Search 1 Billion Names - Newtab2

English  English   Russian  По-русски  
Viduramžių Lietuva
VIDURAMŽIŲ LIETUVOS ISTORIJA
              Didieji kunigaikščiai 

KAS BUVO KĘSTUČIO NUŽUDYMO ORGANIZATORIUS?

Inga Baranauskienė

       Kęstučio nužudymas – viena didžiausių ir labiausiai sukrečiančių dramų Lietuvos istorijoje. Dažniausiai vertiname ją lemtingų mūsų valstybės transformacijų kontekste, tačiau įdomūs lieka ir žmogiškieji šios tragedijos aspektai. Neišsiaiškinę, kas kaltas, rizikuojame suklysti, vertindami vėlesnį Vytauto elgesį ir jo santykius su Jogaila.
       Tačiau ar įmanoma surasti žmogžudystės kaltininką, praėjus daugiau kaip šešiems šimtams metų? Faktų mažai, amžininkų liudijimai skurdūs ir kartais prieštaringi. Nemažiau prieštaringos ir istorikų nuomonės. Daugelis apskritai nuleidžia rankas, painaus klausimo nagrinėjimą užbaigdami Vygando Marburgiečio žodžiais: „Ir kokiu būdu [Kęstutis] žuvo, niekas niekados nežinojo“1. Vis dėlto, jeigu pavyktų visus paliudytus faktus sujungti į vieningą visumą taip, kad kiekvienas atsidurtų savo vietoje, šis detektyvinis galvosūkis galėtų būti išspręstas.
       Taigi aptarkime įtariamuosius, jų motyvus ir galimybes.
       
       ĮTARIAMASIS NR. 1 – JOGAILA
       
       Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščio teigimu, Kęstutį Krėvoje pasmaugė Jogailos kambariniai2. Versiją, kad jie tai padarė savo iniciatyva, galima atmesti iš karto, todėl pagrindiniu įtariamuoju turėtume laikyti Jogailą.
       Vis dėlto Jogailos kaltumas nuo seno kelia abejonių. Jo amžininkai – Jonas Dlugošas, Mikalojus Kozlovskis – įtikinamai teigė, kad Jogaila vengdavęs pralieti kraują ir dėl to kartais atleisdavo netgi didžiausiems kaltininkams3. Išties, pažvelgę į ilgą ir sudėtingą Jogailos gyvenimo kelią, išskyrus 1382 m., nepamatysim, kad jis būtų žengęs per lavonus – net jo žmonų meilužiai atsipirkdavo kalėjimu. Be to, (ir šitai dar svarbiau) politinio priešininko nužudymas visada reikalauja valios ir tam tikro beatodairiškumo, o Jogaila, ištikus konfliktinėms situacijoms, tapdavo neveiklus arba pradėdavo blaškytis, kaitalioti nuomonę. Ir ne iš lengvabūdiškumo, o iš baimės padaryti klaidą. Paties Jogailos mėgiama patarlė, pasak Dlugošo, buvo: „Žodelis nuo lūpų paukščiu nuskrenda, bet jei kartais buvo kvailas ir norėtum jį atšaukti, virsta jaučiu“4.
       Tačiau gal įsakymas nužudyti Kęstutį ir buvo tas jaučiu virtęs žodelis, persekiojęs Jogailą visą likusį gyvenimą? Gal valdžios praradimas jam buvo toks skausmingas, kad įprastinį nuosaikumą nustelbė aklas troškimas keršyti? Jogailos tikriausiai niekada nebūtų galima išteisinti, jei Vytautas, liudydamas prieš jį, nebūtų mūsų teismui palikęs kelių itin įdomių pastabų.
       Pažvelkime dar kartą, kas sakoma vadinamajame jo „Skunde prieš Jogailą ir Skirgailą“ (1390). Ypač įdėmiai įsiskaitykime į priekaištus Jogailai dėl jo veiksmų antruoju konflikto etapu (po 1384 m.). Dėl ko skundžiasi Vytautas? Jogaila neįvykdė 1384 m. duoto pažado grąžinti Trakus, neužrašė Lucko (net pagrasino, kad atims, jei panorės), leido Skirgailai visaip įžeidinėti Vytautą ir „jo dėl to niekada nesudraudė“5.
       Šitas „nesudraudė“ akivaizdžiai byloja, kad Vytautas tikėjosi Jogailos užtarimo. Bet leiskite paklausti, kaip galima tikėtis užtarimo iš asmens, kuris, pasak paties Vyutauto, „nuolatos galvojo tik, [...] kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mūsų žemę pasiglemžti“6? Jokiu būdu neteigiu, kad Vytautas čia pamelavo sąmoningai – įvykių traktavimas keičiasi, priklausomai nuo aplinkybių, o Jogaila 1387–1389 m. iš tikrųjų elgėsi taip, kad apie jį buvo galima prisigalvoti visko. Vis dėlto smulkus visų apsižodžiavimų atpasakojimas „Skunde“ prasmingas tik tuo atveju, jeigu širdyje Vytautas Jogailą laikė nekaltu dėl didžiųjų nusikaltimų, pirmiausia dėl tėvo mirties. Geri Vytauto ir Jogailos santykiai 1384–1386 m. ir po 1392 m. tai dar kartą patvirtina.
       Reikėtų pastebėti, kad Jogailos gyvenime ne kartą pasitaikė atvejų, kai jo aplinkiniai pradėdavo savivaliauti. Trečioji Jogailos žmona Elzbieta konfliktavo su jo raštininkais dėl to, kad šie rašydavo ne tai, ko norėdavęs Jogaila, o tai, ko norėdavę lenkų ponai. 1429 m., bylos dėl Vytauto karūnacijos įkarštyje, Jogaila pats tikino Vytautą kad jo daktaras parašęs imperatoriui Zigmantui prieš Vytautą nukreiptą laišką be jo pavedimo7. Nežinia, ar pastaruoju atveju Jogaila nesumelavo, tačiau tokie pareiškimai vis dėlto leidžia spėti, kad Jogailai ne visada pavykdavo suvaldyti savo aplinką, ir įsakymas nužudyti Kęstutį galėjo būti duotas be jo žinios.
       Bet kas galėjo ryžtis tokiam drastiškam veiksmui ir kodėl?
       
       NUŽUDYMO MOTYVAS
       
       Norint išaiškinti nusikaltimą visada klausiama: „Kam tai naudinga?“ Taigi kam naudinga Kęstučio mirtis? Iš pirmo žvilgsnio – visai aplink Jogailą susibūrusiai grupei. Tačiau apsvarstę viską nuodugniai, matysime, kad gyvas Kęstutis būtų buvęs dar naudingesnis. Visų pirma kaip įkaitas. Po Kęstučio ir Vytauto suėmimo 1382 m. rugpjūčio 3 d. jų šalininkai buvo išsklaidyti, pasimetę, tačiau nesunaikinti. Grupės priešakyje atsidūrė charizmiškoji Kęstučio žmona Birutė8. Jeigu kam kiltų abejonių dėl šios moters gebėjimo kovoti, reikėtų prisiminti, kad 1382 m., vyrui išžygiavus atsiimti Trakų, ji apgynė Brestą nuo netikėtai užpuolusių mozūrų, kuriems Drohičinas ir Melnikas pasidavė be mūšio9. Vis dėlto žinodama, kad vyro ir sūnaus gyvybėms niekas negresia, ji tikrai nebūtų inicijavusi prieš Jogailą jokių radikalių veiksmų. Buvo Jaunučio precedentas: 1344–1345 m. Kęstučio ir Algirdo nuverstas nuo sosto, jis pabėgo į Maskvą bet vėliau grįžo, susitaikė su broliais, gavo valdyti Iziaslavlį ir daugiau problemų nebekėlė. Tai akivaizdžiai rodė, kad susitarti galima. Jeigu Jogaila būtų pamėginęs derėtis su Birute, tikėtina, kad ši būtų priėmusi jo sąlygas ir užtikrinusi, kad vyras jų vėliau laikytųsi. Be to, gyvas Kęstutis būtų pasitarnavęs kaip įrodymas to, kad Jogaila niekam nekelia grėsmės. Eiliniai Kęstučio rėmėjai būtų nusiraminę ir sąžiningai paklusę nugalėtojui. Net pats Kęstučio suėmimas būtų atrodęs ne kaip išdavikiškas aktas, o kaip visiškai pateisinama taktinė gudrybė, siekiant išvengti kraujo praliejimo. Galų gale Kęstutis, tuo metu jau senas, vis tiek būtų numiręs po metų ar dvejų... Tad kam reikėjo jį žudyti, juolab taip greitai – nuo suėmimo praėjus vos penkioms dienoms?
       Pažvelkim iš kitos pusės. Vytautas buvo Jogailos draugas – tikras draugas, įrodęs tai darbais. Kai kryžiuočiai pranešė Kęstučiui apie slaptus 1380 m. Jogailos susitarimus su Ordinu, Vytautas prašė tėvą netikėti ir gynė pusbrolį, užuot paskatinęs jo nuvertimą ir taip įgijęs Vilnių be ypatingų pastangų. Kai Kęstutis vis dėto pasielgė saviškai, Vytautas per vieną dieną atlėkė iš Gardino, ir būtent jam Kęstutis teisinosi, kad Jogailai nieko bloga nenutiko. 1382 m. Jogailai atsiėmus Vilnių, pusbroliai stojo vienas prieš kitą mūšyje, bet vėlgi lemtingąją 1382 m. rugpjūčio 3 d. prie Trakų Vytautas patikėjo Jogailos gera valia ir jo žodžiu, o žmogui juk visada norisi, kad juo kas nors tikėtų!
       Manau, kad būtent tai ir skatino Jogailą pasilikti Vytautą prie savęs, Vilniuje – draugystės, išlaikiusios išbandymą valdžia, lengva širdimi neatsisakysi. O Vytautui toji draugystė irgi buvo reikalinga. „Mylimas broli! Kiek tik ir kokių tik nesutarimų ar nedermių tarp mūsų iškyla, abu tarpusavyje suderiname...“ – taip jis rašė 1429 m. vasario 17 d., kai lenkų spaudžiamas Jogaila atšaukė sutikimą dėl karūnacijos10, ir 1430 m. rudenį atvykęs į Vilnių, Jogaila vėl parėmė Vytautą. Įvertinus jų santykius, labai tikėtina, kad ir 1382 m. Vytautas galėjo rasti žodžių, kurie palenktų Jogailą į jo pusę.
       Bet Vytautas nenuolaidžiavo. Vygandas Marburgietis teigia, kad net Krėvoje būdamas, jis kreipėsi į Jogailą, reikalaudamas nei daugiau nei mažiau – perleisti jam teisėtai priklausantį palikimą. Už tai Vytautas žadėjo duoti ištikimybės priesaiką11. Dėl to jis visą laiką buvo nuoseklus – ištikimybės sąlyga buvo atkurti teisingumą.
       O kad Jogaila blaškėsi, liudija kitas Vygando Marburgiečio atpasakotas 1382 m. rugpjūčio epizodas. Izenburgo kunigaikštis su keliais palydovais vyksta iš Livonijos į Vilnių „norėdamas pakariauti“ prisijungęs prie Livonijos magistro pajėgų, tačiau šį sutinka dykroje jau grįžtantį (neabejotinai po 1382 m. rugpjūčio 3 d., kai Kęstutis ir Vytautas buvo be mūšio suimti prie Trakų). Magistras siūlo kunigaikščiui grįžti kartu, bet šis užsispiria keliauti toliau (kelionės tikslas – Prūsija). Sustojęs per pusę mylios nuo Vilniaus, kunigaikštis siunčia pas Jogailą savo vertėją prašydamas apsaugos. Tačiau Jogaila nelauktai atsisako, teigdamas: „Kvailai prašo, nes krikščionys man padarė žalos“.
       Kaip tai suprasti? „Krikščionys“ (t. y. kryžiuočiai) ką tik padėjo susigrąžinti sostą! Yra pasirašyta Bražuolės sutartis (1382 m. birželio 6 d.) dėl nepuolimo! Iš kur gi toks Jogailos priešiškumas?! Izenburgo kunigaikštis siunčia vertėją pas Jogailą dar kartą. O šis jau visai kitaip nusiteikęs: kviečia kunigaikštį pas save, aštuonetą dienų vaišina prie savo stalo, galiausiai apdovanojęs su palyda išleidžia į Prūsiją12...
       Jogailos nuotaikų kaitą galima paaiškinti įvairiai: gal Vytautui pavyko pažadinti jo seną priešiškumą Ordinui, gal jiems pavyko susitarti, ir Jogaila staiga panūdo būti geras visiems, o gal žinia apie Kęstučio mirtį atėjo būtent tarp tų dviejų Izenburgo kunigaikščio vertėjo apsilankymų, ir požiūris į kryžiuočius buvo nedelsiant persvarstytas (laiko požiūriu tai visai įmanoma). Kad ir kaip ten būtų, pirmasis Jogailos atsakymas rodo, kad net 1382 m. rugpjūtį jis nejautė kryžiuočiams jokio draugiškumo, ir tai savaime reikalavo taikytis gal ir ne su Kęstučiu, tai bent su Vytautu.
       Tačiau jeigu susitarimas būtų buvęs pasiektas, Jogaila ne tik kad būtų atidavęs Vytautui Trakus, bet ir emociškai Vytautas jam būtų tapęs pačiu brangiausiu, artimiausiu žmogumi. Ilgainiui tai vis tiek įvyko. Vis dėlto tada, 1382 m. rugpjūčio viduryje, asmuo, kuriam pačiam magėjo būti Jogailos artimiausiu žmogumi, galėjo, vaizdžiai tariant, pamėginti šiuodu „vandeniu neperliejamus“ perlieti krauju. Menama Kęstučio savižudybė turėjo paversti Vytautą amžinu Jogailos priešu, o jeigu savižudybės versija nebūtų patikėję – juo geriau! Jogailą, nevalingai tapusį nusikaltimo bendrininku, būtų buvę galima įtikinti, kad reikia žudyti ir toliau – visų pirma tą patį Vytautą. Ilgainiui Jogaila iš tikrųjų būtų buvęs priverstas taip pasielgti, ir tai jį būtų visiems laikams susieję su Kęstučio nužudymo iniciatoriumi. Labai tikėtina, kad buvo vadovaujamasi būtent tokiu išskaičiavimu.
       Taigi patyrinėkime Jogailos aplinką.
       
       SKIRGAILA
       
       Istoriografijoje Skirgaila dažnai laikomas pagrindiniu Kęstučio žudiku. Be abejo, jis įtartinas: siekė būti antru žmogumi po Jogailos, siekė Trakų, 1390 m. Vytautas jam inkriminavo norą jį nužudyti, pagaliau, pasak Vygando Marburgiečio, būtent Skirgaila, atvykęs į Krėvą, rado Kęstutį nebegyvą13. Istorikas Antanas Kučinskas iš pastarojo fakto daro išvadą, kad Skirgaila vežė į Krėvą įsakymą nužudyti14, bet vargu ar tai tiesa. Skirgaila – ne pasiuntinukas. Labiau tikėtina, kad jo uždavinys buvo būtent rasti Kęstutį, paskelbti, kad tai savižudybė, ir pradėti rengtis iškilmingoms laidotuvėms. Žodžiu, Skirgaila turėjo užmaskuoti nusikaltimą.
       Tuo tarpu perduoti įsakymą galėjo ir patys jo vykdytojai – Jogailos kambariniai, pvz., Prokša, kuris, pasak Lietuvos metraščių, Jogailai „vandenį duodavo“15 Ši pastaba liudija, kad Prokša buvo Jogailai itin artimas žmogus. Tokių žmonių pareigos Viduramžiais retai apsiribodavo vien buitiniais patarnavimais. Algirdui vandenį padavinėjęs ir lovą klojęs Vaidila ilgainiui gavo Lydą ir, matyt, ne už gerai paklotą lovą. Iš vėlesnio Vytauto ir Jogailos susirašinėjimo sužinome, kad kambariniai dažnai vežiodavo jų laiškus vienas kitam. Taigi prieš paplintant rašto kultūrai, kambariniai galėjo perdavinėti žodinius įsakymus. Prokša ir kiti, lemtingą 1382 m. rugpjūčio dieną atvykę į Krėvą ir pareiškę norą aplankyti įkalintą Kęstutį, vietiniams, pavyzdžiui, sargybai nebūtų sukėlę jokių abejonių.
       Tačiau ar Prokša būtų žudęs Kęstutį Skirgailos įsakymu, pats būdamas Jogailos tarnas, ypač jeigu Jogaila, kaip mes spėjame, Kęstučio mirties nenorėjo? Aišku, Prokša galėjo pats turėti politinių ambicijų. Vaidilos karjera, nors jis už sąmokslus su Ordinu 1382 m. buvo Kęstučio pakartas, buvo įkvepianti. Kęstutis ir/arba Vytautas galėjo kaip nors kliudyti ir Prokšai. Vis dėlto, žengus klaidingą žingsnį, buvo galima palydėti galvą. Taigi prielaida, kad Prokša ir kiti pakluso būtent Skirgailos įsakymui, yra labai abejotina.
       Dar daugiau abejonių kyla, analizuojant Skirgailos charakterį. Savo 1390 m. „Skunde“ Vytautas pateikia daug jo piktavališkumo pavyzdžių, bet drauge ne kartą akcentuoja, kad Skirgaila viską daręs nesislėpdamas: „Tai jis prie manęs išsiųsdavo laiškus, tai prie manęs kalbėdavo, kad aš girdėčiau...“ Pasak Vytauto, Skirgaila per Jogailos tarną Varšą jam netgi tiesiai perdavęs: „Tu saugokis manęs, o aš tavęs“16. Susidaro įspūdis, kad 1387–1389 m. Skirgaila siekė dvikovos ar bent atviro karo, norėdamas išsiaiškinti santykius „vyriškai“ ir tam tikra prasme garbingai. Jeigu taip, jeigu jam patiko būtent taip aiškintis santykius, dėl ko 1382 m. Skirgaila neišprovokavo mūšio prie Trakų, – juk pats vedė derybas su Kęstučiu? Be to, buvo jaunesnis, beatodairiškesnis, galėjo viltis nužudysiąs nekenčiamus konkurentus savo rankomis ir dar laimėdamas tam tikrą garbę. Kas jį paskatino atsisakyti tokios progos?
       Galop dėl ko Vytautas, taikydamasis su Jogaila, 1384 m. nepareikalavo bent jau eliminuoti Skirgailos iš politinio gyvenimo? 1384–1386 m. Vytauto santykiai su Skirgaila gal ir nebuvo draugiški, bet priešiškais jų taip pat nepavadinsi: kartu ėmė Marienverderį, kartu organizavo Jogailos vedybas 1385 m., kartu kovojo su Oršą ir Mistislavlį užpuolusiu Smolensko kunigaikščiu Sviatoslavu 1386 m. 1392 m. Skirgaila pripažino pralaimėjęs ir nebedalyvavo savo brolių Kaributo bei Švitrigailos tais pačiais metais rengtuose sukilimuose prieš Vytautą. Vytautas atsilygino, 1394 m. perduodamas Skirgailai Kijevą, atimtą iš Maskvai palankaus Vladimiro Algirdaičio. Taigi paskutiniaisiais metais pusbroliai veikė pakankamai sutartinai.
       Galėtume tai pavadinti išskaičiavimu, bet išskaičiavimas atrodo, švelniai tariant, keistas. Įsivaizduokime Vytauto padėtį 1384 m.: Jogaila siūlo taikytis – sakykime, jis geras, jis nenorėjo nužudyti tėvo ir t. t. Tačiau jo artimiausioje aplinkoje yra žmogus, kuris norėjo. Kuris viliojo susitarimo pažadais, norėdamas atskirti Kęstutį nuo kariuomenės, suimti ir pasmaugti, – kas garantuoja, kad šitai nepasikartos?! Kam rizikuoti? Gyventi galima ir Ordine, jei nusibos kariauti su Jogaila, galima pasiieškoti vietos kad ir Vokietijos imperatoriaus dvare, kaip tai padarė vyresnysis Vytauto brolis Butautas po nepavykusio 1365 m. bandymo užgrobti valdžią su Ordino pagalba. Be to, atminkime, kad Vytautas nebuvo vienas. Jis turėjo šeimą, draugų, sąjungininkų – turbūt jie irgi būtų reikalavę dėl šventos ramybės sunaikinti ar bent jau izoliuoti 1382 m. žudynių kaltininką. Tad kaip čia atsitiko, kad 1384 m. Vytautas sugrįžo į Lietuvą netgi neužsitikrinęs, kad jam grąžins Trakus? Ar gali būti, kad Skirgailos jis taip pat nelaikė pagrindiniu blogio šaltiniu? Bet ką gi Vytautas tada įsivaizdavo stovėjus už Skirgailos, Prokšos ir kitų?

