Lietuvos valstybės ištakos: Knygos santrauka |  Nuomonės apie knygą |  Knygos rašymas

Žemiau skaitykite kai kurių teiginių PANEIGIMĄ

Nesendinkim Lietuvos istorijos

Tomas Baranauskas. Lietuvos valstybės ištakos.
V.: Vaga, 2000. 317 p.

       Lietuvos valstybės kūrimosi istorija yra daugelio istorikų tyrinėta. Regis, pastaruoju metu ir tarp istorikų buvo nusistovėjusi nuomonė, kad valstybė susikūrė per XIII a., o šio darinio įtvirtinimas buvo siejamas su Mindaugu. Tačiau šiai, atrodo, nepajudinamai tezei savus kontrargumentus iškėlė jaunas istorikas Tomas Baranauskas. Pagrindinė jo naujos knygos tezė – Lietuvos valstybė susikūrė XII a. pabaigoje – sulaukė nemažai dėmesio. Knyga perkama, aptarinėjama istorikų kuluaruose.
       Tomas Baranauskas iškėlė toli gražu neunikalią tezę. Jau ir anksčiau tokios galimybės buvo aptarinėjamos kitų istorikų darbuose, iš kurių išskirtinas lenkų istoriko Henryko Paszkiewicziaus darbas, todėl, savaime suprantama, yra įdomu paimti neseniai pasirodžiusią knygą į rankas ir pasižiūrėti, kas naujo atrasta, kad į istoriografijos aruodus atidėta teorija vėl atgaivinama.
       Žinoma, teigti, kad nauja studija nesiskiria nuo pirmtakų darbų, kiek nepagrįsta. To daryti neleidžia jau vien darbo apimtis. Baranausko pirmtakai šiai temai galėjo skirti daugiausiai straipsnį, o dabar mūsų rankose daugiau kaip 300 puslapių darbas, su kuriuo susipažinti reikia laiko. Tačiau, nenorėdamas ilgiau intriguoti skaitytojo, iškart galiu pasakyti, kad tai vienintelis skirtumas nuo ankstesnių istorikų darbų, o tezės, tariamai grindžiančios ankstesnį Lietuvos valstybės susikūrimą, išliko tos pačios. Baranauskas, kaip ir kiti tokios teorijos šalininkai, pagrindiniu valstybės susikūrimo požymiu laiko padažnėjusius lietuvių žygius į kaimyninius kraštus, su jų padažnėjimu sieja ir valstybės pradžią.
       Knygos pradžia daug žadanti. Autorius išsamiai aptaria valstybės sąvokos plačiąsias ir siaurąsias prasmes ir prieina iš esmės tradicinį apibrėžimą, kad “valstybė siaurąja prasme yra regioninė politinė organizacija, vadovaujama profesionalių valdininkų sluoksnio, kuris išlaikomas gyventojų mokesčiais”. Pateikęs tokį apibrėžimą, Baranauskas pažymi, kad juo ir vadovausis, t. y. nuo pat pradžių jis toli gražu neketina koncentruotis vien į išorinius valstybės požymius, o siekia atrasti valstybines struktūras teritorinio darinio viduje.
       Deja, iš gerų ketinimų rašant knygą liko šnipštas. Iš knygoje pateiktos analizės nematyti, kad XII a. pabaigoje Lietuvoje egzistuotų profesionalus valdininkų sluoksnis, negalima rasti ir įrodymų, kad XII a. Lietuvos teritorijoje būtų renkami mokesčiai. Autorius sakosi atsakymus į šiuos klausimus radęs archeologų darbuose, teigiančiuose, kad XI–XII a. išsiskyrė “valdančioji klasė”. Tačiau net ir labai gerbiant kolegas archeologus reikia pasakyti, kad, atradę tam tikrų materialinės kultūros liekanų, jie toli gražu negali pasakyti apie tos valdžios kokybinį turinį, o šiuo vieninteliu ir tegalima įrodyti, kad konkretus didžiūnas yra įgavęs valdoviškos valdžios, o jo valdoma teritorija – valstybės požymius. Tai subtilus klausimas, mat dar XIII a. pradžios Baltijos regiono pavyzdžiai liudija, kad, pavyzdžiui, šaltiniuose kaip karalius įvardijamas lyvių didžiūnas Kaupas neturi savo pastovios kariuomenės ir jam priklausiusias pilis turi šturmuoti su svetima kariuomene – vokiečių riteriais. Dėl šios priežasties mūsų su Baranausku nuomonės apie archeologų atrastus įtvirtinimus skiriasi: Baranauskui kiekvienas didesnis įtvirtinimas atrodo kunigaikščio rezidencija, aš tuo tarpu neatmetu galimybės, kad šiuos įtvirtinimus galėjo kontroliuoti viena ar kita bendruomenė. Tokių pavyzdžių XIII a. mes iš tikro turime ne vieną ir toje pačioje Lietuvos ar Žemaitijos teritorijoje, kai jau neabejotinai egzistavo Lietuvos valstybė.
       Dar keistesnė argumentacija dėl pastovių mokesčių. Iš esmės autorius remiasi XIII a. vidurio duomenimis, t. y. to laikotarpio, kada ir pagal tradicinio požiūrio atstovų nuomonę Lietuvos valstybė jau egzistavo. Jo pateikiami jotvingių duoklės mokėjimo pavyzdžiai Haličo-Volynės kunigaikščiui Danilui nieko nekeičia. Danilas primetė jotvingiams tas duokles ir prievoles, kurios buvo atliekamos jo valstybėje, jotvingiams nieko patiems nereikėjo daryti, o tik paklusti juos pajungusio kitos valstybės valdovo valiai.
       Baranauskas, laikydamasis paplitusios mados, analogijų su Lietuva ieško visame pasaulyje ir jų visados randa. Toks jo požiūris, deja, paskandina Vidurio Europos, kuriai priklauso ir Lietuva, specifiką, jos jis, beje, visiškai neišmano. Akivaizdžiausiai regiono specifikos neišmanymą, o kartu ir svarbiausios literatūros nagrinėjama tema nežinojimą liudija, pavyzdžiui, tiesiog kvaili ginčai su E. Gudavičiumi ir I. Leonavičiūte dėl kariaunos vaidmens kuriant Lietuvos valstybę. Priešingai minėtiems autoriams, Baranauskas neigia kariaunos vaidmenį, bet neranda naudingų visuomenei kariaunos funkcijų, išleisdamas iš akių, kad jų “kenkėjiška veikla”, plėšimas ir kieminėjimas buvo pastovių duoklių užuomazga, leidusi iškilti atskirų žemių valdovams, vėliau tapusiems kunigaikščiais. Kodėl taip atkakliai bandoma nuneigti kariaunos vaidmenį, yra akivaizdu. Sutikus su Gudavičiaus kariaunos teorija, nelieka nieko kito, kaip pripažinti ir jo išvadas apie valstybės susikūrimą. Juk, šiaip ar taip, tai, ką Baranauskas įvardija, kaip valstybės datą, tėra ilgo valstybės proceso pradžia. Čia užuot įsivėlus į kvailus ginčus autoriui būtų užtekę pasiskaityti L. Leciejewiczių, net ir kiek pasenusius K. Zernackio darbus, iš kurių jis suvoktų, kad tai, ką jis mėgina nuneigti, yra ne kas kita, kaip Vidurio Europos specifika.
       Knygoje daug netikslumų, įvairių autorių minties iškraipymų (taip pat ir mano paties), dėl to vis dėlto neverta varginti skaitytojo. Mūsų dėmesio centre ir toliau turėtų išlikti Lietuvos valstybės kūrimosi istorija.
       Tačiau apie ją, deja, nėra prasmės toliau rašyti, nes nėra tų argumentų, dėl kurių būtų verta diskutuoti, jiems pritarti. Dauguma knygos skyrių yra nereikalingi ir normaliam žmogui nereikėtų vargintis juos skaityti. Tai visų pirma pasakytina apie istoriografijos skyrių, kuriame daugiausia dėmesio skiriama mėgėjiškai išeivijos publicistikai, su istorijos mokslu neturinčiai nieko bendra. Analizuoti šiuos rašinėlius reikštų tą patį, kaip remiantis “Vorutos” laikraščiu svarstyti apie lietuvių mentalitetą, ką, beje, Paryžiuje beveik prieš 10 metų bandė daryti vienas lenkų autorius. Vis dėlto šie skyriai atsirado knygoje neatsitiktinai, jie atskleidžia Baranausko istorijos supratimą. Valstybės kūrimosi procesas autoriui yra nenutrūkstamas vyksmas, prasidėjęs medžiotojų ordoms atsikrausčius į Lietuvą (11 800 m. pr. Kr.), valstybės kūrimą lėmė išorinės ir vidinės priežastys... Kažkur girdėtos tezės... Taip, tai juk ne kas kita, kaip kertiniai marksistinės teorijos akmenys, kuriuos buvo bandyta įkasti sprendžiant Lietuvos valstybės problemą.
       Marksizmas pats savaime nėra nestudijuotinas mokslas, jeigu jo teorijomis naudojamasi kritiškai. Tačiau į knygos metodologiją atkreipti dėmesį privertė pats Baranauskas, kuriam žodis “marksizmas” – keiksmažodis, savotiška etiketė, kurią galima priklijuoti kitaminčiui.
       Lietuvoje dar neįprasta rašyti kritiškas recenzijas. Už kiekvienos jų dažnai bandoma įžvelgti sąmokslus. Nepaisant šių ant manęs galinčių kristi įtarinėjimų, savo mintimis viešai pasidalyti paskatino Lietuvos istorijos naujausio mitologizavimo, dirbtinio sendinimo grėsmė. Dažnai autoriai, ėmęsi tokių žingsnių, nesuvokia, kad ne vieno ar kito reiškinio senumas prisideda prie istorijos unikalumo sukūrimo, o kad dažnas istorinis darinys pats savaime – nepaisant šimtmečių ar dešimtmečių senumo – yra įdomus ir tirtinas. Tačiau bet kurį istorinį reiškinį reikėtų vertinti siejant jį su geografine ir istorine erdve. Tomo Baranausko darbas, kaip neatitinkantis šių esminių istorijos reiškinio tyrinėjimo kriterijų, nesvarstytinas.

ALVYDAS NIKŽENTAITIS

Šiaurės Atėnai. 2000 m. spalio 28 d. Nr. 40 (530). P. 9.

PANEIGIMAS

Grįžtant prie “Lietuvos valstybės ištakų”

       2000 m. spalio 28 d. “Šiaurės Atėnuose” (Nr. 40, p. 9) išspausdintoje Alvydo Nikžentaičio recenzijoje “Nesendinkim Lietuvos istorijos” pateikta ši tikrovės neatitinkanti informacija apie Tomo Baranausko knygą “Lietuvos valstybės ištakos” (Vilnius: Vaga, 2000).
       1. “Priešingai minėtiems autoriams, Baranauskas neigia kariaunos vaidmenį, bet neranda naudingų visuomenei kariaunos funkcijų…” Iš tiesų knygoje niekur neneigiamas kariaunos vaidmuo, kuriantis Lietuvos valstybei, nors jis ir nėra plačiau analizuojamas. Kariaunos (kaip valstybės aparato dalies) funkcijos laikomos visuomenei naudingomis, pabrėžiant visuomenės gynimo funkciją: “Europos valstybės priklauso antrinių valstybių grupei. Joms formuojantis itin svarbus buvo išorinio impulso vaidmuo. Būtent jis vertė kurti veiksmingą regioninę valdymo organizaciją, kuri būtų pajėgi atsispirti jau susikūrusių valstybių spaudimui. (...) Visuomenė, šalia kurios atsirasdavo valstybinė organizacija, turėjo stiprinti savo valdžią, kad galėtų išlikti. Baltų žemėse reikėjo stiprinti politinę organizaciją, nes iškilo būtinybė organizuoti gynybą nuo IX–X a. susidariusių didelių slavų valstybių – Lenkijos ir Rusios” (p. 120–121). “Reikia pažymėti, kad viduramžiais valdovai niekada nevaldydavo vieni, jie būtinai tardavosi su savo kariauninkais ir vasalais, kurie sudarė jo tarybą” (p. 205). “Surinkdamas daugiau grūdų, Mindaugas galėjo išlaikyti didesnę kariauną ir pilių įgulas” (p. 212).
       2. “Knygoje daug netikslumų, įvairių autorių minties iškraipymų (taip pat ir mano paties)...” Iš tiesų knygoje A. Nikžentaičiu remiamasi tik 4 kartus (iš jų tik vieną kartą jo nuomonė nurodoma tiesiogiai) ir nė vienu atveju nėra iškraipyta jo mintis, kaip galima įsitikinti palygimus knygoje A. Nikžentaičio darbais paremtus teiginius su jo paties citatomis.
       a) “Iš Petro Dusburgiečio duomenų apie Sembą Alvydas Nikžentaitis sprendžia, kad baltų žemėse raitelių ir pėstininkų skaičius santykiavo kaip 1:10 (p. 140).” Plg.: Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino. Klaipėda, 1996, p. 37: “Antai Petro Dusburgiečio kronikos liudijimu Sambijos žemės kariuomenę sudarė 4000 raitelių ir 40000 pėstininkų. Šiame šaltinyje nurodytais skaičiais pasikliauti rizikinga. (...) Tačiau tai nekliudo manyti, kad Petras Dusburgietis galėjo nurodyti ir tikslų raitelių ir pėstininkų santykį 1:10. Šis, nors ir santykinis, rezultatas yra be galo svarbus mums baltų kariuomenės struktūros požiūriu.”
       b) “Lietuvos vardo išplėtimas didesnei teritorijai (maždaug dabartinei Lietuvai) turėjo būti susijęs su pakankamai tvirtos politinės organizacijos, vadovaujamos iš Lietuvos siaurąja prasme, atsiradimu” (p. 178). Plg.: Nikžentaitis A. Gentis virsta tauta // Naujasis židinys, 1994, Nr. 4, p. 23–24: “Nekartodami minėtuose tyrinėjimuose pateiktų argumentų, nurodysime, kad iki pat XIII a. Lietuva reiškė vienos žemės pavadinimą ir naują prasmę gavo tik XIII a., kuriantis Lietuvos valstybei”.
       c) “Tuo metu [1291 m.] Kolainių pilis tebebuvo didžiojo kunigaikščio valda” (p. 198). Plg.: Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino, p. 68: “Kolainiai, kaip išeitų iš tų pačių šaltinių, buvo didžiojo kunigaikščio valda. Jų vadas Surminas šaltiniuose minimas kaip pilies seniūnas (capitaneus). Jo priklausomybė nuo didžiojo Lietuvos kunigaikščio neabejotina”.
       d) “33. Mažeikis (Maseke) – lietuvių “karalius”, 1290 m. puolęs Kuršą. Jo valdos 1332 m. minimos Žemaitijoje” (p. 238). Plg.: Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino, p. 25: “Apie 1290 m. Livonijos eiliuotoji kronika mini “karalių Mažeiką” (LRCh. S. 253), o XIV a. pirmojoje pusėje Hermano Vartbergės kronikoje minima Mažeikių-Vindeikių apygarda (SRP. Bd. 1. S. 66). Ji lokalizuotina maždaug “karaliaus Mažeikos” veiksmų zonoje. Iš to būtų galima daryti prielaidą, kad Mažeikiai savo vardą gavo nuo XIII a. pabaigoje šaltiniuose minimo kunigaikščio Mažeikos, t. y., kad jau tuo metu Mažeikiai buvo žemaičių valda”; 61: “Neaišku, kokiais pagrindais į Medininkų valsčių įėjo XIII a. minimos “karaliaus” Mažeikos žemės, XIV a. jos buvo apibūdinamos kaip Mažeikių–Vindeikių dvaras”.
       3. “Tai visų pirma pasakytina apie istoriografijos skyrių, kuriame daugiausia dėmesio skiriama mėgėjiškai išeivijos publicistikai...” Iš tiesų istoriografijos skyriuje mėgėjiška išeivijos publicistika aptarta 3 puslapiuose (p. 79–82), kurie sudaro 6-7 proc. istoriografijos skyriaus teksto. Juose šiai publicistikai neteikiama didesnės reikšmės, ji įvertinta kritiškai, kaip neprofesionalų samprotavimai.
       4. “Tačiau į knygos metodologiją atkreipti dėmesį privertė pats Baranauskas, kuriam žodis “marksizmas” – keiksmažodis, savotiška etiketė, kurią galima priklijuoti kitaminčiui.” Iš tiesų knygoje niekam neklijuojama marksizmo etiketė, o Lietuvos istorikų tarpe marksistu pavadintas tik Edvardas Gudavičius, kuris pats ne kartą tai yra viešai deklaravęs, ir apie tai užsiminta tik dėl to, kad jo marksistinė metodologija, knygos autoriaus manymu, nulemia konkrečias išvadas apie Lietuvos valstybės formavimąsi (p. 91–92).
       2001.X.4

       TOMAS BARANAUSKAS

       Šiaurės Atėnai. 2001 m. spalio 13 d. Nr. 38 (576). P. 10.

Lietuvos valstybės ištakos: nuomonės     Knygos rašymas