Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. „Vorutoje“
perskaičiau keletą įdomių
„naujienų“. Tiesą sakant, tai tik man pačiam tebuvo naujienos, o
šiauliečiai jomis, pasirodo, gyvena jau kelerius metus. Matyt, nebuvau
pakankamai atidus ir pirmą kartą apie jas sužinojau tik iš pastaruoju metu
pasirodžiusių Vytauto Baškio straipsnių: „Šiauliuose, karalienės Mortos
gimtinėje, 1993 m. įsteigta kasmetinė jos vardo premija“ (Voruta. 1998
m., Nr. 4). „Nudžiugino graži iniciatyva pagerbti karalienės Mortos
atminimą Šiauliuose. Dėmesys legendinei Lietuvos moteriai siejamas su jos
kilme iš garsiosios Bulionių giminės. Miesto taryba nutarė paieškoti
tinkamesnio kultūrinio objekto nei miesto aikštė jai pagerbti. Tikėtina,
kad LKD Šiaulių skyriaus iniciatyva pateiks svarstyti kitą vietą“
(Voruta. 1998 m., Nr. 7).
Neimsiu prieštarauti šiauliečių pastangoms pagerbti Mindaugo žmonos
atminimą. Galbūt Morta ir iš tiesų yra kurį laiką gyvenusi Šiauliuose ar
jų apylinkėse. Tačiau pagarba istorinei asmenybei reikalauja, kad pagarbą
Mortai rodantieji bent jau žinotų, koks gi ryšys galėjo sieti ją su
Šiauliais. Iš tiesų beveik nėra galimybių Mortą kildinti iš Šiaulių
krašto. Ir jau visai neįmanoma, kad ji būtų priklausiusi kunigaikščių
Bulaičių (Bulionių) giminei.
Apie Mindaugo žmonos kilmę žinoma tik tiek, kiek užrašė Volynės
metraštininkas 1219 m. sutarties komentare, aiškindamas
kunigaikščių Bulaičių likimą: "...o štai Bulaičiai – Vismantas, jį gi
nužudė Mindaugas ir jo žmoną paveržė, ir jo brolius išžudė Gedvilą, Sprudeiką..."
Taigi Morta yra buvusi Vismanto Bulaičio žmona ir todėl ji
negalėjo būti kilusi iš Bulaičių giminės. Beje, gali būti, kad
metraštininkas čia sutirštino spalvas. Galbūt Morta buvo tik Vismanto
sužadėtinė. Juk vėliau ir Jogaila buvo kaltinamas, kad paveržė žmoną iš
Vilhelmo Habsburgo, nors iš tiesų Jadvyga buvo tik Vilhelmo sužadėtinė.
Pačius Bulaičius iš tiesų bandoma sieti su Šiauliais. Žinoma,
tai tik hipotezė, paremta vietovardžiais. Rašytiniai šaltiniai apie Bulaičių valdas nieko nesako. Apie pačius Bulaičius irgi beveik nieko
daugiau nežinoma. Ipatijaus metraštis dar kartą pamini tik Vismantą,
patikslindamas jo mirties aplinkybes. Jis žuvo 1251–1253 m. kaudamasis su
Mindaugo kariais prie Vykinto pilies, vadinamos Tvirimantu (Tviremietj,
Tviremientj – tai pilis kažkur Žemaitijoje, bet ne Tverai, kaip dažnai
teigiama). Matyt, Vismantas nesėkmingai bandė atkeršyti Mindaugui už
žmonos ar sužadėtinės paveržimą. Jei Morta, prieš ištekėdama už Mindaugo,
jau iš tiesų buvo spėjusi tapti Vismanto žmona, tai ji gal kurį laiką ir
pagyveno Šiauliuose.
Bet kuo remiantis Vismantas siejamas su Šiauliais? Į Rytus nuo Šiaulių
žinomi keli Vismantų ir Vismantėlių vardais vadinami kaimai (atrodo, jie
kilę tik iš dviejų pirminių kaimų). Jie taip pat gretinami su Klemės
rajone esančiais Gedvilų, Gedvilaičių, išnykusiais Gedviliškių ir
Gedviliškės kaimais bei Bulėnų kaimu Šiaulių rajone. Visi tie
vietovardžiai tarsi sudaro Bulaičių vardus atitinkančių vietovardžių
kompleksą.
Tuo remdamasis Edvardas Gudavičius ir lokalizavo čia Bulaičių
valdas (1984 m.). Be to, su Sprudeikiu Bulaičiu siejamas Sprūdės kalnas
(Šaukštelio piliakalnis, Telšių r.). Nors jis ir šliejasi prie šio
komplekso, bet yra jau gerokai nutolęs nuo Šiaulių. Jei ne kiti
vietovardžiai, vargu ar kiltų noras šį piliakalnį sieti su Šiaulių žeme.
Tačiau kalbėdami apie šiuos vietovardžius, neturėtume užmiršti, kad
juos galima įtraukti ir į visai kitokius kompleksus. Štai tarp XV–XVI a.
Žemaitijos bajorų neblogai žinoma Rušlių giminė. Jai priklausęs Vismantas
turėjo brolį Rupeikį, o šis – sūnų Jurgį. Kryžių kalno išgarsintas
Jurgaičių kaimas bei šiuo metu prie Meškuičių prijungtas Rupeikių kaimas
sudaro vieną kompleksą su jau minėtais Vismantų kaimais. Tad ar tik ne su
šiais bajorais patikimiau būtų sieti Vismanto vietovardžius? O atmetus
Vismanto vietovardžius, viso Bulaičių komplekso svorio centras pasislinktų
į Kelmės rajoną.
Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad vietovardžiai nelabai patikimas šaltinis
XIII a. kunigaikščių valdoms lokalizuoti. Jie negali konkuruoti net su
menkiausiomis rašytinių šaltinių užuominomis. O apie Šiaulių žemę viena
tokia užuomina yra. Ipatijaus metraštyje užsiminta, kad Livonijos Ordino
riteriai 1249 m. priekaištavo Vykintui, kad šis pražudęs daug Ordino
brolių. Daugelis istorikų šį priekaištą sieja su 1236 m. Šiaulių mūšio
pasekmėmis ir iš jo daro išvadą, kad būtent Vykintas vadovavo Šiaulių
mūšiui.
Tad ar tik ne Vykintas ir buvo Šiaulių kunigaikštis? Žinoma, Vismantas
galėjo būti Vykinto vasalas (tam neprieštarautų ir jo dalyvavimas Vykinto
pilies gynime). Bet gal vis dėlto patikimiau būtų jo valdų paieškoti kur
nors šalia Šiaulių žemės?
Taigi matome, jog net Vismanto ryšys su Šiauliais toli gražu nėra
neabejotinas. O ką jau kalbėti apie Mortą, jei net neaišku, ar ji tikrai
buvo ištekėjusi už Vismanto, ar tik su juo susižadėjusi? Bet kuriuo atveju
aišku, kad kildinti ją iš Šiaulių nėra jokio pagrindo. Jei Vismantas
tikrai buvo Šiaulių kunigaikštis, tai Mortos kilmė iš Šiaulių būtų netgi
visai neįtikėtina. Juk kunigaikščiai vesdavo kitų kunigaikščių dukteris, o
ne savo pavaldines.
Nekaltinu šiauliečių neatidumu. Įtariu, kad juos suklaidino istorikai
profesionalai. Kad Morta kilusi iš Šiaulių ir dargi iš kunigaikščių
Bulaičių giminės, aš pirmą kartą „sužinojau“ iš 1996 m. pasirodžiusio
Alvydo Nikžentaičio veikalo „Nuo Daumanto iki Gedimino“. Štai A.
Nikžentaičiui tokia kurioziška klaida tikrai garbės nedaro. Kai istorikai
pradės jausti daugiau atsakomybės už savo teiginius, tada ir paprasti
piliečiai galės drąsiai pagerbti istorinių asmenybių atminimą,
nesibaimindami, kad jų gražias pastangas paniekins istorikų neatidumas.
Tomas BARANAUSKAS
Voruta, 1998 03 21, nr. 12 (342), p. 12.
1253 metai Lietuvos istorijoje