       JULIJONA ALGIRDIENĖ

Krėvos pilies griuvėsiai. Jano Bułhako nuotrauka. VDA RS
 

       „Ieškokite moters“ – nuvalkiotas posakis, betgi pažvelkime į faktus. Kas yra pirmas bręstančio konflikto ženklas? 1379 m. kryžiuočių laiškas Julijonai, kur Kęstutis išvadinamas „pasiutusiu šunim“ ir tikinama, kad jis gali atimti iš Jogailos sostą, nes darąs skriaudas ne tik krikščionims, bet ir lietuviams. Apie jas pasiuntinys magistro įgaliotas papasakoti asmeniškai, nes ne viską galima rašyti17. Beje, šis laiškas leidžia spėti, kad sudarę Trakų sutartį (1379 m. rugsėjo 29 d.) kryžiuočių pasiuntiniai vyko į Vilnių atskirai derėtis ne tiek su Jogaila, kaip teigė Vygandas Marburgietis18, kiek su jo motina: Jogaila buvo Trakuose, o Julijona – ne.
       Tačiau dėl ko kryžiuočiai manė, kad Julijona gali tapti jų sąjungininke prieš Kęstutį? Juk vertinant racionaliai, jųdviejų konfliktui nebuvo priežasties. Po Algirdo mirties Kęstutis „pasodino“ Jogailą Vilniuje ir „saugojo jį iš visų pusių“19, – Vytautas, taip teigdamas, nėmaž neperdėjo. Kaip liudija Vengrijos karaliaus Liudviko 1377 m. rugsėjo 29 d. laiškas, pasakojantis apie pas jį atbėgusį vyriausią Algirdaitį Teodorą šis Jogailos brolis reiškė pretenzijas į valdžią, remdamasis pirmagimystės teise20. Kitas Jogailos brolis Andrius pirmagimyste remtis negalėjo, užtat turėjo visą pulką sąjungininkų. 1379 m. jis perbėgo į Maskvą su broliu Dmitrijum, kunigaikščiu Dmitrijum Bobroku (spėjama, Karijotaičiu) ir maždaug trimis dešimtimis didžiūnų, be to, jį uoliai rėmė Polocko miestiečiai. Kęstučio palaikymas buvo lemtingas, užtikrinant Jogailai sostą, tad negi Julijona neturėjo jaustis jam dėkinga?
       Istoriografijoje Julijonos priešiškumas aiškinamas įvairiai. Teigiama, kad priežastis buvo Kęstučio prisirišimas prie pagoniško tikėjimo, bet neužmirškim, kad Kęstutis ne kartą pats arba drauge su Algirdu derėjosi dėl krikšto (1349, 1351, 1358, 1373 m.), taip pat matė, kaip tai darė jo tėvas Gediminas (1323). 1379 m. Jogailos ir Skirgailos iniciatyvos – konkrečiai 1379 m. Skirgailos kelionė į Europą skelbiant pasiryžimą krikštytis, – galėjo susidurti su seno ir patyrusio politiko skepticizmu, tačiau vargu ar Kęstutis būtų prieštaravęs joms iš principo. Be to, vargu ar Julijona pati būtų aistringai troškusi katalikybės priėmimo.
       Kučinskas Julijonos ir Kęstučio priešiškumą sieja su judviejų kova dėl įtakos Jogailai21. Paaiškinimas geras, bet vis dėlto nepakankamas. Mes galime sakyti, kad Julijona akivaizdžiai siekė valdyti savo sūnų, o Kęstutis galbūt per daug įsijautė į geradario vaidmenį, tačiau kova dėl įtakos savaime suponuoja kovą dėl konkrečių sprendimų. Tačiau tokių sprendimų, dėl kurių Julijona būtų galėjusi taip radikaliai ir taip greitai susikirsti su Kęstučiu, nematyti. Net atvirkščiai. Pasak Lietuvos metraščių, pirmas Kęstučio vaidas su Jogaila kilo, kai šis apie 1379 m. nusprendė išleisti savo seserį Mariją už buvusio Algirdo vergo Vaidilos, bet Julijona juk irgi negalėjo apsidžiaugti tokiu žentu! Kad ir kokie būtų buvę ankstesni nesutarimai su Kęstučiu, šiuo klausimu abudu vyresnės kartos atstovai, regis, turėjo stoti vieningu frontu! Bet ne, Julijona Vaidilos neatstūmė –būtent per jį buvo palaikomi ryšiai su Ordinu22. Taigi jei neapykanta Kęstučiui privertė nepriekaištingos kilmės kunigaikštienę priimti į savo šeimą buvusį vergą ši neapykanta turėjo būti įsišaknijusi labai giliai.
       Panagrinėkim Julijonos santykius su Kęstučiu nuo pat pradžių. Pirmiausia verta pastebėti, kad tuo metu, kai ji atitekėjo Lietuvon, Kęstučio santykiai su Algirdu buvo susikomplikavę. 1349 ir 1351 m. Kęstutis su Lenkijos ir Vengrijos karalių parama mėgino sau išsiderėti karališką karūną. Žinia, lemtingu momentu jis persigalvojo, ir Algirdas šį epizodą, regis, vertino kaip smulkų vaidą, kuriam neverta teikti didesnės reikšmės23. Tačiau jaunutė Julijona galėjo sau pasidaryti visai kitokias išvadas, ir vyro atlaidumas ją galėjo net suerzinti.
       Antroji priežastis galėjo būti ne kas kita, o Kęstučio antroji pusė, t. y. Birutė. Birutė buvo charizmiška. XVI a. pradžios Lietuvos metraščiuose tvirtinama, kad Kęstutis vedė ją, „nesgi buvo labai graži mergaitė ir protinga“24. Tuo tarpu Julijoną Algirdas į žmonas paėmė grynai iš išskaičiavimo. Todėl kad ir kokia graži, kad ir kokia protinga būtų buvusi Julijona, romantiškų vedybų aureolės gaubiama Trakų kunigaikštienė būtų ją vis tiek nurungusi. Kęstutis savo žmonai užtikrino fatališkos gražuolės įvaizdį visiems laikams.
       Lyg šito būtų maža, Kęstutis iš Algirdo buvo išsiderėjęs, kad Trakai ir kartu antra vieta šalia Jogailos atiteks Birutės sūnui Vytautui, o pats Jogaila tam visai neprieštaravo. Įsivaizduokim Julijonos būseną: net sūnus, ir tas pirmumą teikia ne jos pagimdytiesiems, o konkurentės atžalai! O neapykantai nėra pateisinamos priežasties, nes, mirus Algirdui, Kęstutis su visa šeima garbingai parėmė Jogailą...
       Taigi ar ne dėl to Julijona buvo pasirengusi patikėti kryžiuočių tvirtinimais, kad „pasiutęs šuo“ nori atimti sostą iš jos sūnaus? Išties, jeigu Kęstutis pasirodytų esąs klastingas niekšas, galvojantis tik apie valdžią, Julijonai nebereikėtų jausti sąžinės graužimo – neliktų moralinės skolos, ir ji pati galėtų pasijusti visada buvusi teisi.
       Kryžiuočių sėjamas nepatiklumo grūdas Julijonos širdyje akivaizdžiai rado palankią dirvą, bet pristatyto „kompromato“, regis, neužteko, kad būtų galima įtikinti Jogailą imtis prieš Kęstutį aktyvių veiksmų. 1380 m. vasario 27 d. Jogailos sudarytos separatinės paliaubos su Livonija buvo trumpalaikės – iki gegužės 13 d., o 1380 m. gegužės 31 d. Dovydiškių sutartis paini25. Jos nuostata, kad Ordinui užpuolus Kęstučio ar jo vaikų žemes, Jogaila gali atžygiuoti į pagalbą, kad išvengtų įtarimų, o taika nutrūktų tik tuo atveju, jeigu jo kariuomenė tiesiogiai pultų kryžiuočius26, realiai reiškė, kad Jogaila gali apmulkinti savo naujuosius sąjungininkus bet kurią akimirką. Galimas dalykas, kad Jogaila būtent to ir siekė – įstumti savo perdėm autoritetingą dėdę į sunkią padėtį, kad atsirastų proga jį išgelbėti ir taip įtvirtinti savo paties autoritetą? Vygandas Marburgietis mini 1381 m. pavasariu ir vasara datuotiną atvejį, kai Kęstutis puolė Bavarijos pilį su Jogailos brolio Kaributo vadovaujamos kariuomenės pagalba27. Taigi nepaisant Dovydiškių sutarties. Jogaila nepaliko savo dėdės vieno kovoti prieš Ordiną. Galbūt dėl to Kęstučio perversmas jį ir užklupo netikėtai.
       Vis dėlto po 1381 m. Kęstučio perversmo Jogaila turėjo pripažinti motinos teisumą. Julijonos įtaka išaugo, o 1382 m. kontrperversmo sėkmė ją dar labiau sustiprino. Tų pačių metų kryžiuočių sutartyse su Jogaila (birželio 6 d. Bražuolės ir spalio 31 d. Dubysos) pažymima, kad sutarys sudaromos ne tik jo ir jo brolių, bet ir jų motinos vardu – didžiajai kunigaikštienei Julijonai patariant ir pritariant28. Ji traktuojama bemaž kaip regentė. Tad ar galėjo toks reikšmingas įvykis kaip Kęstučio nužudymas įvykti Julijonai nepatariant ir nepritariant?!
       Atsakymas – tikriausiai negalėjo. O jeigu taip, lengviau suprasti ir Prokšos bei kitų Jogailos kambarinių elgesį. Skirgailos įsakymo, kaip jau minėjau, jiems būtų buvę maža: subordinacijos nepaisymas ir niekšiškas bejėgio dėdės pasmaugimas galėjo paskatinti Jogailą be pasigailėjimo nubausti visus kaltuosius, net brolį. Kai 1409 m. į viešumą iškilo Švitrigailos sąmokslas su Ordinu, ir Vytautas Jogailos klausė, ką su juo daryti, Jogaila be išlygų sutiko, kad Švitrigaila būtų teisiamas pagal įstatymus, neatmetant mirties bausmės29. Taigi net pats Skirgaila negalėjo atmesti galimybės, kad už Kęstučio nužudymą jam gali kliūti. Tačiau jeigu lemtingąjį įsakymą davė Jogailos motina, Prokša ir jo bendrai galėjo būti ramūs. Juk motina netgi konflikto atveju išlieka motina – ji visada aukščiau už sūnų etine prasme.
       Paskutinis argumentas, liudijantis Julijonos kaltę, yra tai, kad ji – vienintelė stambi figūra, nužengusi nuo politinės arenos maždaug tuo metu, kai į Lietuvą grįžo Vytautas. Tiesa, vyrauja nuomonė, kad Julijona persikėlė į Vitebską savo noru, supykusi dėl katalikiško Jogailos krikšto ir jo vedybų su Jadvyga – Julijona, atseit, buvo karšta stačiatikė30. Net teigiama, kad ji įstojusi į vienuolyną31. Bet kuo pagrįstas šitas mitas? Šaltiniai liudija visai ką kita: palikusi Vilnių, Julijona Algirdienė valdė Vitebską kaip dalinė kunigaikštienė – Jogaila savo vietininką ten paskyrė tik po motinos mirties32. Metraščių žinutė, kad Julijona mirė vienuolystėj kaip Marija ar Marina33, reiškia tik tiek, kad ji, kaip buvo įprasta rusų kunigaikščiams, priėmė vienuolystės įžadus mirties patale.
       Prostačiatikiškas Julijonos nuostatas patvirtintų nebent 1383–1384 m. su jos žinia ir, regis, jos iniciatyva sudaryta Jogailos sutartis su Dmitrijum Maskviškiu dėl vedybų su jo dukra, numatanti stačiatikišką krikštą ir Maskvos viršenybės pripažinimą34. Bet vėlgi verta pasvarstyti, kas skatino sudaryti šią sutartį – tikybinės preferencijos ar vis dėlto politinis išskaičiavimas? Aptariamu laikotarpiu Julijona ir Jogaila buvo mažne priremti prie sienos: iš Prūsijos grasino žemaičių ir kai kurių Lietuvos didžiūnų palaikomas Vytautas, Polocke sėdėjo Jogailai broliškų jausmų nėmaž nepuoselėjantis Andrius, Kijeve – Vladimiras, Volynėje – Kęstutį rėmęs Liubartas... Padėtis buvo pavojinga, ir jeigu ne ši aplinkybė, vargu ar Tverės kunigaikštytė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė būtų sutikusi lenktis prieš jos brolį, vyrą ir sūnų Jogailą pažeminusį bei jo priešininkus rėmusį Dmitrijų Maskviškį. Politiškai tai būtų buvęs pralaimėjimas.
       Tuo tarpu pamažu ryškėjančios Jogailos perspektyvos užimti lenkų sostą žadėjo akivaizdžią naudą ne tik Jogailai, bet ir kitiems Julijonos vaikams. Dėl jos tikrai buvo galima pakęsti tokį menką nepatogumą, kaip katalikų panieka „schizmatikams“. Be to, vertėtų atkreipti dėmesį, kad, daugelio tyrinėtojų nuomone, Julijonos motina Anastazija buvo Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos sesers Eufemijos duktė35, t. y. pati Julijona turėjo lenkiško kraujo. Pragmatiška kunigaikštienė, savo gyvenimą praleidusi multikonfesinėje aplinkoje, patogiu momentu tikrai galėjo prisiminti savo „lenkiškas šaknis“.
       Galop kryžiuočiams 1379–1382 m. Julijonos konfesinė priklausomybė nė karto neužkliuvo – ji buvo laikoma ištikima krikščionių (t. y. katalikų) drauge; „ruse“ ji tapo tik tada, kai 1383 m. liepą Jogaila, kaip teigiama, jos skatinamas, atsisakė antspauduoti Dubysos sutarties aktus ir taip oficialiai atiduoti Ordinui Žemaičius36.
       Taigi atrodo, kad Julijonos atsidavimas stačiatikybei istoriografijoje smarkiai perdėtas. Labiau tikėtina, kad ši moteris buvo pragmatiška ir vargiai būtų atsisakiusi valdžios vien dėl religinių motyvų. Net jei juos priimtume kaip argumentą, tektų paklausti, kodėl, Jogailai persikėlus į Krokuvą, Julijona neprisišliejo prie Skirgailos – juk, pasak Vytauto, aptariamu laikotarpiu šis buvęs stačiatikis37! Nejau būtų atsakęs motinai jai priderančią vietą sostinėje? Vis dėlto Julijona atsidūrė Vitebsko provincijoje...
       Lieka tik išsiaiškinti – kada?
       Lietuvos metraščiuose 1383–1384 m. įvykiai aprašomi labai apibendrintai: „[Vytautas] pradėjo pulti lietuvių žemę. O didysis kunigaikštis Jogaila su savo motina Julijona yra Vitebske, o jo brolis kunigaikštis Skirgaila – lietuvių žemėje, Trakuose. O didysis kunigaikštis dažnai puldavo lietuvių žemę, ir didysis kunigaikštis Jogaila bei Skirgaila nepajėgė jam priešintis... Tada didysis kunigaikštis Jogaila parsikvietė jį iš vokiečių...“38 Pasak Torno analų39, Jogaila 1383 m. liepą atsisakęs atvykti į derybas dėl 1382 m. sudarytos Dubysos sutarties patvirtinimo savo motinos prikalbėtas. Taigi 1383 m. viduryje Julijona tebebuvo Lietuvoje. Į Vitebską ji su Jogaila galėjo išvykti ne anksčiau kaip tų pačių metų rudenį ar dar vėliau. Tikėtina, kad būtent jiems būnant Vitebske, suintensyvėjo derybos dėl Jogailos vedybų su Dmitrijaus Maskviškio seserimi. Taip pat tikėtina, kad būtent Dmitrijaus Maskviškio iškeltos sąlygos – t. y. reikalavimas paklusti Maskvai – buvo paskutinis lašas, privertęs Jogailą vėl atsisukti į Vytautą, su kuriuo jis, grįžęs į Lietuvą susitaikė 1384 m. vasarą. O Julijona Vitebske, matyt, buvo tiesiog palikta. Šiaip ar taip 1385 m. pasirašant Krėvos aktą dėl Jogailos vedybų su Lenkijos karaliene Jadvyga, jo motina, vos prieš porą metų laidavusi visas sutartis, jau nebebuvo minima.
       Nušalinta nuo valstybės reikalų Julijona gyveno dar aštuonerius metus. Ji perstatė ir sutvirtino Vitebsko pilį40, auklėjo vėliau itin aktyviai, bet destruktyviai pasireiškusį savo jauniausią sūnų Švitrigailą. Julijona buvo antrojo Jogailos ir Vytauto konflikto liudytoja. Vis dėlto prieš mirtį 1392 m. rudenį jai dar buvo lemta sužinoti apie Astravo susitarimus, kuriais Jogaila ne tik grąžino Vytautui Trakus, bet ir užleido Vilnių. Tad jeigu šiame straipsnyje išdėstyti įtarimai teisingi ir Julijona Algirdienė organizavo Kęstučio nužudymą tam, kad sužlugdytų Jogailos ir Vytauto draugystę, tenka pripažinti, kad ji neliko nenubausta.
       
       IŠVADOS
       
       Kęstučio nužudymo tyrimas buvo pradėtas gana avantiūriškai, bet rezultatas pranoko lūkesčius. Atskiri, iš pirmo žvilgsnio skurdžiuose šaltiniuose pabirę liudijimai susidėliojo į aiškų ir nuoseklų paveikslą:
       Jogaila turėjo galimybę įsakyti nužudyti savo dėdę, bet neturėjo motyvo;
       Skirgaila turėjo motyvą – šį Algirdaitį pagrįstai galėtume laikyti nusikaltimo bendrininku, – bet Jogailos tarnai jokiu būdu nebūtų paklusę antrojo asmens įsakymui;
       Julijona Algirdienė buvo vienintelė, turėjusi ir motyvą ir pakankamą autoritetą reikalingą Kęstučio nužudymui organizuoti. Be to, ji vienintelė buvo nušalinta nuo politikos, Jogailai susitaikius su Vytautu 1384 m.
       Visa tai leidžia pagrindine Kęstučio nužudymo organizatore laikyti būtent Julijoną Algirdienę. Ir nors surinktų įrodymų nepakaktų teisme, tenka pripažinti, kad ir mūsų laikais politinių žmogžudysčių užsakovai dažniausiai lieka tik numanomi.
       
       
       1 Ivinskis, Z., „Jogailos santykiai su Kęstučiu ir Vytautu iki 1392 m.“, in: Jogaila, Kaunas, 1935, p. 65–66.
       2 „Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas“, vertė A. Jovaišas, in: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, (ser. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 4), Vilnius, 1996, p. 317.
       3 Ochmanskis, J., Senoji Lietuva, Vilnius, 1996, p. 48–52.
       4 Ibid., p. 55.
       5 „Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą“, iš vokiečių k. vertė K. Alminauskis, in: Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, vertė R. Jasas, (ser. Lituanistinė biblioteka, 10), Vilnius, 1971, p. 182–183.
       5 Ibid., p. 180.
       7 „Vytauto laiškas Jogailai [1429] gegužės 3 d. Trakai“, iš lotynų k. vertė D. Staškevičienė, in: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, p. 218.
       8 Deidulė, I., „„Ieškokite moters“ Lietuvos istorijoje, arba Vytauto didybės mįslė“, in: Voruta, 2000 09 30, Nr. 35–36 (461–462); http://www.voruta.lt/article.php?article=174.
       9 „Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas“, p. 316.
       10 „Vytauto laiškas Jogailai po Lucko suvažiavimo 1429, vasario 17“, iš lotynų k. vertė D. Staškevičienė, in: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, p. 213.
       11 Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika, vertė R. Jasas, Vilnius, 1999, p. 183.
       12 Ibid., p. 182–183.
       13 Ibid., p. 183.
       14 Kučinskas, A., Kęstutis, Vilnius, 1998, p. 186–187.
       15 „Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas“, p. 317.
       16 „Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą“, p. 182–183.
       17 „Didžiojo komtūro Vilhelmo Helfenšteino laiškas didžiajai kunigaikštienei Julijonai, Algirdo žmonai“, in: Narbutas, Tv Lietuvių tautos istorija, t. 5, Vilnius, 2001, p. 517–520; Kučinskas, A., op. cit., p. 158–159.
       18 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 170.
       19 „Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą“, p. 180.
       20 Tęgowski, J., Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów, Poznań–Wrocław, 1999, s. 57.
       21 Kučinskas, A., op. cit., p. 157.
       22 Jonynas, I., Lietuvos didieji kunigaikščiai, Vilnius, 1996, p. 99.
       23 Deidulė, I., „Kęstutis ir Algirdas: 1344–1345 m. perversmas ir valdžios dalybos“, in: Voruta, 2002 12 07, Nr. 23 (521); http://www.voruta.lt/article.php?article=185.
       24 Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, p. 73.
       25 Jonynas, I., op. cit., p. 294–296.
       26 Almonaitis, V., Žemaitijos politinė padėtis 1380–1410 metais, Kaunas, 1998, p. 89.
       27 Vygandas Marburgietis, op. cit., p. 170–171. Kadangi kronikoje užsimenama apie plaukimą Nemunu, puolimas negalėjo įvykti anksčiau kaip 1380 m. pavasarį. Bet tuo metu Jogaila siekė taikos su Ordinu dėl vasarą numatyto žygio prieš Maskvą. Labiau tikėtina, kad Bavarijos pilis buvo puolama vėliau. Pats Vygandas nurodo, kad puolimas įvyko po Livonijos magistro žygio į Medininkus 1381 m. vasarą. Tad nors kronikoje įvykių chronologija dažnai sumaišoma, šiuo atveju ja galima tikėti.
       28 Jonynas, L, op. cit., p. 252; Kučinskas, A., op. cit., p. 189.
       29 Matusas, J., Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis, Vilnius, 1991, p. 27–28.
       30 Nikodem, J., „Uposażenie młodszych Olgierdowiców: Przyczynek do biografii Skirgiełły”, in: Białoruskie Zeszyty Historyczne, 2001, Nr. 15, išn. 69; http://kamunikat.net.iig.pl/www/czasopisy/bzh/15/15art_nikodem.htm; Gudavičius, E., Lietuvos istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius, 1999, p. 161.
       31 Jučas, M., Lietuvos ir Lenkijos unija (XIV a. vid. – XIX a. pr.), Vilnius, 2000, p. 131.
       32 „Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas“, p. 322.
       33 „Типографская летопись“, in: Полное собрание русских летописей, Петроград, 1921, c. 158;„Летописный сборник, именуемый Патриаршею или Никоновскою летописью“, in: Полное собрание русских летописей, С.-Петербург, 1897, с. 127.
       
34 Jučas, M., op. cit., p. 106.
       35 Tęgowski, J., op. cit., s. 55.
       36 Annalista Thorunensis, in: Scriptores rerum prussicarum, Leipzig, 1966, Bd. 3, p. 126.
       37 „Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą“, p. 182–183.
       38 „Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas“, p. 318.
       39 Annalista Thorunensis, p. 126.
       40 „Хроника Литовская и Жмойтская“, in: Полное собрание русских летописей, Москва, 1975, т. 32, с. 45; http://litopys.org.ua/psrl3235/lytov03.
 


Naujasis židinys–Aidai, 2005 m. gegužė, nr. 5 (173), p. 180186.


Jogaila 1382-aisiais klastingai... Jogaila 1382 m. klastingai... Jogaila tūkstantis trys šimtai aštuoniasdešimt antraisiais klastingai...

Kęstučio pabėgimo peripetijos     Vytauto didybės mįslė     

 
Istorija
Įvadas
Chronologija
Šaltiniai
Vikingų epocha
Valstybės ištakos
Didieji kunigaikščiai
Visuomenė
Įvadas
Socialiniai sluoksniai
Valstybės santvarka
Karyba
Religija
Raštas ir kalbos
Pilys
Įvadas
Vorutos pilis
Istorija
Naujienos
Tyrinėjimų ataskaitos
Straipsniai
Poezija
Medinės pilys
Mūrinės pilys
LDK palikimas
Įvadas
Straipsniai
Žemėlapiai
Diskusijos
 
Apie svetainės autorių
Biografija
Kontaktai
 
 
 
Pasirašykite svečių knygoje:
 
 
     Search 700 Million Names at Ancestry.com!