Search 1 Billion Names - Newtab2

English  English   Russian  По-русски  
Viduramžių Lietuva
VIDURAMŽIŲ LIETUVOS ISTORIJA
              Didieji kunigaikščiai: Kęstutis karvedys | Kęstučio pabėgimas

Kęstučio pabėgimo peripetijos

Inga Baranauskienė

       Kęstučio patekimas į Vokiečių ordino nelaisvę 1361 m. kovą ir jo pabėgimas iš Marienburgo tų pačių metų lapkritį dėl savo nuotykingumo visuomet buvo vienas populiariausių Lietuvos istorijos epizodų. Dar 1732 m. jis buvo įpintas į Vilniaus universiteto jėzuitų teatro dramos apie tris Vilniaus kankinius „Sacra Fames“ siužetą1, Adomas Mickevičius Kęstučiui pabėgti padėjusį tarną Alfą padarė pagrindiniu savo poemos „Konradas Valenrodas“ herojumi2, o kalbant apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą, – kas neskaitė Petro Tarasenkos apysakos „Pabėgimas“3?
       Šiam epizodui daug dėmesio skyrė ir istoriografija. Po daugelio tyrinėjimų įsivyravo nuomonė, kad Kęstutis buvo paimtas į nelaisvę tik vieną kartą, nors remdamiesi kryžiuočių kronikininko Vygandas Marburgiečio pateiktais dviem šiek skirtingais šio įvykio aprašymais, kai kurie XV–XVI a. kronikininkai, pvz. Janas Dlugošas4 ir Simonas Grunau5, sukūrė versiją apie pakartotinį Kęstučio sugavimą. Svarbiausias argumentas – pakartotinio Kęstučio sugavimo nemini nei jo amžininko Hermano Vartbergės „Livonijos kronika“ (baigta apie 1378 m.)6, nei XV a. pradžioje rašyti bendru ankstesniu šaltiniu paremti Torunės analai ir Detmaro iš Liubeko bei Jono iš Posilgės kronikos7, nei keliais dešimtmečiais vėliau rašęs Konradas Bitšinas8. Tuo tarpu Vygando Marburgiečio kronikoje yra bent dešimt po du ar net po tris kartus pakankamai skirtingai aprašytų įvykių9, tad pasikartojantis pasakojimas apie Kęstučio nelaisvę ir pabėgimą neturėtų stebinti. Pasikartojimų buvimą jau XIX a. pastebėjo pirmieji kronikos leidėjai, o Augustinas Janulaitis savo studijoje „Kęstutis Marienburgo pilyje ir jo pabėgimas iš ten (1361)“, regis, sudėliojo visus taškus ant „i“10.
       Vis dėlto, 1989 m. paskelbtoje Williamo Urbano studijoje „Kryžiaus karas Žemaitijoje“11 vėl buvo prabilta apie du pabėgimus, o 2003 m. Darius Baronas paskelbė straipsnį, pretenduojantį argumentuotai įrodyti, kad į Vygando Marburgiečio kronikoje aprašyti du skirtingi Kęstučio paėmimai į nelaisvę12. Taigi šią problemą verta nuosekliai išnagrinėti dar kartą.

       Kęstučio paėmimas į nelaisvę

       Dariaus Barono versija apie pakartotinį Kęstučio paėmimą į nelaisvę grindžiama Vygando Marburgiečio pateiktų Kęstučio suėmimo aprašymų skirtumais.
       Pirmajame aprašyme Rastenburgo viršininkas Henrikas Kranichsfeldas, Henrikas Beleris ir Saksonijos kunigaikštis Albertas, grįžę iš nesėkmingo žygio į Deliatičių kraštą, prie Ubliko (Wobel) ežero suseka Kęstučio, Algirdo ir Patriko Narimantaičio 500 vyrų kariuomenę; kryžiuočiai staiga užpuola lietuvius, Ekersbergo viršininkas Jonas [Hankė] paima Kęstutį į nelaisvę ir paveda saugoti Mikalojui iš Vindekaimio; vėliau Saksonijos kunigaikštis budrios sargybos saugomą Kęstutį nulydi į Marienburgą iš kur šis po pusmečio pabėga13.
       Antrasis pasakojimas pradedamas žinia, kad Kęstutis paėmė Johanisburgą, Ekersbergą ir nužygiavo prieš Prūsijai pavaldžius „žuvininkus“14. Darius Baronas laiko šią žinią intarpu ir teigia, kad antrasis Kęstučio paėmimo į nelaisvę aprašymas – tai pasakojimas apie pabėgusio Kęstučio gaudymą15.
       Pamėginkime panagrinėti detaliau. Kai kurie istorikai išties buvo linkę manyti, kad tikrasis Johanisburgo puolimas įvyko 1366 m.16 Tokią prielaidą perša aprašymų analogijos: abiem atvejais pilies viršininkas Jonas Kolinas, gindamasis nuo lietuvių, pasitraukia į išvietės bokštą. Be to, Ekersbergo viršininkas čia įvardijamas kaip Hademaras, nors pirmajame Kęstučio paėmimo į nelaisvę aprašyme jis vadinamas Hanke. Vis dėlto, reikia pastebėti, kad pagal 1361 m. Johanisburgo puolimo aprašymą viršininkas Jonas Kolinas patenka į nelaisvę, o pagal antrąjį – išsigelbsti. Pirmuoju atveju puolamas Johanesburgas ir Ekersbergas, antruoju – tik Johanesburgas (po to Kęstutis norėjęs pulti Girdavą, bet pastebėjęs besitelkiančius kryžiuočius, pasuko namo)17. Vygando Marburgiečio kronikos leidėjas ir komentatorius Theodoras Hirschas neatmetė dviejų žygių galimybės18. Reikia pasakyti, kad netiesioginių užuominų apie Johanisburgo ir Ekersbergo puolimą galima rasti ir pirmojoje Vygando Marburgiečio 1361 m. įvykių atpasakojimo versijoje. Pirmiausia pastebėtina, kad pagal šią versiją Kęstutis buvo susektas prie Ubliko (Wobel) ežero19, t. y. jau praėjęs piečiau esančius Johanisburgą ir Ekersbergą. Antra, pasakodamas apie kryžiuočių sugrįžimą iš nepavykusio žygio į Deliatičius, Vygandas Marburgietis pažymi, kad jie „convertunt se in obsidionem castri Eckersberg“20 – pažodžiui „pasisuko į Ekersbergo pilies apgulą“. Ši frazė jau seniai glumina Vygando Marburgiečio kronikos vertėjus: Ekersbergas – ordino pilis, tad apie kokią apgulą čia galima šnekėti21? Bet jeigu įsiskaitysime į antrąją 1361 m. įvykių versiją, viską galima paaiškinti. Tuo metu, kai kryžiuočiai keliavo namo, Kęstutis puolė Ekersbergą (ir jį paėmė). Dar daugiau, Vygandas Marburgietis nurodo, kad šios pilies viršininkas išsigelbėjo, didvyriškai gindamasis išvietės bokšte22. Kryžiuočių pilių išviečių bokštai, „danskeriai“, būdavo statomi kaip slėptuvės, juose buvo galima efektyviai gintis, bet tik ribotą laiką. Ekersbergo viršininko išsigelbėjimas perša mintį, kad Kęstutis atsitraukė, nepaėmęs bokšto, o jį tokiam žingsniu galėjo paskatinti būtent žinia apie kryžiuočių kariuomenės grįžimą.
       Tuo tarpu antrajame pasakojime yra užuominų apie kryžiuočių žygį į lietuvių kontroliuojamas teritorijas. Vygandas Marburgietis rašo: „Gandas apie tą dalyką [Kęstučio žygį] pasiekė Rastenburgo viršininką, kuris su Bartų viršininku perjoja per plačias girias, vienur kitur pasiplėšdami.“23 Užuomina apie plėšikavimą rodo, kad jie jojo ne per savo teritoriją, be to, nuo Rastenburgo iki Ekersbergo vos kelios dešimtys kilometrų, todėl apie jojimą „per plačias girias“ Vygandas Marburgietis galėjo rašyti, tik turėdamas omenyje pajėgų grįžimą nuo Narevo.
       Ekersbergo viršininko vardas – Johanas [Hankė] arba Hademaras – vienintelis ženklesnis neatitikimas. Tačiau reikia pastebėti, kad Johanas [Hankė] figūruoja abiejuose Kęstučio suėmimo aprašymuose, o Hademaras veikia tik Ekersbergo puolimo metu. Vygando Marburgiečio kronikos leidėjai iškėlė prielaidą, kad „Hademaras“ – tai iškraipytas vardo „Hankė“ variantas24, bet jeigu ši prielaida nepriimtina, belieka spėti, kad iškart po pilies sunaikinimo Hademaras atsistatydino arba buvo pašalintas iš Ekersbergo viršininko pareigų, o Johanas [Hankė] buvo paskirtas į jo vietą.
       Apibendrinant, galima pasakyti, kad Johanisburgo ir Ekersbergo puolimas 1361 m. labai tikėtinas, ir nereikėtų stebėtis, kad 1366 m. Johanisburgas buvo puolamas dar kartą – kryžiuočiai irgi nuolat puldinėjo tas pačias lietuvių pilis. Bet net tuo atveju, jeigu laikysimės nuomonės, kad Vygandas Marburgietis kažką supainiojo, jo pasakojimo apie Johanisburgo ir Ekersbergo paėmimą jokiu būdu negalima laikyti intarpu – tai antrojo pasakojimo apie Kęstučio paėmimą į nelaisvę įžanga, nurodanti, kokiomis aplinkybėmis Rastenburgo ir Bartenšteino pilių viršininkai ėmėsi persekioti lietuvius.
       Dariaus Barono versija apie pakartotinį bėglio Kęstučio paėmimą į nelaisvę prieštarauja ir Vygando Marburgiečio nurodytai Kęstučio bėgimo krypčiai. Pasak jo, Kęstutis ėjęs link Drevencos upės, kurią perplaukęs, pateko į Mazoviją, pas seserį25 – taigi Kęstutis bėgo į pietus. Tuo tarpu Ekersbergas, Rastenburgas ir Bartenšteinas buvo nuo Marienburgo į rytus, ir perplaukęs Drevencos upę, Kęstutis fiziškai nebūtų galėjęs susidurti su minėtųjų pilių viršininkais – juk jie nepatruliavo Osterodės apygardoje!
       Keistai atrodo ir Dariaus Barono tvirtinimas, kad antrajame pasakojime apie Kęstučio sugavimą Rastenburgo viršininkas aptinka pusryčiaujančius lietuvius, bet ne kariuomenę26. Apie skaitlingas lietuvių pajėgas liudija čia pat nurodyti jų nuostoliai (100 užmuštų ir daug sužeistų) bei kryžiuočių paimtų arklių skaičius (200)27. Faktas, kad antrajame pasakojime neminimas nei Algirdas, nei Patrikas, nei Saksonijos kunigaikštis, vėlgi neturėtų būti vertinamas kaip prieštaravimas – Kęstučio paėmimo į nelaisvę epizode nei vienas iš jų neatliko jokio vaidmens.
       Netikslus Dariaus Barono teiginys, kad Kęstučio gaudynėse dalyvavę riteriai skirtingose Vygando Marburgiečio pasakojimuose „atlieka nevienodus vaidmenis“28. Žinia, antrasis pasakojimas detalesnis. Verneris iš Vindekaimio ietimi išmuša Kęstutį iš balno; šis pašokęs perduria jo žirgą; čia pat Kęstutį bando pulti kažkoks Doibanas, bet žirgas numeta jį žemėn; tuomet pasirodo iš pirmojo aprašymo pažįstamas Mikalojus iš Vindekaimo. Kęstutis kaunasi su juo ir podraug persimeta keliomis frazėmis: prisistato, reikalauja liautis jį puolus, žada atlygį29. Šis pokalbis Augustinui Janulaičiui atrodė abejotinas30, bet antra vertus jis visai įmanomas. Prisistatydamas ir siūlydamas atlygį, Kęstutis galėjo tikėtis sugluminti priešininką, ir tai pasirodė veiksminga, nes, nors Mikalojus iš Vindekaimio pasiūlymą išdidžiai atmetė, Kęstutis čia pat ištrūko, iš kažkur gavęs žirgą. Lietuviškas vertimas perša mintį, kad žirgą Kęstučiui „padovanojo“ pats Mikalojus iš Vindekaimio31, tačiau lotyniškas tekstas „Et peciit rex sibi presentare equum, quod fecit“32 pažodžiui verčiamas „Ir prašė karalius jam atvesdinti (arba pristatyti) žirgą, ką padarė,“ o tai leidžia spėti, kad žirgą Kęstučiui galėjo atvesti ir jo paties kariai. Vygandas Marburgietis čia pat rašo, kad prie Kęstučio prijojo kažkoks jaunuolis, už pavadžio bevedąs kitą žirgą33. Tai logiška: pastebėję, kad kunigaikštis išmuštas iš balno, jam į pagalbą pulti galėjo ir daugiau lietuvių. Deja, atrodo, kad Vygando Marburgiečio minimas jaunuolis padarė Kęstučiui meškos paslaugą. Įjojęs tarp žirgų, Kęstutis skubino jį sukti atgal, tačiau jaunuolis užsispyrė pirma pralesti kunigaikštį34. Buvo prarastos kelios sekundės, ir tai, matyt, leido Mikalojui iš Vindekaimio kartu su Jonu iš Ekersbergo pavyti Kęstutį bei paimti jį į nelaisvę. Vis dėlto, mums šiuo atveju svarbiausia tai, kad aprašyta situacija visiškai atitinka pirmąją įvykių versiją, pagal kurią Kęstutį į nelaisvę paėmė Jonas iš Ekersbergo, o Mikalojus iš Vindekaimio buvo netoliese, nes čia pat perėmė belaisvį savo žinion.
       Beje, naudojantis proga, norisi atkreipti dėmesį ir į vieną Vygando Marburgiečio kronikos lietuviško vertimo netikslumą. Čia, pirmajame pasakojime, nurodoma, kad Kęstutį iš balno išmušė Konradas Hobergas35. Tačiau iš lotyniško vertimo teksto seka, kad Konradas Hobergas išmušė iš balno ne Kęstutį, o Patriką. Pažodžiui čia kalbama apie Patriko bėgimą, toliau pranešama, kad Konradas Hobergas išmušė jį (?) iš balno, o Hankė iš Ekersbergo sugavo Kęstutį, ir girdėdamas, kad kažkas kitas (?) nutrenktas nuo arklio, gailėdamasis stengėsi jį pakelti, o lietuvių karalių pavedė saugoti Mikalojui iš Vindekaimio36. Casparas Schü tzas, kaip minėta, XVI a. naudojęsis Vygando Marburgiečio kronikos originalu, irgi teigė, kad Konradas Hobergas išmušė iš balno Patriką37. Lieka neaišku, ką pakelti norėjo Jonas iš Ekesrbergo – Patriką ar kokį nors kryžiuotį, bet akivaizdu, kad tai nebuvo Kęstutis.
       Apibendrinant, galima pasakyti, kad abu Vygando Marburgiečio pasakojimai apie Kęstučio paėmimą į nelaisvę, faktų prasme sutampa labai tiksliai, tik akcentuoja skirtingas detales.
       Darius Baronas ir pats pripažįsta, kad mėgindamas įrodyti savo prielaidą dėl pakartotinio Kęstučio sugavimo, turi paradyti Vygando Marburgiečio tekstui itin „aštrią“ operaciją: nutraukti sakinį, „priversti“ Kęstutį, užuot pasukus į Mazoviją, keliauti link Lietuvos ir pan.38 Todėl jis imasi atsargiai siūlyti alternatyvą, teigdamas, kad antrą kartą Kęstutis galėjęs patekti į nelaisvę per žygį, atliktą 1362 m., dar prieš kryžiuočiams puolant Kauną39. Vis dėlto, tokiai prielaidai prieštarauja du dalykai. Pirma, prie jos visiškai nesiderina antrojo Vygando Marburgiečio pasakojimo pabaiga: „Per tai pamiršę sugautą Kęstutį, ir [vadas?] nusiuntė savąjį apavo tvarkytoją į Ragainę pas komtūrą, kuris atsiųstajam pasakė, kad karalius [Kęstutis] esąs namie, o pabėgo [jis] nuo [didžiojo] magistro, persirengęs teutonų broliu.“40 Akivaizdu, kad atsakydamas į klausimą apie Kęstučio likimą, Ragainės komtūras papasakojo jo pabėgimą iš Marienburgo, kas pakartotinio Kęstučio paėmimo į nelaisvę atveju būtų nuskambėję visiškai ne į temą.
       Antra, vos baigęs antrąjį pasakojimą apie Kęstučio nelaisvę bei pabėgimą, Vygandas Marburgietis praneša, kad Henrikas iš Šioningeno (Ordino maršalas) žvalgė Kauno pilį, nes Ordinas ją manė pulti „ateinančią žiemą“41. Kitoje kronikos vietoje jis jau buvo nurodęs, kad maršalas rengė siaubiamąjį žygį į Kauno apylinkes, Kęstučiui dar tebeesant nelaisvėje42. Galima pagrįstai teigti, kad pilies žvalgymai vyko šio žygio metu, t. y. 1361 m. viduryje. Tokiu atveju išeina, kad puolimą, kuris vėliau buvo perkeltas į 1362 m. kovo mėnesį, iš pradžių buvo numatoma rengti 1361–1362 m. žiemą, – įvykių seka aiški ir logiška. Tačiau jeigu vadovaudamiesi Dariaus Barono siūlymu, prieš žinią apie Kauno žvalgymą einantį pasakojimą apie Kęstučio paėmimą į nelaisvę datuosime 1362 m. pradžia, toliau nurodyta „ateinanti žiema“ persikels į 1363 m. ir prasidės chronologinė painiava.
       Trumpiau tariant, antrąjį Vygando Marburgiečio pasakojimą apie Kęstučio paėmimą į nelaisvę galima datuoti tik 1361 m. pradžia, o tai savaime reiškia, kad čia aprašomi tie patys įvykiai, kaip ir pirmajame. Dariaus Barono siūloma versija apie pakartotinį Kęstučio suėmimą, kaip ją besuktum, neišlaiko kritikos. Autorius ir pats jaučia jos silpnumą, tad kyla klausimas: kam save gerbiančiam istorikui apskritai prireikė imtis faktų pritempinėjimo?
       Susidaro negeras įspūdis, kad čia kalta jau minėta antrojo pasakojimo pabaiga: „pamiršę sugautą Kęstutį...“43 Darius Baronas iš šio nelabai aiškaus sakinio sukurpia visiškai neįtikėtiną istoriją: „...vokiečiai... pasitraukia, palikę Kęstutį...“44 lyg kokį nereikalingą daiktą. Toliau straipsnyje plėtojama mintis apie Kęstučio nereikalingumą. Dariui Baronui kyla klausimai, ar Marienburge Kęstutis galėjęs atsitiktinai atsidurti kameroje, kurioje buvo plyšys, ar jam galėjo atsitiktinai paskirti pagoniškos kilmės tarną ir t. t. Prisimenamas Kęstučio kalinimas Krėvoje, retoriškai teiraujamasi: „Nejaugi Krėvos pilies administravimas buvo aukštesnio lygio negu Marienburgo?“ Apsidraudžiama: „Galbūt tik batofilai tuo galėtų patikėti“, ir nepaaiškinus, kaip nesusipratėliams baltofilams reikėtų vertinti Krėvos administravimą Vytauto pabėgimo kontekste, padaroma išvada: Vokiečių ordino vadovybei Kęstučio pabėgimas nebuvo nei staigmena, nei tragedija45. Pabaigoje ši išvada papildomai pagrindžiama. Darius Baronas aiškina, kad Kęstutis buvo prastas karvedys ir netikęs politikas, vadina jo bandymus priimti krikštą „ne visai rimtomis iniciatyvomis“, o jį patį „uždelsto veikimo bomba, kuriai neutralizuoti, deja, prireikė smurtinių priemonių.“46 Pastarųjų teiginių analizė reikalauja atskiro straipsnio, tad kol kas tenka susitelkti ties klausimu, ar Kęstutis iš tiesų galėjo būti „paliktas“?
       Prielaidos absurdiškumas akivaizdus. Kryžiuočiai nebūtų sąmoningai palikę Kęstučio, net jeigu tai būtų buvęs pats kvailiausias ir destruktyviausias veikėjas visoje pasaulio istorijoje. Už kilmingą belaisvį, juolab už Lietuvos valdovo brolį, buvo galima gauti nemenką išpirką47. XIII a. už Mindaugo giminaitį Lengvenį buvo sumokėta 500 pusmarkių48, 1329 m. už kunigaikštį Margirį – 20 tūkstančių florinų49. Mainais už išlaisvinimą taip pat buvo galima pareikalauti sugriauti kokią pilį: antai, XIV a. pradžioje vaduodamas iš nelaisvės savo riterį Joną iš Ikškilės, Ordinas sugriovė Daugpilį50. Taigi už Kęstutį Ordinas galėjo užsiprašyti bet ko.
       O jeigu Algirdas nebūtų sutikęs mokėti – juo geriau. Būdamas nelaisvėje, Kęstutis negalėjo vykdyti kunigaikščio funkcijų, t. y. spręsti ginčų, teisti nusikaltėlių ir pan., kas komplikavo visą Trakų kunigaikštystės vidaus gyvenimą. Be to, išpirktas iš nelaisvės, Kęstutis jau nebebūtų turėjęs ankstesnio autoriteto. Nelaisvė viduramžių Lietuvoje buvo vertinama kaip didelė negarbė. XIII–XIV a. daugelis Lietuvos didikų tokiomis aplinkybėmis rinkdavosi savižudybę, nors ir turėjo realią galimybę išsipirkti. Pavyzdžiui, 1213 m. nelaisvėje nusižudė Daugirutis51, nusižudyti mėgino ir aukščiau minėtasis Lengvenis, tiesa, nesėkmingai52; Margiris, antrą kartą iškilus nelaisvės grėsmei, Pilėnuose surengė kolektyvinę savižudybę53; vyresnysis Kęstučio brolis Narimantas Strėvos mūšio metu pasikorė54, regis, irgi vengdamas patekti kryžiuočiams į rankas, nors, antra vertus, tokiu būdu jis prisiėmė atsakomybę už pralaimėjimą. Brolio poelgio fone Kęstutį reabilitavo tik sėkmingas pabėgimas, tačiau kryžiuočiai neturėjo priežasčių nei jo skatinti, nei juolab palikti kilmingojo belaisvio kaip nereikalingo daikto.
       Vis dėlto kaip turėtume interpretuoti Vygando Marburgiečio frazę apie Kęstučio „užmiršimą“? Pirmiausia reikia pasakyti, kad „užmiršti“ nebūtinai reiškia „palikti“ – gali būti ir kitų sinonimų, pvz.: „negalvoti“. Be to, aptariamoji frazė „Unde obliti captivitatis Kynstutem“ greičiau turėtų būti verčiama „Per tai užmiršę Kęstučio nelaisvę“. Antrojo pasakojimo detalumas ir kartu siaurumas byloja, kad jo pirminis šaltinis buvo betarpiškas Kęstučio suėmimo dalyvis – konkrečiai Mikalojus iš Vindekaimio, nes būtent Mikalojus iš Vindekaimio antrajame pasakojime iš pasyvaus belaisvio saugotojo virsta pagrindiniu mūšio herojumi. Be to, čia akcentuojama jo giminaičio Vernerio iš Vindekaimio narsa – jis išmuša Kęstutį iš balno, o kitą dieną miršta nuo sužeidimų55. Tuo tarpu Ekersbergo viršininkas antrajame pasakojime atlieka tik pagalbinį vaidmenį. Visa tai leidžia spėti, kad Vygando Marburgiečio informatoriai buvo Vindekaimiečiai: pats Mikalojus arba jo palikuonys, siekę įamžinti giminės žygdarbius.
       Taigi pažvelkime į situaciją Mikalojaus iš Vindekaimio akimis. Kai Kęstutis buvo parvestas į stovyklą ir perduotas sargybai, Mikalojus iš Vindekaimio belaisviu jau nebesirūpino. Jo mintys sukosi apie mirštantį Vernerį ir apie mūšio metu paimtą grobį, į kurio dalis turėjo jam tekti. Pasak Vygando Marburgiečio, Kęstučio nelaisvė buvo pamiršta būtent „per tai“. Tačiau praėjo pusė metų – grobis buvo įsisavintas, euforija praėjusi, ir tuomet Mikalojus iš Vindekaimio natūraliai turėjo pagalvoti apie Kęstutį: gal jau bus susitarę dėl išpirkos, gal ir pačiam kas nors „nubyrės“? Pas Ragainės viršininką, dažnai kuruojantį belaisvių išpirkimą56, buvo pasiųstas apavo tvarkytojas, o čia lyg perkūnas iš giedro dangaus: Kęstutis pabėgo! Štai tokie galėjo būti eilinio riterio įspūdžiai, atsispindėję antrajame Vygando Marburgiečio pasakojime apie Kęstučio paėmimą į nelaisvę.

       Kęstučio pabėgimas iš Marienburgo

       Apie Kęstučio pabėgimą iš Marienburgo Vygandas Marburgietis mums paliko gana daug informacijos. Štai jo užfiksuoti faktai: neįvardintoje kameroje užrakintas Kęstutis, saugomas dviejų riterių, bet tik dieną, pastebėjo sienoje esant plyšį; plyšį jis praplatino ir pridengė, o pagonių kilmės tarnas Alfas išnešė plytas; paskui per pirmąjį miegą Kęstutis išlindo pro išmuštą skylę, nusileido į fosą, susitiko su Alfu, parūpinusiu jam kryžiuočių riterio apsiaustą bei žirgus, ir taip „linksmas ištrūko“; pakeliui sutiko vieną riterį, bet šiam įtarimo nesukėlė; jojo Lybštato keliu, prie kažkokios pelkės paleido žirgus, toliau ėjo pėsčias, galop perplaukė Drevencos upę ir pateko į Mazoviją pas seserį. Vygandas Marburgietis dar mini lietuvių pasiuntinius, jau antrą kartą atvykusius į Marienburgą, kurie Kęstučio laukę dykroje ir pas kuriuos jis atėjęs pėsčiomis57.
       Dariui Baronu kyla abejonių dėl „atsitiktinumų“ gausos. Pvz., jam atrodo įtartina, kad Kęstučio kameroje buvo plyšys, „rodantis pabėgimo kryptį“, kad jam buvo skirtas pagonių kilmės tarnas, kad niekas nepastebėjo, kaip šis tarnas išneša plytas, kad niekas negirdėjo, kaip pabėgimo naktį buvo atvesti žirgai ir t. t. Dariui Baronui kliūva ir Vygando Marburgiečio informuotumas apie pabėgimo detales. Iš to jis daro išvadą, kad „pabėgimas Vokiečių ordinui nebuvo staigmena“58, nors akivaizdu, kad pabėgimo detalės paaiškėjo jau post factum. Net Vygando Marburgiečio kronika liudija apie tam tikrą tyrimą: nuoroda, kad Kęstutį kelyje sutikęs riteris vėliau prisiminė, kaip atrodė bėglys, suponuoja, kad šis riteris buvo apklaustas. Apklausti turėjo būti ir kiti galimi liudininkai. Be to, kryžiuočiai turėjo faktus: skylę sienoje, kartu su Kęstučiu dingusį tarną, prie pelkės palei Lybštato kelią lakstančius žirgus, – atkurti bendrą vaizdą nebuvo sunku.
       Galima sutikti tik su viena Dariaus Barono išvada, – Kęstutis buvo saugomas nepakankamai akylai59. Bet būtina patikslinti, – ne vien tik jis. 1364 m. „amžiaus pabėgimą“ įžūlumu bemaž nustelbė „amžiaus apiplėšimas“. Marienburgo pilies kepėjai, kūrybingai pritaikę Kęstučio patirtį, prakirto bokšto mūrą ir išnešė iždinės brangenybes. Ordinas galėjo pasidžiaugti nebent tuo, kad vagys buvo sugauti Vokietijoje60, tačiau mums šiuo atveju svarbiausia faktas, kad net ir po Kęstučio pabėgimo Marienburgo apsaugos spragos nebuvo likviduotos.
       Vis dėlto, organizuoti pabėgimą Kęstučiui nebuvo lengva. Pamėginkime įsivaizduoti potencialias problemas ir galimus jų sprendimo būdus.
       Pirmasis klausimas: kur tiksliai buvo laikomas Kęstutis? Pasak tradicijos, jo kamera tapo celė Marienburgo Aukštutinėje pilyje, vėliau pavadinta „Vytauto cele“61 (žr. pilies planą). Tyrinėtojai neprieštarauja: 1361 m. Marienburge tiesiog nebuvo tinkamesnės vietos aukštakilmio kalinio saugojimui. „Vytauto celė“ – vienintelė patalpa, specialiai įrengta kaip kalėjimas. Šalia jos yra karceris, o galerijoje prie įėjimo į bloką – patalpos sargybai, t. y. holas ir du kambariai, kaip tik tinkantys dviems riteriams, kurie, pasak Vygando Marburgiečio, saugojo Kęstutį. Pati celė erdvi, bet labai prastai apšviesta. Vienintelis langelis aukštai, jis pats nedidelis, o niša labai gili (sienos storis – apie 3 m), taigi celėje net dieną tvyro prieblanda.


Marienburgo pilies planas; A – Vytauto celė, B – Šv. Onos koplyčia, C – bokštas, D – malūnas, E – išvietės bokštas, F – fosa. Parengta pagal: Torbus, T., Die Konventsburgen im Deutschordensland Preussen, München, 1998, p. 518–519.

       Jeigu įsivaizduotume save Kęstučio vietoje ir, ant ko nors pasilypėję, pažvelgtumėme pro langą, prieš save pamatytumėme terasą ir sieną su šaulių galerija (žr. planą). Dieną judėjimas terasoje gana intensyvus – pro čia vaikštoma į Šv. Onos koplyčią, bokštą ir pastatus tarp jų, tačiau naktį ji greičiausiai nesaugoma. Čia galima patekti tik per centrinius Aukštutinės pilies vartus, o faktas, kad nakčiai be apsaugos buvo paliekama netgi Kęstučio celė62, liudija, kad Ordinas buvo linkęs riboti sargybos postų skaičių.
       Už sienos – sausoji fosa, t. y. griovys, skiriantis Aukštutinę pilį nuo Viduriniosios. Iš abiejų pusių jį blokuoja sienos, bet jose yra varteliai. Dieną jie nuolat atviri – pro čia patenkama į malūną, o nakčiai galima tiesiog užstumti velkę ir pakabinti spyną. Išties kam Ordinui eikvoti žmogiškuosius išteklius 2–3 visiškai nereikalingiems sargybos postams?! Sargyba gali budėti nebent prie vartų į priešpilį, bet ir tai abejotina. Normaliomis sąlygomis naktį pakanka saugoti tik centrinius pilies ir 2–3 svarbiausius priešpilio vartus. Tačiau prie pastarųjų budinti sargyba negalėjo būti tokia pat budri, kaip pilyje – priešpilyje pernelyg didelis žmonių judėjimas. Taigi, nusigavus iki priešpilio vartų, su tinkama maskuote būtų galima prasmukti. Tik kaip ten patekti?
       Grįžkime į celę. Sienos tinkuotos, šiandien padengtos storais plieno lakštais, bet Kęstučio laikais to, be abejo, nebuvo. Sienos storis, kaip minėta, apie 3 m, ir ji atrodo neįveikiama. Tačiau neapsigaukime – turint noro, laiko ir įrankių, galima išgriauti bet kokio storio sieną.
       Noro Kęsutis nestokoja, ir bėgti jam – ne pirmiena. 1351 m. buvo pabėgęs nuo Vengrijos karaliaus63, taigi patirties yra. Laiko taip pat yra – uždarytam celėje vis tiek nėra ką veikti. Svarbiausia problema – įrankiai. Dar reikia sugalvoti, kaip atsikratyti iš sienos išimtų plytų, kuo pridengti skylę, kaip išvengti demaskavimo dėl dulkių ir suteptų drabužių, pagaliau, įspėti lietuvių pasiuntinius, o per juos ir Birutę su Algirdu, kad neskubėtų mokėti išpirkos. Bet visos šios problemos nesunkiai išsprendžiamos, užverbavus tarną.
       Patarnauti Kęstučiui Ordinas buvo paskyręs pagonių kilmės Alfą64. Iš pirmo žvilgsnio faktas išties atrodo keistai: susidaro įspūdis, kad pasirinktas potencialiai nepatikimas asmuo. Bet pasvarstykim nuodugniau: kas galėjo būti Alfas ir kodėl jis buvo paskirtas patarnauti Kęstučiui? Viena iš versijų: Kęstutis nemokėjo vokiškai, todėl jam teko skirti lietuviškai kalbantį tarną65. Liudijimai apie Kęstučio vokiečių kalbos žinias prieštaringi. Kaip matėme, jam pavyko susišnekėti su Mikalojumi iš Vindekaimio, o taip pat su bėgant sutiktu riteriu. Antra vertus, Vygandas Marburgietis pažymi, 1379 m. derybose su Kęstučiu du kartus dalyvavęs vertėjas (Tomas Survila)66. Renkantis aukso vidurį, galima pasakyti, kad Kęstučio vokiečių kalbos žinios greičiausiai buvusios vidutinės, ir Alfas tikrai galėjo būti skirtas jam patarnauti dėl to, kad mokėjo kalbą. To galėjo reikalauti ir bendras etiketas. Tačiau šiuo atveju Alfas turėjo būti lietuvis, o ne prūsas – prūsų ir lietuvių kalbos skiriasi pakankamai smarkiai. Be to, prūsai jau seniai buvo krikščionys, todėl Vygando Marburgiečio nurodyta „pagoniška“ Alfo kilmė turėjo reikšti būtent lietuvišką kilmę.
       Kokio tipo lietuvį Ordinas galėjo skirti patarnauti belaisviui „lietuvių karaliui“? Be abejo, ne tokį patį belaisvį, kaip jis pats. Tačiau Ordine buvo ir kitokių lietuvių – perbėgėlių. Įsivaizduokime, kad Alfas – perbėgėlis (arba kilęs iš perbėgėlių šeimos), ir jis iš karto pasirodys patikimesnis net už tūlą vokietį. Galbūt ir Ordinui taip pasirodė? Galbūt dėl to Alfas ir buvo pasirinktas – ne tik dėl kalbos, bet ir siekiant įgelti Kęstučiui?
       Bet Ordinas, matyt, neįvertino keleto veiksnių. Pirma: ilgainiui perbėgėlius bemaž visuomet užplūsta nostalgija. Pritapti naujoje bendruomenėje sunku, savi rateliai svetimų neįsileidžia, o jei kalbėsim konkrečiai apie Vokiečių ordiną, čia naujakrikštas – antrarūšis žmogus. Net jeigu Alfas būtų pasirinkęs gyvenimą Ordine savo valia, ilgainiui jis turėjo sukaupti pakankamai nuoskaudų, kad imtų savęs klausti, ar vertėjo. Kęstučio išgelbėjimas suteikė Alfui galimybę grįžti namo ir užsitikrinti nepalyginamai aukštesnę padėtį visuomenėje, – kaip matėme, atlygį Kęstutis siūlydavo lengvai ir greitai.
       Vis dėlto, atlygis vargu ar buvo vienintelis Alfo motyvas. Nemažai galėjo lemti ir Kęstučio asmenybės patrauklumas. Šaltiniuose netrūksta epizodų, atskleidžiančių šio žmogaus charakterį, o taip pat parodančių, kad viduramžių supratimu Kęstutis idealiai atitiko tobulo riterio įvaizdį. Jis buvo puikus karys: prieš patekdamas į nelaisvę, nutrenktas nuo žirgo sugebėjo apsiginti nuo trijų riterių ir vėl atsidurti balne. Be to, jis pasižymėjo išradingumu: pvz., 1345 m. paskleidęs gandą, kad rengiasi užpulti Karaliaučių, sužlugdė bene didžiausią Ordino žygį visoje Pabaltijo kryžiaus karų istorijoje67, arba 1379 m. apsimetė sergąs ir tuoj pat užpuolė Ekersbergą, kurį sėkmingai paėmė68. Galop Kęstutis buvo artistiškas ir turėjo neblogą humoro jausmą: 1366 m., įtaręs, kad jo, jojančio į derybas su Įsručio viršininku, tyko pasala, užpuolė Tamaviškių pilį, nusivarė kryžiuočių žirgus ir pasirodė derybose, sėdėdamas ant trofėjinio ristūno69. Be abejo, Kęstutis turėjo ir trūkumų. Vygandas Marburgietis linkęs vaizduoti jį kaip bravūrišką karštakošį, nuolat praleidžiantį progą patylėti: pvz., prie apgulto Kauno Kęstutis imasi įrodinėti didžiajam magistrui, kad jeigu būtų pilyje, kryžiuočiai jos niekada nepaimtų, o magistro iškviestas į atvirą kovą, neranda ką atsakyti70. Kęstučio temperamentingumą liudija ir Birutės pagrobimas, o sūnaus Butauto ir anūko Vaidučio perbėgimai į Vokiečių ordiną 1365 ir 1381 m. parodo, kad kartais su juo būdavo sunku sugyventi. Vis dėlto, prisiminę, kad 1344/1345 m. Kęstutis užleido sostą Algirdui, arba, kad 1381 m. Jogailą už slaptas sutartis su Ordinu jis nubaudė anaiptol ne taip griežtai, kaip buvo galima, turėsime pripažinti, kad šis žmogus sugebėdavo ir atleisti, ir nusileisti. Kęstučio žavesiui nebuvo abejingi net kryžiuočiai: 1377 m., kai, po derybų su Ordino maršalu prie apgultų Trakų, Kęstutis padavė jam ranką, tuoj pat prisigrūdo visas būrys panašios garbės trokštančių vokiečių71. Taigi nenuostabu, kad ir Alfas neatsispyrė pagundai tapti didvyriu jau pripažinto didvyrio akyse.
       Po to Kęstučiui beliko tik pramušti skylę savo celės sienoje. Kaip minėta, Vygandas Marburgietis nurodo joje buvus plyšį. Darius Baronas šį faktą laiko esminiu72, be to, istoriografijoje plyšys buvo interpretuojamas ir kaip niša sienoje73, ir kaip dūmtraukis74, tad pasiaiškinime konkrečiau. Dūmtraukio teorija atkrenta iš karto, nes dūmtraukis įrengtas ne prie galinės išorinės, o prie kairiosios vidinės celės sienos (žr. planą). Nišos versija taip pat abejotina. Įtikinamiausias Rimanto Jaso vertimas – būtent „plyšys“75. Marienburgo Aukštutinė pilis buvo pastatyta apie 1280 m.76, tad iki 1361 m. jos sienose išties galėjo atsirasti įtrūkimų. Tačiau įtrūkimai negalėjo būti dideli – dideli įtrūkimai reikštų pamatų nestabilumą, o su nestabiliais pamatais pilis niekaip nebūtų išstovėjusi iki mūsų dienų. Tad plyšys Kęstučio celės sienoje negalėjo būti didesnis, negu kelių milimetrų pločio. Be to, abejotina, ar jis galėjo eiti kiaurai sieną. Viduramžių pilių sienos paprastai būdavo trisluoksnės: iš vidaus ir išorės jos turėdavo plytinį kiautą, o vidus būdavo užpildomas akmenų, smulkių plytgalių ir skiedinio mišiniu. Labiausiai tikėtina, kad sutrūkęs buvo tik vidinis plytų kiautas. Ar tai lengvino Kęstučio darbą? Ir taip, ir ne: sutrūkusioje sienoje plytos lengviau išsijudina, tačiau jos gali išsijudinti visai ne ten, kur reikia, ir triukšmingai išgriūti, kas būtų visiškai nepageidautina. Antra vertus, rinkdamasis vietą skylei, Kęstutis turėjo orientuotis ne tiek į plyšius, kiek į pridengimo galimybę. Tad kodėl Vygandas Marburgietis akcentuoja plyšį ir apskritai, kuo remdamasis jis teigia, kad plyšys buvo? Aišku, kad Kęstučiui pragriovus sieną, apie jos pirminę būklę jau nieko nebebuvo galima pasakyti, taigi viena iš dviejų: arba plyšys buvo išgalvotas, siekiant paaiškinti sienos neatsparumą, arba jis iš tikrųjų egzistavo ir viduramžių papratimu buvo pridengtas užuolaida. Pastaruoju atveju Kęstučiui nebūtų tekę rūpintis, kaip užmaskuoti skylę.
       Antra vertus, jeigu skylė buvo kertama prie grindų, ją galima buvo tiesiog užstatyti skrynia, stalu ar net kėde. Kaip jau minėta, celės apšvietimas prastas, o lankytojų pas Kęstutį negalėjo būti daug. Sargybą einančių riterių darbas buvo stebėti duris, tad į vidų jie vargu ar žvilgteldavo. Ištyrinėti visas celės kertes galėjo tik Alfas, tad turėdamas jį savo pusėje Kęstutis galėjo nesibaiminti, kad skylė bus aptikta.
       Kiek didesnį pavojų galėjo kelti sienos ardymo garsai. Virš Kęstučio celės esanti konvento salė naktį neabejotinai likdavo tuščia, tačiau patalpa dešinėje buvo naudojama kaip miegamasis77. Vis dėlto, šiuo miegamuoju naudojosi bent keliolika žmonių, o tokiomis sąlygomis neišvengiamai įprantama ignoruoti visus miegoti trukdančius garsus. Daugiausiai galimybių ką nors išgirsti buvo vartų pusėje esančiame kambarėlyje, kuriuo turbūt naudojosi vartų sargyba. Bet vėlgi, vartų sargybai labiausiai rūpėjo vartai, ir tuo, kas dedasi už sienos, ji, matyt, nesidomėjo. Pagaliau ir triukšmo neturėjo būti daug: skiedinį iš tarpų tarp plytų arba vidinio sienos užpildo Kęstutis galėjo gremžte išgremžti, o paskui plytai ar akmeniui išjudinti būtų pakakę vos vieno kito stuktelėjimo.
       Paskutinė problema – plytų ir išgremžto skiedinio pašalinimas iš celės. Darius Baronas teisingai pastebi, kad tai turėjo būti padaryta ne per vieną dieną78. Tarkime, kad Kęstučio kertamos skylės matmenys buvo maždaug 0,6x0,5 m, sienos storis – apie 3 m, iš viso gauname apie 0,9 m 3 šiukšlių. Tačiau pamėginkime apskaičiuoti dienos vidurkį. Nuo Kęstučio atsiuntimo į Marienburgą maždaug 1361 m. balandžio pradžioje iki jo pabėgimo lapkričio viduryje79 praėjo daugiau kaip penki mėnesiai. Tam tikrą laiką užėmė Alfo užverbavimas bei pasirengimas pačiam pabėgimui, – tarkime, kad siena buvo griaunama 150 dienų. Padalinę 0,9 m 3 iš 150 gauname vidutiniškai po 0,006 m 3 arba maždaug po 2 plytas per dieną (Aukštutinės pilies plytų matmenys 30x13x9 cm)80. Sutikime, kad nepastebimai išnešti dvi plytas per dieną nėra sunku. Pateiksiu vieną iš galimų variantų. Kęstučio celėje nebuvo išvietės, taigi bent nakčiai kryžiuočiai turėjo aprūpinti savo aukštakilmį kalinį naktipuodžiu – dvi plytos į tokį indą puikiausiai telpa. Be to, naktipuodį išneša tarnas, naktipuodis paprastai būna pridengtas, ir galima neabejoti, kad joks save gerbiantis kryžiuočių riteris nesiims tikrinti jo turinio. Dar daugiau, naktipuodis turėjo būti ištuštinamas Marienburgo pilies išvietės bokšte, po kuriuo XIV–XV a. tekėjo malūno griovys. Taigi plytgaliai dingsta vandenyje, o kartu ir galimybė ką nors susekti. Geriau nė nereikia.
       Ardant sieną, buvo galima pamažu apgalvoti ir kitas pabėgimo detales. Kęstučiui reikėjo žirgų, reikėjo maskuotės, bet svarbiausia reikėjo palaikymo grupės už Marienburgo sienų. Tik taip buvo galima užsitikrinti bent minimalią apsaugą kelionės metu, o taip pat gauti maisto, šitų drabužių ir kitų reikalingų dalykų. Per Alfą Kęstutis galėjo užmegzti slaptą ryšį su saviškiais jau pirmojo lietuvių pasiuntinių vizito metu. Be to, Marienburge tikriausiai buvo ir pastovi „rezidentūra“ – Lietuvos karas su Ordinu tęsėsi jau antrą šimtmetį, o tokiomis sąlygomis abi pusės neišvengiamai organizuoja žvalgybos tinklą bei informacijos perdavimo kanalus. Matyt, kai siena buvo bemaž prakirsta, Kęstutis davė žinią, ir galima be išlygų teigti, kad Vygando Marburgiečio paminėtas antrasis pasiuntinių vizitas nebuvo atsitiktinis. Formalus pretekstas tikriausiai buvo derybos dėl išpirkos, bet iš tikrųjų lietuviams reikėjo dingsties būti netoli Marienburgo. Faktiškai ši palaikymo grupė turėjo išvykti iš pilies rytą prieš Kęstučio pabėgimą, ir tai buvo pirmasis operacijos etapas.
       Antrasis etapas, kaip galime spėti, prasidėjo sutemus. „Per pirmąjį miegą“ Kęstutis išmušė paskutines plytas, nušoko į terasą, kirtęs ją, perkopė per išorinę sieną ir nusileido į fosą tarp Aukštutinės ir Viduriniosios pilies. Tam reikėjo virvės, kurią Alfas tikriausiai buvo parūpinęs iš anksto, o jėgos ir miklumo vyrui, sugebančiam kautis taip, kaip Kęstutis prieš patekdamas į nelaisvę, tikrai turėjo pakakti.
       Toliau jo kelyje vartai į antrąją fosą ir dar vieni į priešpilį, tačiau Vygandas Marburgietis, gerai išmanęs Marienburgo gyvenimą, aprašo viską taip, tarsi Kęstutis būtų „linksmai ištrūkęs“ tiesiog iš fosos81. Pastarasis faktas liudija, kad šie dveji vartai išties nebuvo didelė kliūtis. Per penketą mėnesių Alfas galėjo parūpinti Kęstučiui raktus ar bent jau laužtuvą, – centrinių vartų sargyba nieko nebūtų pastebėjusi. Be to, Alfas buvo gavęs Kęstučiui baltą apsiaustą su juodu kryžiumi. Jis galėjo persirengti kryžiuočiu, vos nusileidęs į fosą, ir tokiu atveju, net jeigu prie vartų į priešpilį būtų budėjusi sargyba, ji būtų prieš save išvydusi ne bėglį „pagonių karalių“, o garbų Ordino brolį. Galop ir pats Alfas galėjo įjoti į fosą, apsimetęs, kad veda žirgus svarbiam asmeniui. Sargyba jį turėjo pažinoti bent iš matymo, tad vėlgi keblumų neturėjo kilti.
       Galima paklausti, kaip Alfas gavo žirgus, bet geriau pagalvojus, peršasi pats paprasčiausias atsakymas. Marienburgo arklidės buvo priešpilyje. Patys riteriai į jas, be abejo, nevaikščiodavo – žirgus tarnai jiems atvesdavo į pilies kiemą ar prie vartų. Taigi Alfas galėjo tiesiog nueiti į arklides ir pasakyti: „Didysis komtūras reikalauja dviejų žirgų.“ Stebuklingas žodis: „Greitai!“ Per pirmąjį miegą arklidėse turbūt budėjo tik paprasti arklininkai. Alfą jie vėlgi turėjo pažinoti. Be to, pilies kambariniu dirbęs Alfas tarnų hierarchijoje užėmė aukštesnę padėtį, todėl eiliniai arklidžių juodadarbiai vargu ar būtų drįsę suabejoti jo perduotu įsakymu. O kad Alfas su žirgais pasuko ne prie centrinių, o prie šalutinių pilies vartų ir ten susitiko ne su didžiuoju komtūru, o su Kęstučiu, tamsoje tikrai nebuvo matyti.
       Išjoti pro priešpilio vartus bėgliams buvo dar paprasčiau. Sargyba matė solidų Ordino riterį ir jį lydintį tarną, jojančius ant jų statusą atitinkančių žirgų, – kodėl ji turėjo ką nors įtarti?! Priešpriešiais atjojančiam kryžiuočiui nei Kęstučio išvaizda, nei elgesys įtarimų nesukėlė82.
       Vis dėlto, Kęstutį pastarasis susitikimas galėjo suneraminti. Jis ėmėsi mėtyti pėdas, nors tai galėjo būti ir iš anksto suplanuota. Kęstutis, be abejo, numatė, kad aptikę tuščią celę, kryžiuočiai imsis jo ieškoti. Taigi natūralu, kad iš pradžių jis pasuko Lybštato (dabar Miłakowo) keliu – t. y., Lietuvos kryptimi, o paskui, visą naktį jojęs, paleido žirgus ir, dieną pratūnojęs pelkėje, kitą naktį iškeliavo pėsčias. Tokiu būdu Kęstutis ne tik nuslėpė tikrąją savo kelionės kryptį, bet ir nukreipė dėmesį nuo sutartoje vietoje jo laukiančio lietuvių būrio. Kol kryžiuočiai viską išsiaiškino, Kęstutis turbūt jau buvo spėjęs perplaukti Drevencos upę, esančią maždaug už 35 kilometrų nuo Lybštato, ir patekti į Mazoviją. Mazovijoje jis, kaip žinome, prisiglaudė pas seserį Danmilę-Elžbietą – galbūt jos valdomame Vyšhorode83 (tarp Plocko ir Varšuvos), ir pagaliau laimingai grįžo į Lietuvą.
       Apibendrinant Kęstučio pabėgimo peripetijas, galima iš dalies sutikti su Dariumi Baronu – „atsitiktinumų“ nebuvo. Tačiau operacijos sėkmę lėmė ne tiek kryžiuočių aplaidumas, kiek lietuvių planavimo tikslumas. Kaip pastebėjo Jonas iš Posilgės, operacijoje turėjo dalyvauti daug žmonių84: ne tik Alfas ar pasiuntiniais apsimetusi palaikymo grupė, bet ir vietiniai slaptų takų bei brastų žinovai, be kurių pagalbos Kęstutis tikrai nebūtų sugebėjęs nei saugiai pasislėpti nepažįstamoje pelkėje, nei tamsoje nusigauti pas jo laukiančius lietuvius. Tam tikras vaidmuo turėjo tekti ir Birutei su Algirdu, be kurių pritarimo ir paramos pabėgimo planas nebūtų buvęs įgyvendintas. Vis dėlto, principinį sprendimą bėgti turėjo priimti pats Kęstutis, todėl būtent jis laikytinas šios nepaprastai gražios ir sklandžios operacijos ašimi.


       1 „Vaidinimo Sacra Fames programa“, in: Baronas, D., Trys Vilniaus kankiniai: gyvenimas ir istorija, Vilnius, 2000, p. 322–337.
       2 Mickevičius, A., Konradas Valenrodas: lietuvių ir prūsų žygių istorinė apysaka, vertė V. Mykolaitis-Putinas, Kaunas, 1948 (Booklyn, 1953; Vilnius, 1998).
       3 Tarasenka, P., Pabėgimas, Vilnius, 1957 (1972, 1982).
       4 Ioannis Dlugossii Annales seu cronicae incliti regni Poloniae, Varsaviae, 1978, Liber IX, p. 309.
       5 Grunau, S., Preussische Chronik, herausgegeben von M. Perlbach, Leipzig, 1876, Bd. 1, p. 620–622.
       6 Hermanni de Wartberge Chronicon Livoniae = Vartberges Hermaņa Livojijas Hronika, tulkojis Ē. Mugurēvičs, Rīga, 2005, p. 93.
       7 „Franciscani Thorunensis Annales Prussici“; „Johhann’s von Posilge Chronik des Landes Preussen“; zugleich mit den auf Preussen Bezüglichen Abschnitten aus der „Chronik Detmar’s von Lübeck“, herausgegeben von E. Strehlke, in: Scriptores rerum Prussicarum (toliau – SRP), Leipzig, 1866, Bd. 3, p. 80–81.
       8 „Fortsetzung zu Peter von Dusburg’s Chronik von Conrand Bitschin“, bearbaitet von Max Toeppen, in: SRP, Leipzig, 1866, Bd. 3, p. 479.
       9 Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika, vertė R. Jasas, Vilnius, 1999: 1363 m. Naujojo Kauno, Pieštvės ir Veliuonos sugriovimas – p. 120–121 ir 125–128; 1365 m. kryžiuočių žygis į Vilnių kartu su Butautu – p. 130 ir 131; 1366 m. lietuvių žygis į Nordenburgą – p. 132–133 ir 136; 1370 m. lietuvių žygis į Rudavą – p. 142–143 ir 143; 1377 m. kryžiuočių žygis į Trakus ir Vilnių – p. 155–156 ir 156–158; 1379 m. kryžiuočių žygis į Paštuvos, Labūnavos ir Beržės apylinkes – p. 158 ir 159; 1380 m. Navės pilies puolimas – p. 166 ir 167–168; 1381 m. (?) Livonijos magistro žygis į Žemaitiją – p. 170 ir 173; 1382 m. Jogaila atsiima Vilnių – p. 174 ir 176; 1382 m. kryžiuočių žygis Jogailai į pagalbą ir Kęstučio suėmimas bei nužudymas – p. 176–177 ir 179–183.
       10 Janulaitis, A., „Kęstutis Marienburgo pilyje ir jo pabėgimas iš ten (1361)“, in: Praeitis, 1930, t. 1, p. 64–93. Perspausdinta: Janulaitis, A., Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai, Vilnius, 1989, p. 23–53. Toliau išnašos pateikiamos į pastarąjį leidinį.
       11 Urban, W., Kryžiaus karas Žemaitijoje, Vilnius, 2005, p. 179.
       12 Baronas, D., „Kęstučio pabėgimas iš Marienburgo“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2003, nr. 11, p. 23–33, <http://www.lis.lt/index.php?id=archyvas&lang=LT&TomasID=11>. Tas pat vokiškai: Baronas, D., „Die Flucht des litauischen Fürsten Kęstutis (Kynstut) aus der Marienburg 1361 und die Frage, ob der Deutsche Orden an seiner Gefangenschaft interessiert war“, übersetzt von Arthur Hermann, in: Annaberger Annalen, 2004, Nr. 12, p. 9–27, <http://www.annaberg.de/aa/2004/AnnabergerAnnalen12-2004.pdf>. Toliau bus cituojama lietuviška straipsnio versija.
       13 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 109–111.
       14 Ibid., p. 111.
       15 Baronas, D., op. cit., p. 27.
       16 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 285, išn. nr. 1.
       17 Ibid., p. 133.
       18 „Die Chronik Wigands von Marburg“, in: SRP, Leipzig, 1863, Bd. 2, p. 529, išn. nr. 558.
       19 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 109.
       20 „Die Chronik Wigands von Marburg“, p. 572.
       21 Ibid., p. 572, išn. nr. 545.
       22 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 111.
       23 Ibid., p. 112.
       24 Ibid., p. 285, išn. nr. 3.
       25 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 111.
       26 Baronas, D., op. cit., p. 24.
       27 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 113.
       28 Baronas, D., op. cit., p. 25.
       29 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 112.
       30 Janulaitis, A., op. cit., p. 43.
       31 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 112.
       32 „Die Chronik Wigands von Marburg“, p. 530.
       33 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 112.
       34 Ibid., p. 113.
       35 Ibid., p. 110.
       36 „Die Chronik Wigands von Marburg“, p. 528.
       37 Ibid., p. 34.
       38 Baronas, D., op. cit., p. 28.
       39 Ibidem, p. 29.
       40 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 113.
       41 Ibid., p. 113.
       42 Ibid., p. 109.
       43 Ibid., p. 113.
       44 Baronas D., op. cit., p. 28.
       45 Ibid., p. 30–31.
       46 Ibid., p. 31–33.
       47 Nikžentaitis, A., „Belaisviai Lietuvoje ir Vokiečių ordino valstybėje (1283–1409)“, in: Lietuvos valstybė XII–XVIII a., Vilnius, 1997, p. 507–527.
       48 „Eiliuotoji Livonijos kronika“, vertė P. Žadeikis, vertimą patikslino R. Petrauskas, in: Mindaugo knyga: šaltiniai apie Lietuvos karalių, Vilnius, 2005, p. 242.
       49 Nikžentaitis, A., Pilėnų mįslė, Vilnius, 1993, p. 30.
       50 Hermanni de Wartberge Chronicon Livoniae, p. 65.
       51 Heinrici Chronicon = Indriķa hronika, Ā. Feldhūna tulkojums, Ē. Mugurēviča priekšvārds un komentāri, Rīga, 1993, p. 185.
       52 „Eiliuotoji Livonijos kronika“, p. 241.
       53 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 220.
       54 Tęgowski, J., Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów, Poznań–Wrocław, 1999, p. 27.
       55 „Die Chronik Wigands von Marburg“, p. 530, išn. no. 566.
       56 Nikžentaitis, A., „Belaisviai Lietuvoje ir Vokiečių ordino valstybėje (1283–1409)“, p. 521.
       57 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 110–111.
       58 Baronas, D., op. cit., p. 30.
       59 Ibid., p. 30.
       60 Hermanni de Wartberge Chronicon Livoniae, p. 99; „Johhann’s von Posilge Chronik“, p. 83.
       61 Torbus, T., Die Konventsburgen im Deutschordensland Preussen, München, 1998, p. 495. (Autorius remiasi: Schmid, B., Die Marienburg (Ihre Baugeschichte aus dem Nachlaß herausgegeben, ergänzt und mit Abbildungen versehen fon Karl Hauke), Würzburg, 1995, p. 20).
       62 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 110.
       63 Kučinskas, A., Kęstutis, Vilnius, 1998, p. 103.
       64 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 110.
       65 Janulaitis, A., op. cit., p. 47.
       66 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 164, 169.
       67 Ibid., p. 93.
       68 Ibid., p. 163.
       69 Ibid., p. 135–136.
       70 Ibid., p. 117.
       71 Ibid., p. 157.
       72 Baronas, D., op. cit., p. 30.
       73 Janulaitis, A., op. cit., p. 47.
       74 Urban, W., op. cit., p. 178.
       75 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 110.
       76 Torbus T., op. cit., p. 487.
       77 Torbus T., op. cit., p. 495; http://www.zamek.malbork.com.pl/index.php?m=01&p=02
       78 Baronas, D., op. cit., p. 30.
       79 Hermanni de Wartberge Chronicon Livoniae, p. 93; „Johhann’s von Posilge Chronik“, p. 81.
       80 Torbus, T., op. cit., p. 511.
       81 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 110–111.
       82 Ibid., p. 111.
       83 Rowell, S. C., Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva, Vilnius, 2001, p. 99.
       84 „Johhann’s von Posilge Chronik“, p. 81.


Voruta, 2006 m. birželio 17 d., nr. 12 (606), p. 1, 4–5; liepos 1 d., nr. 13 (607), p. 6–7; liepos 15 d., nr. 14 (608), p. 7.


Kęstutis kaip karvedys     Kęstučio nužudymas     

 
Istorija
Įvadas
Chronologija
Šaltiniai
Vikingų epocha
Valstybės ištakos
Didieji kunigaikščiai
Visuomenė
Įvadas
Socialiniai sluoksniai
Valstybės santvarka
Karyba
Religija
Raštas ir kalbos
Pilys
Įvadas
Vorutos pilis
Istorija
Naujienos
Tyrinėjimų ataskaitos
Straipsniai
Poezija
Medinės pilys
Mūrinės pilys
LDK palikimas
Įvadas
Straipsniai
Žemėlapiai
Diskusijos
 
Apie svetainės autorių
Biografija
Kontaktai
 
 
 
Pasirašykite svečių knygoje: