English  English   Russian  По-русски  
Viduramžių Lietuva
LIETUVOS PILYS

   Vorutos pilis |  Vorutos istorija: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7 |  Naujienos |  Tyrinėjimų ataskaitos |  Straipsniai |  Poezija


Vorutos istorija

       5. Pilį apleidus

       Anykščių dvaras užėmė Vorutos vietą, paveldėjo ir pilį aptarnavusius šeimyniškius. Prie Anykščių yra du šeimyniškių kaimai - Šeimyniškėliai buvusios Vorutos pilies pašonėje ir Šeimyniškiai palei kelią į Ukmergę. Prie Vorutos likusio Šeimyniškėlių kaimo žmonės iki XVIII a. buvo laidojami pilies senkapyje.
       Vorutos vardas išliko piliakalnio ir pro jį tekančio upelio pavadinimuose. Piliakalnis vadintas Varutės kalnu, o jo papėdėje tekėjęs upelis – Vareliu arba Variuku. Kitoje piliakalnio pusėje tekantis mažesnis upelis, kuris nuo pilies laikų buvo užtvenktas pylimu (,,volu”), vadintas Volupiu, o už jo esanti aukštuma su senkapiu – Volupio kalneliu. Kai kurie žmonės XX a. Volupio vardą jau perkeldavo ir Vareliui (tuomet mažesnįjį vadindavo Volupėliu).
       Šeimyniškėlių kaimas minimas 1639, 1738, 1765 m. inventoriuose. Tuo metu jis vadintas Šeimyniškiais (Semeniškiais), o 1784 m. – jau Šeimyniškėliais.
       Seniausią piliakalnio aplinkos vaizdą fiksuoja XIX ir XX a. pradžios topografiniai žemėlapiai. Piliakalnis tuo metu nebuvo apaugęs medžiais. XIX a. pabaigoje, mokydamasis Anykščiuose, būsimasis rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis lankydavosi ant piliakalnio ir čia matė seno aptvaro aplink piliakalnį likučius. Tai sakytų, kad XIX a. ant piliakalnio buvo ganomi gyvuliai.
       Piliakalnis nuo seno traukė aplinkinių gyventojų dėmesį, buvo apipintas padavimais, ne kartą bandyta jį kasinėti. Naujųjų Elmininkų gyventojas Jonas Kiaušas dar ir dabar prisimena savo senelio Konstantino Kiaušo pasakojimą. Jis, būdamas maždaug 25 metų amžiaus (apie 1893 m.), kartu su broliais ir kaimynais Balčiūnais (iš viso šešiese) ėjo ,,ant Varutos” pakasinėti pilį, apie kurios lobius sklido kalbos. Pakasė, atsitrenkė į akmenis ir grįžo, neradę įėjimo į požemius.
       XIX a. pabaigoje buvo suarta Šeimyniškėlių senkapio teritorija. Sujudintą smėlį ėmė pustyti vėjas, išpustydamas žmonių ir žirgų kaulų bei įkapių. Taip buvo sunaikinta seniausia senkapio dalis. Septyni XIII–XV a. radiniai ,,iš Anykščių” tuo metu pateko į istoriko V. Zahorskio rinkinį.
       Į A. Vienuolio rankas XIX a. pabaigoje irgi pateko pora XIV–XV a. radinių iš senkapio – įmovinis ietigalis ir rakto dalis, kuriuos jis vėliau savo muziejaus inventorinėje knygoje pavadino ,,kalavijo galu” ir ,,amuletu”.
       Žinios apie Šeimyniškėlių senkapį patraukė Jono Basanavičiaus dėmesį. Jis 1910 m. liepos 9 ir 11 d. čia ištyrė 26 kapus. J. Basanavičius tapo pirmuoju profesionaliu Šeimyniškėlių archeologinio komplekso tyrinėtoju, tačiau piliakalnio jis dar nepastebėjo.
       1923 m. Šeimyniškėlių kaimui išsidalinus vienkiemiais, piliakalnis pateko į trijų ūkininkų valdas ir imtas intensyviai arti. Iki tol neliestas kultūrinis sluoksnis buvo gausus radinių – anglių, molio tinko gabalų (vadinamųjų ,,plytų”), o pylimuose atsiverdavo supuvusių rąstų paliktos ertmės. Nuo ūkinės veiklos piliakalnis gerokai nukentėjo: apardyti pylimai, padarytas užvažiavimas ant piliakalnio, praardytas tilto per Varelį pylimas, nuleista Volupio užtvanka. Beje, užtvanka nukentėjo dėl paprasto dviejų piliakalnio žemės savininkų – pusbrolių Grimašauskų kivirčo. Jonas Grimašauskas susipyko su pusbroliu Vincu, kurio žemėje buvo Volupio užtvanka. Vanduo iš jos pilies gynybiniu grioviu tekėjo į Varelį per J. Grimašausko žemę. J. Grimašauskas atsitvėrė pylimėliu nuo jo užtvankos. Vandens lygis pakilo, pradėjo tvinti V. Grimašausko žemė, tad jam teko perkasti užtvankos pylimą ir nukreipti vandenį į Volupio senvagę...
       Tuo pačiu metu piliakalniu imta domėtis rimčiau. Tai lėmė keletas priežasčių: žinios apie išariamus radinius, Petro Tarasenkos pradėta Lietuvos archeologinių paminklų registracijos kampanija ir kraštotyrinė Anykščių progimnazijos veikla. Kaip tik 1922–1923 m. prie Anykščių progimnazijos buvo įkurtas kraštotyros muziejėlis.
       1925 m. vienas Anykščių progimnazijos mokytojas su mokiniais ištyrė 2 kapus ,,Volupio kalnelyje” (Šeimyniškėlių senkapyje). Apie tą patį laiką Petrą Tarasenką pasiekė tos pačios gimnazijos mokinio Vlado Karvelio informacija apie Šeimyniškėlių piliakalnį. Jis irgi buvo girdėjęs apie mėgėjiškus piliakalnio kasinėjimus: ,,Sako, kasinėjęs koks tai kun. Pavilonis ir radęs strypą, bet jį perlaužti neįstengęs. Naktį prisisapnavęs baisus jam sapnas ir jis metęs kasinėti. Tą piliakalnį kasinėjo keletas Anykščių vidurinės mokyklos mokinių, bet jiems uždraudė to piliakalnio savininkas”. Tuo remdamasis P. Tarasenka 1928 m. paminėjo Šeimyniškėlių piliakalnį ,,Lietuvos archeologijos medžiagoje”.
       1932 m. Anykščių progimnazijos direktorius, žinomas vaikų rašytojas Matas Grigonis, Panevėžyje leidžiamame savaitraštyje ,,Mūsų kraštas” paskelbė pirmąjį straipsnelį apie Šeimyniškėlių piliakalnį ,,Užmirštas piliakalnis”. Bet netrukus piliakalnis susilaukė ypatingo dėmesio.

       Tomas Baranauskas

Back 4. Pilies gyventojų buitis     6. Vorutos atradimas Next    

 
Istorija
Įvadas
Chronologija
Šaltiniai
Vikingų epocha
Valstybės ištakos
Didieji kunigaikščiai
Visuomenė
Įvadas
Socialiniai sluoksniai
Valstybės santvarka
Karyba
Religija
Raštas ir kalbos
Pilys
Įvadas
Vorutos pilis
Istorija
Naujienos
Tyrinėjimų ataskaitos
Straipsniai
Poezija
Medinės pilys
Mūrinės pilys
LDK palikimas
Įvadas
Straipsniai
Žemėlapiai
Diskusijos
 
Apie svetainės autorių
Biografija
Kontaktai
 
 
 
Pasirašykite svečių knygoje:
 
 
          Castles on the Web