Search 1 Billion Names - Newtab2

English  English   Russian  По-русски  
Viduramžių Lietuva
VIDURAMŽIŲ LIETUVOS ISTORIJA
              Didieji kunigaikščiai: Kęstutis karvedys | Kęstučio pabėgimas

Kęstutis kaip karvedys

Inga Baranauskienė

1379 m. Kęstučio antspaudas
 

       Tarpukario Lietuvos ir vėlesnėje istoriografijoje Kęstutis buvo vieningai skelbiamas karų su Ordinu didvyriu, tačiau pastaruoju metu pasirodo ir kitokių vertinimų. Dr. Darius Baronas net keliuose savo straipsniuose tvirtina, kad Kęstučiui „neteko pelnyti nė vienos pergalės prieš amžinus lietuvių priešus kryžiuočius“, ir kad jis apskritai buvo prastas karvedys, nė iš tolo neprilygstantis XIII amžiaus genijams Vykintui ir Traideniui1.
       Darių Baroną galima suprasti: patetiškas stilius, kuriuo pasižymi Kęstučiui skirtos Antano Kučinsko ir Augustino Janulaičio monografijos2, kartais išties nuteikia skeptiškai. Vis dėlto istorija yra mokslas, orientuotas į faktus, todėl Kęstučio kariniai sugebėjimai turėtų būti vertinami, remiantis faktais.
       Kuo paremtas tvirtinimas, kad Kęstutis buvęs blogesnis karvedys už Vykintą arba Traidenį? Vienintelė informacija apie Vykinto pergales tėra labai neaiški Ipatijaus metraščio užuomina, kad jis pražudęs daugybę Ordino brolių3. Taigi Vykinto dalyvavimas Saulės mūšyje hipotetinis, nors ir tikėtinas. Tą patį galima pasakyti ir apie Traidenio dalyvavimą Karuzės bei Aizkrauklės mūšiuose: lietuvių karvedžio vardo nenurodo nei vienas šaltinis.
       Be to, lyginant Kęstučio ir XIII a. karvedžių sugebėjimus, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad XIV a. pasikeitė pats Lietuvos ir Ordino karo pobūdis. Nors žygių skaičius išaugo dešimteriopai, kautynių atvirame lauke dažniausiai būdavo išvengiama. Gedimino laikais įvyko tik du stambūs mūšiai: 1320 m. Medininkų (laimėtas) ir 1338 m. Galialaukio (pralaimėtas). Algirdo ir Kęstučio laikais vėlgi – du stambūs mūšiai (Strėvos 1348 m. ir Rudavos 1370 m.) bei keletas smulkesnių (1347 m. Vonsdorfo žemėje, 1361 m. Ubliko ežero apylinkėse, 1375 m. tarp Vaikių ir Kaltinėnų).
       Vonsdofo mūšis įvyko 1347 m. spalį, Vonsdorfo konvento riteriams pabandžius sulaikyti giliai į Prūsiją įsiveržusį lietuvių „karalių“. Kryžiuočiai buvo sutriuškinti – žuvo Ordino brolis Verneris su 144, kaip manoma, riterių5. Istoriografijoje neabejojama, kad Vygando Marburgiečio minimas „karalius“ buvo Kęstutis6: Algirdas pats vienas nerengdavo žygių į Prūsiją, be to, maždaug iki 1347 m. pabaigos jis buvo užsiėmęs kovomis su Didžiuoju Naugardu7. Taigi Vonsdorfo mūšis laikytinas būtent Kęstučio pergale.
       Kęstučio pralaimėjimams priskirtini 1348 m. vasario 2 d. Strėvos mūšis, nors nežinia, ar jis jame dalyvavo, o taip pat 1361 m. kovo 21 d. mūšis Ubliko ežero apylinkėse, kurio metu Kęstutis pateko į nelaisvę. Vis dėlto, pastebėtina, kad Kęstutis sugebėjo itin greitai likviduoti neigiamas šių pralaimėjimų pasekmes: po Strėvos mūšio 1348 m. rugpjūčio 15 d. kryžiuočiams pasidavusi ir jų sunaikinta Veliuona buvo atstatyta jau 1349 m.8, o Kęstučio pabėgimas iš Marienburgo pilies 1361 m. lapkritį ankstesnę Ordino pergalę apskritai pavertė niekais.
       Sunkiausia įvertinti 1370 m. vasario 18 d. Rudavos mūšio rezultatus. Be abejo, lietuviai buvo priversti pasitraukti, tačiau Ordino nuostoliai buvo didžiuliai: žuvo maršalas, keli komtūrai, apie 20 Ordino brolių ir keli riteriai svečiai. Tuo tarpu lietuvių pusėje šaltiniai nurodo žuvus tik vieną žymesnį kunigaikštį Vaišviltį9. Be to, skirtingai negu po Strėvos mūšio, Ordinas nesiryžo atakuoti lietuvių pilių – 1370 m. buvo rengiami tik grobiamieji reidai. Lietuviai, vėlgi skirtingai negu po Strėvos mūšio, skubėjo atsakyti tuo pačiu. Vygandas Marburgietis mini, kad 1370 m. Kęstutis buvo atžygiavęs į Ortelsburgo apylinkes10. Tiesa, dėl šio žygio datavimo yra įvairių nuomonių11. Remiantis Jano Dlugošo interpretacija, istoriografijoje buvo išsakyta nuomonė, kad Ortelsburgą Kęstutis puolė dar prieš Rudavos mūšį, tai yra, kad jis žygiavo ne per užšalusias Kuršių mares kartu su Algirdu, o iš pietų. Tačiau toks variantas mažai tikėtinas. Lietuvių žygio tikslas buvo Rudavos pilies šturmas, taigi sklaidyti jėgas buvo neparanku. Be to, Rudavos pilis stovėjo Sembos pusiasalyje, netoli jo susijungimo su Kuršių nerija. Kad pasiektų ją iš pietų, per Ortelsburgą, Kęstutis būtų turėjęs žygiuoti skersai per visą Prūsiją, o tai būtų buvę neracionalu. Antra vertus, jeigu Kęstutis būtų pasirinkęs tokį maršrutą, Karaliaučiuje sutelktos kryžiuočių pajėgos neabejotinai būtų pastojusios jam kelią ir neleidusios susijungti su Algirdu. Kadangi taip neatsitiko, įtikinamesne reikėtų pripažinti Antano Kučinsko hipotezę, kad įsiveržimas į Ortelsburgo apylinkes buvo atskiras žygis12. O tai savo ruožtu įrodo, kad pralaimėjimas Rudavos mūšyje nepaveikė lietuvių karinio pajėgumo. Tą patį liudija ir kiti faktai: 1370 m. rudenį Kęstutis padėjo Liubartui užimti Voluinės Vladimirą ir susigrąžinti kitas 1366 m. sutartimi lenkams užleistas Voluinės sritis13, o galiausiai prisijungė prie Maskvą sėkmingai puolančio Algirdo. Lyg šito būtų maža, per 1371 m. gavėnią Kęstutis paėmė Tamaviškių pilį, vėliau dar sudegino Zėheseno priešpilį14, o rudenį paėmė neįvardintą pilį Gunlaukio žemėje15... Taigi galima daryti išvadą, kad prie Rudavos kryžiuočiai laimėjo tik Pyro pergalę, o Kęstutis išsisuko bemaž be nuostolių, ką taip pat reikėtų vertinti kaip laimėjimą, liudijantį jo kaip karvedžio talentą.
       Vaikių-Kaltinėnų mūšis (šaltiniai nesutaria dėl jo lokalizacijos) įvyko 1375 m. liepą, kryžiuočiams įsiveržus į Žemaitiją. Jį laimėjo lietuviai, sėkmingai apsupę Ragainės komtūro Gerhardo Baldės vadovaujamą daugiau kaip 300 kryžiuočių būrį. Duomenys apie Ordino nuostolius įvairuoja: Hermanas Vartbergė teigia, kad žuvo pats Ragainės komtūras, 11 brolių ir 19 kitų, be to, 1 brolis ir 7 žygio dalyviai pateko į nelaisvę16, Vygandas Marburgietis nurodo, kad žuvo net 21 kryžiuotis17, Torunės analai mini 12 brolių ir 48 žmones18. Kaip bebūtų, Ragainės komtūro būrys buvo visiškai sutriuškintas. Kęstučio dalyvavimas šiame mūšyje nėra paliudytas, tačiau tokios galimybės atmesti negalima. Be kunigaikščio paspirties paskiri žemaičių valsčiai vargu ar būtų sugebėję sutelkti pakankamas pajėgas. Be to, Kęstučiui, kaip aukštesniam kariniam vadui, bet kuriuo atveju tenka dalis šios pergalės garbės.
       Tad apibendrinant galima pasakyti, kad Kęstutis pralaimėjo vieną stambų mūšį – Strėvos, Rudavos mūšyje sugebėjo išvengti didesnių nuostolių ir laimėjo du smulkesnius mūšius – Vonsdorfo bei Vaikių-Kaltinėnų. Rezultatas nėra labai įspūdingas, bet ir ne toks apverktinas, kaip teigia Darius Baronas.
       Vis dėlto karas mūšiais neapsiriboja. Reikia vertinti ir kitas karines operacijas – ypač pilių ėmimą. Verta pastebėti, kad XIII a. tai buvo silpnoji lietuvių karybos vieta. Net ir Gedimino laikais (1316–1342 m.) padėtis nepasikeitė: per šį laikotarpį šaltiniai aiškiai nurodo tik vieną sėmingą operaciją – 1323 m. žemaičiai sunaikino 3 naujakrikštų pilaites Klaipėdos apylinkėse, vis dėlto jiems nepavyko paimti pačios Klaipėdos pilies19.
       Tuo tarpu valdžią perėmus Algirdui su Kęstučiu, stebime tikrą kokybinį šuolį. Per 1345–1382 m. laikotarpį lietuviai paėmė: Livonijoje 1345 m. Tervetę ir Mintaują (Jelgavą), 1346 m. Mežuotnę; Prūsijoje 1354 m. Vartenbergą, 1361 m. Johanisburgą ir Ekersbergą, 1365 m. Angerburgą, vėliau Kaustryčių ir Skalvių pilis bei Spitrę, 1366 m. pakartotinai Johanisburgą, 1369 m. Gotesverderį (pastatytą vietoj Naujojo Kauno), 1371 m. pavasarį Tamaviškių pilį, o rudenį neįvardintą pilį Gunlaukio krašte, 1376 m. Taplaukį, 1379 m. Klaipėdą ir kiek vėliau Ekersbergą20. Iš viso – 17 pilių. Palyginimui per tą patį laikotarpį Kryžiuočių ordinas jungtinėmis Prūsijos ir Livonijos šakų pastangomis paėmė arba privertė apleisti: 1348 m. Kulius, Businę, Dubysos pilį, Ceilą ir Veliuoną, 1358 m. Dubysos pilį pakartotinai, 1362 m. Kauną, 1363 m. Naująjį Kauną, Pieštvę ir pakartotinai Veliuoną, 1365 m. Maišiagalą ir Kernavę, 1367 m. Veliuoną trečią kartą ir Strėvos pilį, 1369 m. Naująjį Kauną 2 kartus ir Paštuvą, 1372 m. Darsūniškį, 1381 m. Darsūniškį pakartotinai, Navinpilį ir Semeliškes, 1382 m. Eigulius21. Iš viso – 22 pilis.
       Ordino statistika atrodo šiek tiek geriau, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Pamėginkime su paimtų pilių skaičiumi sugretinti bendrą žygių skaičių ir tokiu būdu apskaičiuoti karybos efektyvumo rodiklį. Per 1345–1382 m. laikotarpį surengė apie 96 žygius į Lietuvą, lietuviai į Ordino žemes – apie 5022; šių žygių metu, kaip minėta, Ordinas paėmė 22 pilis, lietuviai – 17; taigi Ordino karybos efektyvumo rodiklis būtų 22:96 ≈ 0,23, lietuvių – 17:50 = 0,34, tai yra maždaug pusantro karto geresnis.

Kryžiuočių mūšis su lietuviais. Kvidzyno (Kwidzyn, Marienwerder) pilies kolonos kapitelio išklotinė XIV a. I p.
 

       Be to, nepamirškime, kad Ordinas puolė dviem frontais, o Lietuva ne tik dviem frontais gynėsi, bet laikas nuo laiko dar ir sėkmingai kariavo su Lenkija, Aukso Orda bei Maskva. Galima ginčytis, kad viduramžiams frontų sąvoka gali būti taikoma tik sąlyginai, tačiau pagrindinė tokio karo problema – resursų koordinacija – išlieka visais laikais. Kęstučio ir Algirdo sugebėjimas kariauti keliomis kryptimis vienu metu išties vertas susižavėjimo.
       Kai kas galbūt paprieštaraus, kad jų valdymo pabaigoje Lietuvos padėtis komplikavosi. Vis dėlto įvertinkime, kokį palikimą gavo pats Kęstutis. Trakus jis perėmė apie 1337 m., po to, kai prie Bajerburgo pilies žuvo ankstesnysis Trakų kunigaikštis. Kunigaikštystės padėtis tokia: prieš nepilnus dvejus metus sunaikinti Pilėnai; tarp Veliuonos ir Pieštvės Romainių saloje stovi Marienburgas; aukščiau Veliuonos saloje – dar viena bevardė pilaitė; dabartiniame Plokščių piliakalnyje – jau minėtas Bajerburgas, turintis tapti užkariauto krašto sostine; jo šturmas ką tik baigėsi lietuvių pralaimėjimu. Tačiau praeina penkeri metai, 1342 m. Kęstutis ir Algirdas sėkmingai apgina nuo kryžiuočių Pskovą23, 1343 m. nusiaubia Livoniją24, ir štai 1344 m. vasarą didysis magistras Liudolfas Veicau, „rimtai apgalvojęs“ padėtį, sudegina senąjį Bajerburgą, o naująjį pastato, Vygando Marburgiečio teigimu – 1 mylia25, Gintauto Zabielos tyrinėjimų duomenimis – maždaug 2 mylios žemiau Nemunu, Maštaičių (Narkūnų) piliakalnyje26. Paslaptingai išnyko ir Romainių salos Marienburgas bei bevardė pilaitė prie Veliuonos. Tokie tad buvo pirmieji Kęstučio veiklos rezultatai.
       Atsakydamas į iššūkį, 1344–1345 m. žiemą Ordinas ėmėsi organizuoti bene didžiausią kryžiaus žygį per visą karų Pabaltijyje istoriją. Buvo sukviestas visas Centrinės Europos elitas: Čekijos ir Vengrijos karaliai, Moravijos markgrafas, Olandijos grafas Vilhelmas IV, – iš viso apie 200 stambesnių ir smulkesnių valdovų. Tačiau Kęstutis ir jo pastangomis didžiuoju kunigaikščiu tapęs Algirdas, sėkmingai sudarę įspūdį, kad rengiasi užpulti Karaliaučių, privertė kryžiuočius nutraukti šį Lietuvai nepaprastai pavojingą žygį, o patys tuo tarpu užpuolė Livoniją, sunaikindami strategiškai svarbias Tervetės ir Mintaujos (Jelgavos) pilis. Didžiajam magistrui Liudolfui Veicau dėl šių nelaimių pakriko psichika, ir Ordinas jį nedelsiant atstatydino27. Tačiau naujai išrinktam Henrikui Duzemeriui sekėsi neką geriau: 1346 m. buvo atšaukti du žygiai, 1346 m. žiemą Ordinas buvo surinkęs 40 tūkstančių kryžeivių, bet ir šįkart neišdrįso pulti28. 1346–1347 m. žiemą iš esmės pasikartojo 1345 m. situacija: Algirdas su Kęstučiu paskelbė žygiuosią į Sembą, magistras su kariuomene jų laukė, siuntė žvalgus į pasienį, bet galiausiai patikėjo, kad puolimo nebus. O tada Algirdas su Kęstučiu iš tikrųjų įsiveržė į Sembą ir pridarė daug nuostolių29.
       Apskritai 1345–1347 m. lietuvių smūgiai pylėsi vienas po kito: 1345 m. pabaigoje buvo nusiaubtas Rastenburgo miestas, 1347 m. pradžioje – Semba, Rastenburgas, Girdava, Loinenburgas, iš kurio dėl krašto nuniokojimo Ordinui teko iškeldinti komtūriją, pabaigoje – Ragainė, Vėluva, Valma, Vonsdorfas, Girdava30. Bene pirmą kartą nuo pat karų su Ordinu pradžios Lietuva sugebėjo pereiti į tokį ryžtingą ir nuoseklų kontrpuolimą, o jo strategija, pagrįsta klaidinančiais manevrais ir priešo dezinformavimu, buvo tiesiog geniali.
       Ordinui pavyko atsigriebti tik 1348 m., po Strėvos mūšio, bet Dievo pirštas – Europoje pratrūko didžioji maro epidemija, kryžininkų srautas sustojo, ir pradėta ofenzyva nebuvo tinkamai išplėtota. Lietuva gavo atokvėpį, kurį Kęstutis nedelsdamas išnaudojo, 1349 m. atstatydamas Veliuoną31.
       1352 m. atsinaujino permainingas žygių maratonas. Pirmąjį dešimtmetį, iki Kauno sugriovimo, karo laimė buvo palankesnė Kęstučiui. Vėliau, 1362–1369 m. Ordinui pavyko sunaikinti visas Panemunės tvirtoves ir Veliuonos vietoje 1368 m. pastatyti savo pilį – Marienburgą32. Vis dėlto Kęstutis nebuvo linkęs atiduoti Panemunės. Jis sugebėjo užkirsti kelią kryžiuočių bandymui įsitvirtinti Nevėžio žiotyse, tai yra Vyrgalės arba Gotesverderio saloje, ir nors nepajėgė išlaikyti čia savo pilies, atsikirto jau minėtais 1370–1371 m. žygiais. Naujasis Marienburgas tuo tarpu liko stovėti iki 1384 m., kai jį sugriovė Vytautas33, tačiau didesnės strateginės reikšmės ši pilis neįgijo. Vertinant bendrą kovų dėl Panemunės išdavą, galima pasakyti, kad per Kęstučio valdymo metus čia prasiplėtė tik dykra: lietuvių pilių nebeliko, bet ir kraštinės Ordino pilys, lyginant su 1337 m., buvo atitrauktos per 15–20 km. Faktas, kad 1383 m. didysis magistras Konradas Ciolneris pabijojo vykti į susitikimą su Jogaila Dubysos saloje34, taip pat rodo, kad Lietuva išlaikė dešiniojo Nemuno kranto kontrolę bent iki Dubysos žiočių.
       Panaši padėtis susiklostė ir pajūryje. Palangą lietuviai, regis, apleido iki 1372 m.35, bet nenustojo puldinėti kryžiuočių ties Šventosios brastomis, tokiu būdu komplikuodami susisiekimą tarp Livonijos ir Prūsijos, o Ordinas net nemėgino įsitvirtinti šioje strategiškai svarbioje zonoje. Vietoj to jis pradėjo organizuoti reidus į Palenkę, taip pat nuo 1365 m. suintensyvintas centrinės Lietuvos puolimas. Sprendimas keistokas, nes klasikinė karo strategija reikalauja veiksmų koncentracijos. Pasirinktoji plataus puolimo strategija reiškia vieną iš dviejų: arba Ordinas vaikėsi grobį, arba tikėjosi sukelti visuotinę paniką. Tačiau net priėmę pastarąją versiją, turėsime pripažinti, kad Ordino pastangos nedavė rezultatų. Klaipėdos ir Ekersbergo sunaikinimas 1379 m. rodo, kad Lietuva tebebuvo pajėgi smogti skaudžius smūgius.
       Darius Baronas LDK padėties sudėtingumo įrodymu laiko faktą, kad 1377 m. Ordinui puolant Trakus ir Vilnių, Kęstutis su Algirdu vaišino kryžiuočių vadus savo pilyse. „Ir taip elgėsi didieji Lietuvos valdovai, kurių pareiga – ginti Tėvynę!“ – piktinasi jis, čia pat mesdamas dar vieną akmenį į jų daržą: neva prieš Patriką Narimantaitį, 1364 m. panašiai pavaišinusį Gardiną apgulusius vokiečių riterius, Kęstutis ėmėsi sankcijų36. Betgi pasiaiškinkime nuodugniau.
       Pirmiausiai dėl Patriko. Vygandas Marburgietis aiškiai nurodo, kad Kęstutis davė jam kitą valdą Rusų žemėje „kitais metais“ po Gardino puolimo37, tai yra 1365 m. Be to, žinome, kad 1365 m. vasario mėn. Patrikas, vis dar kaip Gardino kunigaikštis, dalyvavo Algirdo ir Kęstučio žygyje į Prūsiją38. Kadangi palankumu Ordinui įtariamo asmens į tokį žygį niekas nebūtų ėmęs, minėtieji įtarimai turėjo iškilti vėliau. 1365 m. vasarą pas kryžiuočius pabėgo Kęstučio sūnus Butautas su savo giminaičiu (tikriausiai pusbroliu) Survila ir kitais39. Taigi Patrikas galėjo tapti įtartinas dėl savo ryšių su pusbroliu, ir būtent tai galėjo nulemti jo perkėlimą. Bet kuriuo atveju jo pašalinimas iš Gardino neturėjo nieko bendro su kryžiuočių vaišinimu 1364 m., nes kas gi tuomet įvyko? „Naktį buvo matyti, kaip Kęstučio svainis įėjo į pilį su trimis šimtais vyrų“40. Tai yra, kol Gardino apgulėjai alų-midų gėrė, atžygiavo papildomos pajėgos, ir apgulą teko nutraukti.
       1377 m. buvo imtasi tos pačios taktikos. Ordinas turėjo 12 tūkstančių karių. Algirdas su Kęstučiu, be abejo, negalėjo operatyviai surinkti tokių pajėgų, kad galėtų stoti į atvirą mūšį. Be to, buvo žiema, vasario mėnuo. Atitinkamai buvo pasirinktas kitas sprendimas: užsidaryti pilyse ir tempti laiką. Kryžiuočius tai iš karto sutrikdė – regis, jie nebuvo pasirengę ilgalaikei apgulai. Vos atžygiavę prie Trakų, ėmėsi derėtis su Kęstučiu, sudarė paliaubas. Kitą rytą persigalvoję, jas nutraukė, atžygiavo prie Vilniaus, bet ir čia viskas vyko panašiai. Algirdas, kaip ir Kęstutis, o dar anksčiau Patrikas, pasikvietė kryžiuočių vadus į pilį, tokiu būdu apsisaugodamas nuo už sienų likusios kariuomenės provokacijų, pavaišino juos, parodydamas, kad yra puikiai apsirūpinęs, paguodai „leido“ sudeginti pusę miesto. O tuo tarpu Vytautas su penkiais šimtais vyrų sunaikino kryžiuočių maisto atsargas ir ėmėsi persekioti Prūsijon grįžtančią išbadėjusią kariuomenę41. Žygis kryžiuočiams baigėsi apverktinai. Be to, kovą Kęstutis atkeršijo už Vilniaus puolimą, nuniokodamas Kuldygos apylinkes42.
       Jeigu vėliau Lietuvos padėtis šiek tiek susikomplikavo, tai ne dėl suintensyvėjusios kryžiuočių ofenzyvos, o dėl vidaus nesutarimų, kilusių po Algirdo mirties 1377 m. gegužę. Dar tų pačių metų rudenį pas Vengrijos karalių Liudviką, Belze apgulusį Jurgį Narimantaitį, perbėgo ir jam ištikimybės priesaką davė vyriausias Algirdo sūnus Teodoras, reiškęs pretenzijas į Lietuvos sostą, ir Voluinės kunigaikštis Liubartas. Jurgis Narimantaitis taip pat pasidavė, matyt, paveiktas giminaičių veiksmų.43 Apie tą patį laiką kitas Algirdo sūnus iš pirmosios santuokos Andrius sudarė sąjungą su Livonijos magistru, ir šis sutrukdė Jogailai pašalinti jį iš Polocko44. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis kryžiuočiams pavyko surengti keletą stambaus masto niokojamųjų žygių į Upytę, Panemunę ir Palenkę. Vis dėlto, Jogaila su Kęstučiu gana greitai išsprendė šią krizę: 1378 m. Voluinė grįžo į Lietuvos pavaldumą, Andrius ir Dmitrijus Algirdaičiai pabėgo į Maskvą, o Kryžiuočių ordinui Kęstutis atsirevanšavo 1379 m., sunaikindamas Klaipėdą ir Ekersbergą. Pastarąją pilį jis vėlgi paėmė, sėkmingai dezinformavęs priešus – apsimetė sergąs, o paskui netikėtai puolė45. Be to, 1381 m. vasarą Kęstutis kartu su Vytautu bei Jogailos broliu Kaributu apgulė Bajerburgą, ir nors, atžygiavus Ordino maršalui, jiems teko pasitraukti, Vygandas Marburgietis pažymi, kad taika buvo sudaryta „atmetus pasibjaurėjimą“46, taigi ji nebuvo palanki kryžiuočiams.
       Paskutinis štrichas Kęstučio kaip karvedžio portretui – būtent jis pradėjo artilerijos erą Lietuvoje. Šį faktą verta aptarti išsamiau. XIV a. pradžioje išrasti parakiniai ginklai pripažinimą pelnė ne iš karto. Ordino inventoriuose bombardos fiksuojamos nuo tik 1374 m.47 Prieš Lietuvą jos pirmą kartą panaudotos 1381 m. pradžioje, puolant Navinpilį48, tačiau, nors ginklas pasirodė labai efektyvus, Ordino vadovybė jį traktavo itin lengvabūdiškai. 1382 m. Ordino maršalas Kunotas iš Hatenšteino, atvykęs padėti Jogailai vidaus kare, paliko jam visas bombardas, kurias buvo atsivežęs49. Tuo tarpu Kęstutis prie Navinpilio gautą pamoką įvertino žaibiškai, ir jau 1382 m. balandį panaudojo bombardas, puldamas Jurbarką50. Kokybinis Lietuvos atsilikimas sumažėjo iki minimumo, ir tai negalėjo įvykti savaime. Įsigyti bombardas Kęstučiui buvo nepalyginamai sunkiau, negu Ordinui. Bažnyčia draudė strateginių prekių, pvz., geležies, pardavimą pagonims, taigi, nors patrankos ir nebuvo įtrauktos į draudžiamų prekių sąrašus, jų tikrai nebuvo galima nusipirkti laisvai. Vadinasi, reikėjo rasti gamintoją, organizuoti pervežimą – galbūt net slaptą, pagaliau nusamdyti patyrusių artileristų. Trumpiau tariant, kokybiškai naujo ginklo įsisavinimas reikalavo to, ką šiandien vadiname politiniais sprendimais, o Kęstučio sugebėjimas priimti tokius sprendimus liudija, kad jis suprasto technologijų reikšmę kare. Tą patį liudija ir bendra lietuvių pažanga pilių ėmimo srityje, kuri būtų buvusi neįmanoma be įvairių apgulos mašinų įsisavinimo.
       Tad apibendrinant, galima drąsiai pasakyti, kad Kęstutis buvo geras karvedys, mokėjęs tiesiog genialiai klaidinti priešininkus, sugebėjęs neblogai organizuoti žvalgybą ir skyręs didžiulį dėmesį karo technologijoms, įskaitant pačias naujausias. Ypač svarbus buvo jo pasiektas kokybinis karybos pokytis: nuo lengvo grobio paieškų buvo pereita prie nuoseklaus strateginių priešo objektų naikinimo, pagaliau buvo išmokta imti pilis. Tai buvo esminis persilaužimas ne tik karybos srityje, bet ir visos valstybės gyvenime. O, kad Kęstučiui nepavyko laimėti didžiųjų Strėvos ir Rudavos mūšių... kaip žinia, svarbu laimėti ne mūšį, o karą. Kęstutis tam padėjo tvirtą pagrindą.


       1 Baronas D. Pilėnai: skaudaus pralaimėjimo jubiliejus, Veidas, 2006, nr. 8, p. 42–44; Baronas D. Kęstučio pabėgimas iš Marienburgo, Lietuvos istorijos studijos, 2003, nr. 11, p. 23–33, http://www.lis.lt/index.php?id=archyvas&lang=LT&TomasID=11. Tas pat vokiškai: Baronas D. Die Flucht des litauischen Fürsten Kęstutis (Kynstut) aus der Marienburg 1361 und die Frage, ob der Deutsche Orden an seiner Gefangenschaft interessiert war, übersetzt von Arthur Hermann, Annaberger Annalen, 2004, nr. 12, p. 9–27, http://www.annaberg.de/aa/2004/AnnabergerAnnalen12-2004.pdf.
       2 Kučinskas A. Kęstutis: lietuvių tautos gynėjas, Marijampolė, 1938 (fotografuotinis leidimas: Vilnius, 1988); Janulaitis A. Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, Vilnius, 1998.
       3 Haličo-Voluinės (Hipatijaus) metraščio lietuviškos žinios, Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, Vilnius, 2005, p. 111.
       4 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, vertė R. Jasas, Vilnius, 1999, p. 98.
       5 Urban W. Kryžiaus karas Žemaitijoje, Vilnius, 2005, p. 156.
       6 Ibid., p. 156; Kučinskas A. Kęstutis..., p. 57–58; Gudavičius E. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 m., Vilnius, 1999, p. 127.
       7 Карамзин Н. М., История государства Российского, Москва, 1992, с. 155.
       8 Franciscani Thorunensis Annales Prussici; Johhann’s von Posilge Chronik des Landes Preussen; zugleich mit den auf Preussen Bezüglichen Abschnitten aus der Chronik Detmar’s von Lübeck, herausgegeben von E. Strehlke, Scriptores rerum Prussicarum (toliau – SRP), Leipzig, 1866, Bd. 3, p. 78.
       9 Hermanni de Wartberge Chronicon Livoniae = Vartberges Hermaņa Livonijas Hronika, tulkojis Ē. Mugurēvičs, Rīga, 2005, p. 118–119.
       10 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 143.
       11 Ibid., p. 313; Kučinskas A. Kęstutis..., p. 79.
       12 Kučinskas A. Kęstutis..., p. 79.
       13 Ibid., p. 113.
       14 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 145.
       15 Ibid., p. 144.
       16Hermanni de Wartberge Chronicon Livonae , p. 138–139.
       17 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 153.
       18 Franciscani Thorunensis Annales Prussici, SRP, Bd. 3, p. 97.
       19 Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, vertė L. Valkūnas, Vilnius, 1985, p. 275.
       20 Hermanni de Wartberge Chronicon Livoniae , p. 82– 83 (Tervetė ir Mintauja), 88–89 (Mežuotnė), 98–99 (Kaustryčių, Skalvių pilys, Spitrė); Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 104, 125 (Vartenbergas), 111 (Johanisburgas ir Ekersbergas), 129 (Angerburgas), 133 (Johanisburgas), 139 (Gotesverderis), 144 (pilis Gunlaukio krašte), 145 (Tamaviškių pilis), 149 (Taplaukis), 160 (Klaipėda), 163 (Ekersbergas).
       21 Johann Renner’s Livlädische Historien, herausgegeben von Richard Hausmann und Konstantin Höhlbaum, Göttingen, 1876, p. 97 (Kuliai, Businė, Dubysos pilis ir Ceila); Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 100 (Veliuona), p. 113–120 (Kaunas), 120–121, 125–128 (Naujasis Kaunas, Pieštvė ir Veliuona), 132, 303 (Maišiagala ir Kernavė), 137–138 (Veliuona ir Strėvos pilis), 138–140 (Naujasis Kaunas), 141 (Paštuva), 146 (Darsūniškis), 166, 167–168 (Navinpilis ir Darsūniškis), 178 (Eiguliai); Hermanni de Wartberge Chronicon Livonae , p. 88–89 (Dubysos pilis); Baranauskas T. Lietuvos medinės pilys rašytinių šaltinių duomenimis, Lietuvos archeologija, Vilnius, 2003, t. 24, p. 66–67 (Semeliškės).
       22 Ivinskis Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, Vilnius, 1991, p. 255–256 (96 kryžiuočių žygiai 1345–1382 m., 42 lietuviu žygiai 1345–1377 m.) ir 8 lietuvių žygiai 1378–1382 m. (Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 160–175, sk. 103a, 106, 109, 112, 114, 118, 121, 125). Plg.: Kučinskas A., Kęstutis, p. 35 (priskaičiuoja 100 kryžiuočių ir 40 lietuvių žygių).
       23 Карамзин Н. М., История государства Российского, Москва, 1992, с. 153.
       24 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 90.
       25 Ibid., p. 89.
       26 Zabiela G., Bajerburgo pilis, Lietuvos archeologija, Vilnius, 2005, t. 28, p. 169.
       27 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 93–95.
       28 Ibid., p. 98.
       29 Ibid., p. 97.
       30 Ibid., p. 96–98.
       31 Franciscani Thorunensis Annales Prussici, SRP, Bd. 3, p. 78.
       32 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 136.
       33 Ibid., p. 188.
       34 Franciscani Thorunensis Annales Prussici, SRP, Bd. 3, p. 126.
       35 Die aeltere Hochmeisterchronik, bearbeited von Max Toeppen, SRP, Bd. 3, p. 597.
       36 Baronas D. Kęstučio pabėgimas iš Marienburgo, p. 32–33.
       37 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 125.
       38 Ibid., p. 129.
       39 Ibid., p. 130.
       40 Ibid., p. 125.
       41 Ibid., p. 158.
       42 Hermanni de Wartberge Chronicon Livonae, p. 147.
       43 Ibid., p. 149–151.
       44 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 158.
       45 Ibid., p. 163.
       46 Ibid., p. 171.
       47 Urban W. Kryžiaus karas Žemaitijoje, p. 222.
       48 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 166.
       49 Ibid., p. 180.
       50 Ibid., p. 175.


Voruta, 2006 m. lapkričio 11 d. Nr. 21 (615), p. 4-5.


Kęstutis ir Algirdas: 1344–1345 m. perversmas     Kęstučio pabėgimo peripetijos     

 
Istorija
Įvadas
Chronologija
Šaltiniai
Vikingų epocha
Valstybės ištakos
Didieji kunigaikščiai
Visuomenė
Įvadas
Socialiniai sluoksniai
Valstybės santvarka
Karyba
Religija
Raštas ir kalbos
Pilys
Įvadas
Vorutos pilis
Istorija
Naujienos
Tyrinėjimų ataskaitos
Straipsniai
Poezija
Medinės pilys
Mūrinės pilys
LDK palikimas
Įvadas
Straipsniai
Žemėlapiai
Diskusijos
 
Apie svetainės autorių
Biografija
Kontaktai
 
 
 
Pasirašykite svečių knygoje:
 
 
     Search 700 Million Names at Ancestry.com!