebuvimas.
       33 Ē. Mugurēvičs, K. Kļaviņš, Komentāri, Atskaņu hronika = Livländische Reimchronik. V. Bisenieka atdzejojums, Ē. Mugurēviča piekšvārds, Ē. Mugurēviča, K. Kļaviņa komentari, Rīgā, 1998, lpp. 327-328.
       34 K. Hamilton, R. Langhorne, The Practice of Diplomacy : its Evolution, Theory and Administration, London and New York, 1995, p. 26.
       35 T. Baranauskas, G. Zabiela, Mindaugo dvaras Latava, Lietuvos istorijos metraštis. 1997 metai, Vilnius, 1998, p. 21-40; T. Baranauskas, Atrasta Latavos pilaitė, Voruta, 1997 09 13-19, Nr. 35 (317), p. 9.
       36 G. Zabiela, Kur stovėjo Vorutos pilis?, p. 13-14.
       37 Atskaņu hronika = Livländische Reimchronik, Rīgā, 1998, lpp. 114 (eil. 3349). R. Batūros mėginimas šio žygio metu pasiektą Mindaugo pilį sutapatinti su Vilniumi yra pakankamai tikėtinas, nors ir negali būti galutinai įrodytas.
       38 Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, Vilnius, 1985, p. 260.
       39 T. Baranauskas, Karalienė Morta ir Šiauliai, Voruta, 1998 03 21, Nr. 12 (342), p. 12; T. Baranauskas, Apie Mortą ir Bulaičius, Voruta, 1998 06 06, Nr. 23 (353), p. 6.
       40 R. Batūra, Užpalių pilis, Kraštotyra, Vilnius, 1966, p. 61-67.
       41 E. Gudavičius, Lietuvos istorija, t. 1, p. 100.
       42 G. Zabiela, Vorutos bylos pabaiga..., p. 2-3.
       43 J. Basanavičius, Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija 1851-1922 m., Vilnius, 1936, p. 120; R. Akavickas, J. Basanavičiaus archeologinių paminklų tyrinėjimai Svėdasų ir Anykščių krašte, Anykščiai : krašto kultūros istorijos puslapiai, 1996-ųjų antras pusmetis, Nr. 11, p. 4.
       44 Akiras [P. Biržys], Anykščiai, Kaunas, 1928, p. 37, (Lietuvos miestai ir miesteliai; Nr. 3).
       45 P. Tarasenka, Lietuvos archeologijos medžiaga, Kaunas, 1928, p. 231.
       46 Э. А. Вольтер, Город Мендовга, или где искать Летовию ХIII века?, Санкт Петербург, 1910, с. 8.
       47 P. Būtėnas, 1927 09 16 laiškas E. Volteriui, Lietuvos Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau - LNBRS), f. 17-370.
       48 P. Būtėnas, Mindaugo sostinės pėdsakų ieškojimas, Židinys, 1935, t. 21, Nr. 2 (122), p. 207-209.
       49 Atsiminimus papasakojo Jonas Grimašauskas (...) 1959 m. rugpjūčio 23 d., užrašė V. Žemaitytė, Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus (toliau - VŽM), byla Nr. 43: Medžiaga temai ,,Šeimyniškėliai - Vorutos piliakalnis".
       50 A. Ž. [A. Vienuolis-Žukauskas], Atrasta Mindaugo laikų Vorutos pilis?, Lietuvos aidas, 1935 08 03, Nr. 176 (2439), p. 6.
       51 K. A. Steponaitis, Ar rasta Voruta?, Lietuvos aidas, 1935 09 16, Nr. 212 (2475), p. 2; K. A. Steponaitis, Mindaugas ir Vakarai : vokiečių militarinių ordinų veikla ir Mindaugo santykiai su Roma, Kaunas, 1937, p. 78-81.
       52 G. Zabiela, Kur stovėjo Vorutos pilis?, p. 14.
       53 P. Būtėnas, Ten, kur gražu ir istoriška, Kosmos, 1938, Nr. 7-9, p. 204
       54 J. Jurginis, Tėvynės pažinimas : istorijos apybraižos, Kaunas, 1989, p. 9.
       55 Į šį faktą pirmasis atkreipė dėmesį, bet jo plačiau neanalizavo G. Zabiela (Vorutos bylos pabaiga arba dar kartą apie Anykščių proistorę, p. 2).
       56 A. Vienuolis, Bajoro Nykščio legenda, Lietuvos aidas, 1933 10 16, Nr. 234 (1906), p. 6.
       57 A. Vienuolis, Raštai, Kaunas, 1937, t. 10: Nemigo naktys : novelės, p. 219-226.
       58 A. Vienuolis, Padavimai ir legendos, Vilnius, 1957, p. 71-80.
       59 A. Vienuolis, Šventavartė : pirmoji redakcija, Lietuvių tautosakos ir literatūros instituto bibliotekos rankraščių skyrius (toliau - LTR), f. 16-92.
       60 P. Tarasenka, Senovės paminklai Utenos apskrityje, Lietuvos aidas, 1933 10 14, Nr. 233 (1905), p. 5.
       61 A. Vienuolis, Portretas su dedikacija prof. E. Volteriui. Anykščiai, 1935.VII.29, LNBRS, f. 17-340.
       62 A. Ž. [A. Vienuolis-Žukauskas], Atrasta Mindaugo laikų Vorutos pilis?, p. 6.
       63 P. Būtėnas, Ten, kur gražu ir istoriška, p. 203, 204.
       64 G. Zabiela, Kur stovėjo Vorutos pilis?, p. 15.
       65 A. Samas, Žemėlapiai ir jų kūrėjai, Vilnius, 1997, p. 56-57.
       66 P. Būtėnas, Ten, kur gražu ir istoriška, p. 204.
       67 A. Rameikis, Anykščiai, Panevėžio vyskupija, Vilnius, 1998, p. 19.
       68 G. Lesmaitis, Vorutos bylos pabaiga?
       69 A. Vanagas, Lietuvos miestų vardai, Vilnius, 1996, p. 254-255.
       70 V. Grinaveckis, Kelių žemaičių vietovardžių gretiminės formos, Kalbos kultūra, 1970, Nr. 1, p. 55-56.
       71 A. Vanagas, Lietuvos miestų vardai, p. 281.
       72 Lietuvos apgyventos vietos : pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenys, Kaunas, 1925, p. 418; Akiras [P. Biržys], Anykščiai, p. 37; A. Ž. [A. Vienuolis-Žukauskas], Atrasta Mindaugo laikų Vorutos pilis?, p. 6; P. Būtėnas, Ten, kur gražu ir istoriška, p. 202.
       73 Utenos krašto padavimai. Parengė L. Buičenkienė, Utena; Kaunas, 1996, p. 83, 89-91, 93-95, 100-101, 110.
       74 P. Tarasenka, Vorutos pilis, p. 4.
       75 B. Kviklys, Mūsų Lietuva, Boston, 1965 (fot. leid.: Vilnius, 1991), t. 2, p. 89; J. Juknevičius, V. Karvelis, J. Katinas, Anykščiai ir jų apylinkės, Vilnius, 1959, p. 22.
       76 J. Juknevičius, V. Karvelis, J. Katinas, Anykščiai..., p. 22; Archeologinio paminklo pasas. Šeiminiškėlių km. piliakalnis, vad. ,,Voruta". Surašė G. Pakalnis ir K. Aukštuolis 1960.VIII.14, VŽM.
       77 A. Vienuolis, Padavimai ir legendos, p. 5-26.
       78 S. Žukauskas, Atsiminimai apie A. Vienuolį-Žukauską, VŽM.
       79 Atsiminimus papasakojo Jonas Grimašauskas (...) 1959 m. rugpjūčio 23 d., užrašė V. Žemaitytė, VŽM, byla Nr. 43: Medžiaga temai ,,Šeimyniškėliai - Vorutos piliakalnis".
       80 Šeimyniškėlių piliakalnis, iš Antano Kalinkos, 70 m., vietinio, 1969 m. užrašė I. Raškevičiūtė ir N. Ribinskaitė, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 213-197, p. 51.
       81 [A. Vienuolis-Žukauskas], Poeto A. Baranausko Vardo Memorialinio Muziejaus Anykščiuose, Vienuolio g. 3, Inventorizacijos knyga [1951 m.], VŽM, Inv. Nr. 6207/D 1885, p. 20.
       82 Ibid, p. 10.
       83 Atsiminimai apie Vienuolį, Vilnius, 1963, p. 112.
       84 Vinco Tuskenio, Jono s., atsiminimai apie rašytojo Jono Biliūno šeimą ir gimines, užrašė V. Bujokaitė ir T. Mikoliūnaitė. Staškūniškis, 1969.I.26, VŽM, byla Nr. 117.
       85 Ibid.
       86 Atsiminimus papasakojo Jonas Grimašauskas (...) 1959 m. rugpjūčio 23 d., užrašė V. Žemaitytė, VŽM, byla Nr. 43.
       87 A. Vienuolis, Padavimai ir legendos, p. 5-26.
       88 A. Vienuolis, Šventavartė : pirmoji redakcija, LTR, f. 16-92; A. Vienuolis, Šventavartė : legenda iš Mindaugo laikų, LTR, f. 16-93; A. Vienuolis, Šventavartė : [mašinraštis], LTR, f. 16-94.
       89 P. Būtėnas, Ten, kur gražu ir istoriška, p. 204.
       90 A. Ž. [A. Vienuolis-Žukauskas], Atrasta Mindaugo laikų Vorutos pilis?
       91 Vorutos pilis - Mindaugo sostinė?, Mūsų rytojus, 1935 08 06, Nr. 60 (558), p. 3.
       92 Archeologijos paminklas Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnis, medžiagą surinko Anykščių II vidurinės mokyklos mokytoja V. Kažukauskienė 1967 m., VŽM, byla Nr. 43. E. Žvirblienė 1998 m. sakė, kad V. Kažukauskienė iš jos tėvo pasiskolino Archeologinės komisijos raštą ir jo negrąžino.
       93 Tačiau iš kai kurių P. Tarasenkos užuominų susidaro įspūdis, kad karo metais piliakalnio aikštelės arimas buvo atnaujintas (P. Tarasenka, Vorutos pilis, p. 3).
       94 P. Būtėnas, Ten, kur gražu ir istoriška, p. 205.
       95 V. Karvelis, Laiškas P. Tarasenkai, LNBRS, f. 57-15, l. 3-4. Adresatas aiškėja iš prierašo ,,Gauta iš P. Tarasenkos". Laiškas be datos, bibliotekininkų datuotas 1935 m., bet šiuo pranešimu remdamasis Šeimyniškėlių piliakalnį P. Tarasenka mini jau 1928 m.
       96 A. Vienuolis, Bajoro Nykščio legenda, Nr. 234, p. 6.
       97 G. Zabiela, Kur stovėjo Vorutos pilis?, p. 14; ,,70 procentų tikimybė, kad gyvenate Lietuvos širdy", [su Artūru Duboniu ir Gintautu Zabiela] kalbėjosi Gražina Latvelienė, Anykšta, 1990 06 16, Nr. 56 (5643), p. 2 (nuo antro klausimo sumaišyti pašnekovų pasisakymai).
       98 E. Volteris, Kur reikėtų ieškoti Mindaugo sostinės?, p. 413.
       99 P. Būtėnas, Ten, kur gražu ir istoriška, p. 203.
       100 J. Maželis, 1935 12 23 laiškas E. Volteriui, LNBRS, f. 17-415, p. 1.
       101 V. Račkaitis, M. Telksnytė, Į aukštą kalną, Vilnius, 1986.
       102 K. Būga, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1958, t. 1, p. 135 - 135.
       103 А. Брейдак, Некоторые фонетические явления селонского языкового субстрата в северо-восточной Литве, Проблемы этногенеза и этнической истории балтов : сборник статей, Вильнюс, 1985, с. 207, 209.
       104 G. Zabiela, Kur stovėjo Vorutos pilis?, p. 10–13; G. Zabiela, Lietuvos medinės pilys, Vilnius, 1995, p. 173–174. Aikštelės plotas patikslintas 1999 m.
       105 G. Zabiela, Šeimyniškėlių archeologijos paminklų komplekso tyrinėjimai, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais, Vilnius, 1994, p. 92.
       106 G. Zabiela, Šeimyniškėlių piliakalnio tyrinėjimai 1994 ir 1995 metais, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais, Vilnius, 1996, p. 73.
       107 Ateity Lietuvos istorikai tars svaresnį žodį. Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotoją Gintautą Zabielą kalbina Žilvinas Andriušis, Voruta, 1998 09 19, Nr. 34 (364), p. 3.
       108 G. Zabiela, Kur stovėjo Vorutos pilis?, p. 16–17; G. Zabiela, Šeimyniškėlių piliakalnio tyrinėjimai 1996 ir 1997 metais, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais, Vilnius, 1998, p. 119.
       109 G. Zabiela, Lietuvos medinės pilys, p. 171–174.
       110 E. Gudavičius, Mindaugas, p. 205–209.


THE CASTLE OF VORUTA
Summary


       Mūsų praeitis. Vilnius, 2001. T. 7. P. 43–70.

Back Straipsniai     Vorutos poezija Next    

 
Istorija
Įvadas
Chronologija
Šaltiniai
Vikingų epocha
Valstybės ištakos
Didieji kunigaikščiai
Visuomenė
Įvadas
Socialiniai sluoksniai
Valstybės santvarka
Karyba
Religija
Raštas ir kalbos
Pilys
Įvadas
Vorutos pilis
Istorija
Naujienos
Tyrinėjimų ataskaitos
Straipsniai
Poezija
Medinės pilys
Mūrinės pilys
LDK palikimas
Įvadas
Straipsniai
Žemėlapiai
Diskusijos
 
Apie svetainės autorių
Biografija
Kontaktai
 
 
 
Pasirašykite svečių knygoje: