English  English   Russian  По-русски  
Viduramžių Lietuva
VIDURAMŽIŲ LIETUVOS ISTORIJA

              Lietuvos valstybės ištakos: Knygos santrauka |  Nuomonės apie knygą |  Knygos rašymas


Tarp mokslo ir fantazijos

Gediminas Lesmaitis

Ten, kur nepadeda ir teorija, ,,baltas dėmes” paprastai užpildo tam tikra fantazijos dalis.
Tomas Baranauskas

       Lietuvos valstybės susidarymo problema – viena sudėtingiausių temų LDK istorijoje – iš tyrinėtojo reikalauja ne tik aukščiausio profesinio pasirengimo lygio, bet ir griežto atsiribojimo nuo bendrų žmogiškų savybių: įgimto troškimo didžiuotis savo istorija, noro pasakyti ką nors nauja ar pateikti ,,kuo pilnesnį” įvykių vaizdą. Istorijos ir proistorės paribyje daug svarbiau sugebėti konstatuoti, ko turima informacija neleidžia pasakyti, negu pavaizduoti ,,viską kaip buvo”. Su šiomis nuostatomis ir sutikome vasaros pradžioje pasirodžiusį, ,,Vagos” leidyklos išleistą, Tomo Baranausko magistro darbą ,,Lietuvos valstybės ištakos”. Tad ir pirmi įspūdžiai bei pasvarstymai, kuriais norėtume pasidalyti su skaitytoju, yra susieti su kai kuriomis autoriaus nuostatomis tyrinėjant pasirinktą temą, detalias diskusijas paliekant specializuotai ,,istorikų cecho” spaudai.

Teigiamų personažų paieška

       Taip būtų galima įvardyti Baranausko santykį su kitais autoriais, kuris aiškiausiai atsispindi istoriografijai skirtame II skyriuje (p. 53–98). Istoriografijos tikslas – suformuluoti pasirinktos temos problematiką, atskleisti, kiek pažengta tiriant problemą, taigi šiuo atveju lauktinas ir Lietuvos valstybės susidarymo modelių pristatymas. Tačiau vietoj to pagrindiniu skyriaus motyvu tampa autoriaus atstovaujamos idėjos apie LDK susidarymą apie 1183 m. (p. 9), ištakų paieškos ir jos raida iki šių dienų. Ištakos randamos jau Motiejaus Strijkovskio darbuose, o vėlesni autoriai arba ,,užtemdo XI a. lūžį” (A. Vijūkas-Kojelavičius, p. 57), arba ,,supranta ir 1183 m. datos reikšmę Lietuvos ir Rusios istorijoje” (N. Karamzinas, p. 59), o ,,1219 m. sutarties liatkovskiškoji interpretacija akivaizdžiai slėgė XIX–XX a. sandūros istoriografiją” (p. 68) [kursyvas mano – G. L.], tuo tarpu ,,H. Paszkiewiczius pirmasis argumentuotai peržiūrėjo XII–XIII a. sandūros Lietuvos politinės organizacijos interpretaciją ir išvedė istoriografiją iš aklavietės, į kurią ji buvo patekusi po J. Latkowskio tyrinėjimų” (p. 71). Įsijautęs į vienintelio tiesos šaltinio vaidmenį, gerbiamas kolega pradeda rašyti gatvės žargonu: „... o vienas medicinos daktaras netgi ,,atrado” tariamai Ipatijaus metraštyje nurodytą tikslią Lietuvos suvienijimo datą— 1245 m. (suprantama, Ipatijaus metraščio jis nė akyse nėra matęs)” (p. 94). Čia susiduriame su mokslinės etikos problema. Kad ir kokie nelogiški būtų teiginiai, knygoje, pretenduojančioje į mokslinę, reikėtų išlaikyti bent tam tikras padorumo ribas, tuo tarpu autoriui, atrodo, tokios sąvokos kaip korektiškumas ar mokslinė etika visai negalioja. Štai pavyzdėlis, kaip pateikiamos kai kurių autorių mintys: 7 paragrafą pradeda citata, priskiriama Alfredui Bumblauskui, tuo tarpu vėliau tekste iš nuorodos paaiškėja (nuoroda nr. 305), kad su ja Bumblauskas susijęs netiesiogiai — pateikta ,,citata” yra tik jo minčių perpasakojimas kito autoriaus straipsnyje, kuriame tekstas į atskirą citatą neišskirtas. Dar didesnės Baranausko ,,nemalonės” susilaukė Inga Leonavičiūtė, su kurios nespausdintu, taigi skaitytojams neprieinamu, magistro darbu1 bandoma polemizuoti. Knygos autorius nemato reikalo plačiau aptarti magistro darbe pateiktos grobiamųjų žygių periodizacijos, juk plačioji visuomenė gali skaityti tik jo darbą, tad visą periodizaciją įvertinęs trumputėmis replikomis, konstatuoja, kad ,,Iš šio pavyzdžio aiškiai matyti, kaip siekiant pagrįsti mindauginę Lietuvos valstybės pradžios chronologiją, atitrūkstama nuo faktų ir kuriamas tariamo valstybės formavimosi proceso įvaizdis” (p. 96). Skaitytojas vėl nemato, kad nurodytame magistro darbo 41 puslapyje yra išvados. Norėtųsi gerbiamam kolegai pasiūlyti persiskaityti III darbo skyrių ,,Lietuvių grobiamųjų žygių periodizacija valstybės formavimosi kontekste”, apimantį 13–25 puslapius. Kitoje vietoje autorius vėl be jokios argumentacijos teigia, kad „1162—1350 m. žygių sąrašą sudarė I. Leonavičiūtė, tačiau jis nėra pakankamai išsamus bei tikslus...” (p. 175), tačiau jau kitame puslapyje to paties sąrašo pozicijomis remiamos paties Baranausko išvados (nuoroda nr. 632). Tai kaip išeina, ar sąrašas vis dėlto pakankamai išsamus, ar autoriaus išvados paremtos nepatikima informacija?
       Toks būtų aptariamos knygos autoriaus santykis su ,,išoriniu pasauliu”. Jau vien šiuo požiūriu jis pasirodo kaip makiaveliškas valdovas, kuriam geros visos priemonės. Skaitytojui iškart primetama sava vertybių sistema, kurioje egzistuoja viena tiesa – valstybė egzistavo iki Mindaugo ir kitaip negalėjo būti.

Šaltinotyrinė virtuvė

       Kitas svarbus kriterijus, siekiant pažinti knygos autoriaus darbo metodus – jo santykis su šaltiniais. Nuo to, su kokiomis nuostatomis einama prie šaltinio, kokie jam keliami klausimai, kaip derinami šaltiniai, kiek skiriama dėmesio techniniam šaltinio pažinimui, ir kitų veiksnių priklauso visas darbo rezultatas. Aptariamų laikų šaltiniai nėra iškalbingi, todėl atsiranda galimybė jais manipuliuoti ir gauti priešingus rezultatus. Autoriaus santykiui su šaltiniais aptarti parinkome keletą įdomesnių pavyzdžių.
       Istorija besidominčiam skaitytojui turėtų būti neblogai žinoma 1219 m. lietuvių kunigaikščių sutartis su Voluine, kuri tebelieka svarbus kriterijus bandant nustatyti Lietuvos valstybės susidarymo laiką. Baranausko atlikta šio šaltinio ,,analizė” sudaryta iš trijų veiksmų: 1) priekaištas šaltiniui dėl neišsamumo ir teiginys apie autoriui reikalingos galimybės egzistavimą: ,,valdovas neišskirtas, bet ar tai reiškia, kad jo nebuvo?” (p. 186); 2) ,,analogijų” pritaikymas, pasitelkiant apie 150 metų vėlesnius šaltinius, kurie ,,akivaizdžiai parodo, kad 1219 m. sutartimi paremti bandymai paneigti Lietuvos monarchijos egzistavimą, yra nepagrįsti” (p. 187); 3) diskusijos su priešinga pozicija: ,,E. Gudavičius priekaištauja, kad čia ,,pavyzdžiai imami iš jau ne vieną dešimtmetį gyvuojančios valstybinės struktūros ir mechaniškai keliami į tą struktūrą, kurios valstybinį pobūdį dar reikia įrodyti”. Šis priekaištas nėra tikslus: šios struktūros pobūdį reikia nustatyti, o tuo tikslu ją ir reikia lyginti su struktūromis, kurių pobūdis yra žinomas” (p. 187). Matematiškai kalbant, x be jokių įrodinėjimų paaiškinamas bet kuriuo mums žinomu skaičiumi, istoriškai — nežinomą XIII a. struktūrą bandoma sutapatinti su XIV a. valstybine struktūra, ir tai vadinama ,,lyginimu”. Be to, Baranauskas ignoruoja kitus Edvardo Gudavičiaus argumentus, neigiančius jo argumentaciją: filologinę analizę, sutarties struktūros aptarimą, teiginį apie tai, kad metraštininkas labai gerai skyrė kunigaikščių rangus2. Taigi autorius visai neaptaria svarbiausių su šaltiniu susijusių dalykų.
       Visiškai analogiškai aptariamas ir kitas Lietuvos valstybės susidarymo laikui nustatyti reikalingas šaltinis — Mindaugo tėvo charakteristika. Į Gudavičiaus bandymą versti Treniotos žodžius iš vidurinės vokiečių aukštaičių tarmės atsakoma: ,,E. Gudavičius pasiryžęs išversti net artikelį ir teigia, kad žodžius ein kunic groz, faktiškai vertėtų versti ,,vienas didelių karalių” ar bent jau ,,vienas didelis karalius”” (p. 181). Bandydamas apginti parankią šaltinio interpretaciją, Baranauskas, pats nepastebėdamas, pakrikštija neapibrėžtą įvardį artikeliu ir dėl to mano galįs pasišaipyti iš oponento. Jis ir toliau3, neatsižvelgdamas į buitinę kronikininkų kalbą, remiasi Henrio de Braktono veikalu, pagal kurio atstovaujamą Vakarų Europos sampratą nekarūnuotas valdovas, pagonis Mindaugo tėvas, negalėjo būti laikomas valdovu. Įdomu, kad gerbiamas kolega visoje knygoje neranda vietos ir reikalo aptarti valstybės susidarymo klausimams nagrinėti svarbaus Šaltinio – ,,Pasaulio aprašymo”, kuriame minimas ,,jos [Lietuvos – G. L.] pirmasis karalius Mindaugas”4. Į mūsų samprotavimus, manytume, atsako knygos teksto palyginimas su ankstesniu (1996) autoriaus straipsniu5, kuris parodo, kad be nuorodų ,,atnaujinimo” ir keleto korektūrinių pataisų turime du identiškus tekstus. Taigi visai netikėtai ta pati šaltinotyra (tekstų lyginimas) atskleidė įdomų knygos rašymo epizodą.
       Derėtų atskleisti ir knygos autoriaus ,,nuoseklią” poziciją į šaltinių išsamumo ir neišsamumo problemą. Vertindamas Henryką Łowmiańskį, jis rašo: ,,Suprantama: kai istorikas ,,tikrąją padėtį” pradeda žinoti geriau negu tie keli jo turimi šaltiniai, objektyvių išvadų sunku tikėtis” (p. 74). Tačiau kai Baranauskas, vertindamas karo žygių aktyvumą, atsiduria analogiškoje situacijoje, jo pozicija švelniai pakoreguojama. Dabar jau galima kalbėti, ,,kad negalima apie realią įvykių reikšmę spręsti iš to, kiek dėmesio tam skiria vienas ar kitas. metraštis. Tai tiesmukiškas požiūris į šaltinius. Ne metraštininkų žinios ar interesai, o praktiniai veiksmai parodo tikrąjį žygių mastą” (p. 173).
       Pateikti pavyzdžiai, aptarti vieni svarbiausių šaltinių, datuojant Lietuvos valstybės susidarymą, rodytų visišką ,,šaltinotyrinės virtuvės” nebuvimą, bent jau aptartais atvejais. Matyt, knygos autoriaus supratimu, šaltiniai turi kalbėti tai, kas reikalinga, neparankius galima užmiršti, o šaltinotyrinė diskusija vykdoma stručio principu: ,,aš nematau, vadinasi nėra, tačiau mano pozicija vis vien styro”.

Teorinis valstybės susidarymo problemos sprendimas

       Aptarus knygos autoriaus darbo metodus, manytume, vertėtų susipažinti ir su autoriaus pozicija, kaip vis dėlto ta valstybė susidarė. Pirmiausia aptaręs kai kuriuos autorius, nagrinėjusius valstybės problemą, Baranauskas išvedė savą valstybės apibrėžimą: ,,valstybė siaurąja prasme yra regioninė politinė organizacija, vadovaujama profesionalių valdininkų sluoksnio, kuris išlaikomas gyventojų mokesčiais” (p. 20). Šis apibrėžimas leistų manyti, kad autorius atstovauja pozicijai, kurios manymu Lietuvos valstybės susidarymas nulemtas vidinių veiksnių, t. y. visuomenės organizacija turi išaugti iki valstybinio lygio. Tačiau nei turinyje atsispindinti darbo struktūra, nei tolimesni tekstai šios pozicijos neišreiškia. Vidiniams pokyčiams Lietuvoje skirtas viso labo 4 puslapių referato lygio skyrelis, kuriame nerasime nei tokioje vietoje lauktinų kunigaikščių sluoksnio atsiradimo, nei žemėvaldos formavimosi ar kitų problemų aptarimo. Vis dėlto jo pabaigoje prieinama prie išvados, ,,kad remiantis šiais duomenimis ir atsižvelgiant į netrukus prasidėjusį Lietuvos reikšmės augimą, galima manyti, kad Lietuvos Kunigaikštystė susiformavo ar pradėjo formuotis apie XI a.” (p. 145, kursyvas mano – G. L.). Šioje vietoje knygos autorius kukliai nutyli, kad tai ir yra tikrasis valstybės susidarymas, apie ką rašo kitoje vietoje: ,,Galima sutikti, kad LDK susikūrimas buvo naujos valstybės gimimas, nors ir tai valstybei pagrindą padėjusi Lietuvos kunigaikštystė greičiausiai laikytina valstybe” (p. 162). Tačiau lieka neaišku, kuo ši kunigaikštystė skiriasi kad ir nuo mažesnių Nalšios, Deltuvos ar Neries kunigaikštysčių. Kodėl tada mes nekalbame apie Nalšios, Deltuvos ar Neries valstybes?
       Įdomios ir LDK susidarymo prielaidos. Čia pateiksime keletą citatų, kurių logiškumą ar realumą paliksime įvertinti patiems skaitytojams: ,,Taigi už savo pagalbą lietuviai galėjo tikėtis nemažo atlygio. Čia ir reikėtų ieškoti Lietuvos iškilimo paslapčių. [...] Jau XII a. Lietuva, remiama Polocko kunigaikščių, galėjo įtraukti jas [Nalšios, Deltuvos ir Neries kunigaikštystes – G. L.] į savo įtakos sferą, galbūt uždėti joms duokles. [...] Šitaip naudodamiesi Polocko kunigaikščių vaidais, lietuviai dėjo pamatus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Iki 1180 m. Lietuva dar buvo silpna kunigaikštystė. 1183 m. ji jau puola su kelis kartus didesne jėga. Matyt, tos kunigaikštystės, kurios jau anksčiau pateko į Lietuvos įtaką, galutinai susijungė į vieną valstybę” (p. 159). Taigi Baranauskas iš esmės tik kartoja Łowmiańskio ir Vladimiro Pašutos teiginius – Lietuvos valstybė susikūrė dėl išorės įtakos, skiriasi tik išorės įtakos objektas.

Pabaigos žodis

       Šiuose svarstymuose galėjome apžvelgti tik kai kuriuos pasirodžiusios knygos aspektus. Galima drąsiai teigti, kad autorius nepateikė nieko nauja, kas pagrįstų jo hipotezę, gerokai anksčiau aptartą Gudavičiaus6. Skaitytojui pristatyta knyga įkyriai bruka Baranausko atstovaujamą poziciją, kurią bandoma grįsti visai neistoriniais metodais. Vertėtų pažymėti ir labai nekorektišką autoriaus kalbą, kuri dar labiau menkina knygos vertę. Baigti norėtųsi paties knygos autoriaus žodžiais, įvertinančiais Łowmiańskio poziciją, tačiau labiau tinkančią ją parašiusiam: ,,T. Baranauskas [tekste H. Łowmiańskis — G. L.] tarsi pasikliaudavo pirmu įspūdžiu ir, užuot toliau bešališkai gilinęsis į problemą, visas pastangas sutelkdavo faktų, prieštaraujančių tam pirmam įspūdžiui, atmetimui arba pritempimui prie išankstinės schemos” (p. 74).

Gediminas Lesmaitis

       1 Leonavičiūtė I., Kariauna Lietuvoje formuojantis valstybei, magistro darbas, darbo vadovas E. Gudavičius, VU Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedra, Vilnius, 1998.
       2 Gudavičius E., Mindaugas, Vilnius, 1998, p. 117–120.
       3 Plg. Lesmaitis G., ,,Dėl Mindaugo tėvo charakteristikos”, in: Voruta, 1996 12 21–31, Nr. 48 (282), p. 2.
       4 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. I, Vilnius, 1996, p. 246.
       5 Baranauskas T., ,,Mindaugo tėvo charakteristika Eiliuotojoje Livonijos kronikoje”, in: Voruta, 1996 12 14–20, Nr. 47 (281), p. 6. Pastaba smalsiems skaitytojams: šios pozicijos Baranausko knygos bibliografijoje nerasite.
       6 Gudavičius E., ,,Dėl Lietuvos valstybės ištakų”, in: Voruta, 1994 03 24–31, Nr. 12 (150). p. 5; 1994 04 1–6. Nr. 13 (151), p. 5; 1994 04 7–13, Nr. 14 (152). p. 5.; Idem, ,,Dar kartą apie Lietuvos valstybės ištakas”, in: Voruta, 1995 10 21–31, Nr. 40 (226). p. 4; 1995 1 1 1–10. Nr. 41 (227). p. 4; 1995 11 11–17, Nr. 42 (228), p. 4; 1995 1 1 18–24. Nr. 43 (229), p. 4; 1995 11 25–30, Nr. 44 (230), p. 4; 1995 12 1–8, Nr. 45 (231), p. 4; 1995 12 9–15. Nr. 46 (232). p. 4; 1995 12 16–22. Nr. 47 (233). p. 4–5.

       Knygų aidai. 2000 m. Nr. 3. P. 31-33.


Lietuvos valstybės ištakos: nuomonės     Knygos rašymas     

 
Istorija
Įvadas
Chronologija
Šaltiniai
Vikingų epocha
Valstybės ištakos
Didieji kunigaikščiai
Visuomenė
Įvadas
Socialiniai sluoksniai
Valstybės santvarka
Karyba
Religija
Raštas ir kalbos
Pilys
Įvadas
Vorutos pilis
Istorija
Naujienos
Tyrinėjimų ataskaitos
Straipsniai
Poezija
Medinės pilys
Mūrinės pilys
LDK palikimas
Įvadas
Straipsniai
Žemėlapiai
Diskusijos
 
Apie svetainės autorių
Biografija
Kontaktai
 
 
 
Pasirašykite svečių knygoje: