Search 1 Billion Names - Newtab2

English  English   Russian  По-русски  
Viduramžių Lietuva
VIDURAMŽIŲ LIETUVOS ISTORIJA

              Chronologija:   50-1009 |  1009-1183 |  1183-1283 |  1283-1386 |  1386-1506


Chronologija

Vėlyvieji viduramžiai
I dalis (1283–1386 m.)

       1283 m. kryžiuočiai galutinai įveikė jotvingių (sūduvių) pasipriešinimą. Dalis jotvingių pasitraukė į Lietuvą, kitą dalį kryžiuočiai ištrėmė į Sembą. Jotva ištuštėjo. Tais pačiais metais Prūsijos kryžiuočiai pirmą kartą puolė Lietuvą. Prasidėjo nuolatinis Lietuvos karas su kryžiuočiais.
       1285 m. kovo 24 d. Daumantas įsiveržė į Tverės vyskupo valdas ir tenai žuvo. Lietuvos valdovu tapo Butigeidis (turbūt jo sūnus). Jis toliau persekiojo Mindaugo giminės priešus ir Traidenio šalininkus. Kai 1286 m. lietuviai kartu su Volynės kunigaikščiais puolė Traidenio svainio Mazovijos kunigaikščio Boleslovo valdas, Vaišalgo žudikas Levas įspėjo savo sūnų nežygiuoti su lietuviais, nes jie gali keršyti už Vaišalgo mirtį.
       Apie 1286 m. „antrojo asmens po Lietuvos karaliaus“ įžeistas Pelužis pabėgo pas kryžiuočius. Su jų duotu karių būriu jis slapta atvyko į savo priešo vestuves ir nužudė 70 Lietuvos kunigaikščių drauge su namų šeimininku.
       1289 m. Prūsijos kryžiuočiai užėmė Skalvą ir prie Nemuno pasistatė Ragainės pilį, kuri tapo pagrindiniu atramos punktu kovojant prieš Lietuvą. Butigeidis ir jo brolis Butvydas sudarė taiką su Lucko kunigaikščiu Mstislavu, atiduodami jam už tai Volkovyską.
       Apie 1291 m. Lietuvos valdovu tapo Butigeidžio brolis Butvydas. Trumpas jo valdymas pasižymėjo nuolatinėmis kovomis su Vokiečių ordinu. Butvydo sūnus Vytenis surengė porą žygių į Lenkiją, kuriuose pasirodė kaip geras karvedys ir diplomatas. 1294 m. jis atkūrė gerus santykius su Mazovijos kunigaikščiu Boleslovu.
       1294 m. birželio 10 d. Vytenis mūšyje prie Trojanovo sumušė Lenčicos kunigaikščio Kazimiero II kariuomenę. Žuvo pats Kazimieras II ir daug riterių. Tai buvo didžiausia lietuvių karinė pergalė Lenkijoje.
       Apie 1295 m. Vytenis tapo Lietuvos valdovu.
       1296 m. rugsėjo 30 d. kilo konfliktas tarp Rygos miestiečių ir Vokiečių ordino, o Vytenis tų pačių metų žiemą įsiveržė į Livoniją. Rygiečiai ir Rygos arkivyskupas nusprendė užmegzti glaudesnius ryšius su Lietuva.
       1298 m. kovo 30 d. Vytenis sudarė sąjungą prieš Vokiečių ordiną su Rygos miestu bei arkivyskupu ir pasižadėjo, kad Lietuva priims krikštą kaip Mindaugo laikais. Rygiečiai ir lietuviai sudavė keletą skaudžių smūgių Vokiečių ordinui, o birželio 1 d. mūšyje ties Turaida nukovė Vokiečių ordino Livonijos krašto magistrą Brunoną ir 22 riterius. Tada Rygos prieigose rygiečiai lietuviams pastatė pilį, kuri visą XIV a. buvo vadinama Lietuvių pilimi. Tačiau jungtinė Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių kariuomenė birželio 29 d. sumušė rygiečius ir lietuvius. Rygiečiai buvo priversti sudaryti paliaubas su Ordinu, bet jų sąjunga su Lietuva nenutrūko iki 1330 m.
       1309 m. Vokiečių ordino sostinė perkelta iš Venecijos į Marienburgą Prūsijoje. Karui Pabaltijyje Ordinas sutelkė visas savo jėgas. Paskutiniai Vytenio valdymo metai praėjo kovojant su kryžiuočiais.
       1315 m. spalį Vytenis paminėtas paskutinį kartą – matyt, netrukus jis mirė. Lietuvos sostą užėmė jo pusbrolis Gediminas, Skalmanto sūnus.
       1317 m. Naugarduke buvo įkurta Lietuvos stačiatikių metropolija, gyvavusi iki 1330 m. Kova dėl atskiros metropolijos visą XIV a. buvo svarbi Lietuvos Rytų politikos dalis (ji buvo atkurta 1354–1361 m. ir 1376–1389 m.). Metropolijos reikėjo norint įtvirtinti teritorinius laimėjimus Rusioje. Tik sukūrusi galingą imperiją Lietuva galėjo atremti visos Vakarų Europos remiamo Vokiečių ordino spaudimą. Gediminas jau savo valdymo pradžioje padėjo tokios imperijos pagrindus: prisijungė Turovo-Pinsko žemę, apvesdinęs sūnų Algirdą padarė jį Vitebsko kunigaikštystės paveldėtoju, o netrukus ir valdovu (apie 1320 m.). 1320 m. Gediminas sudarė sąjungą su Tverės kunigaikštyste (ji su pertraukomis išsilaikė iki 1375 m.). Savo protektoratą primetė Smolenskui (prieš 1326 m.), Pskovui (1322 m.), Haličui-Volynei (apie 1320–1324 m.) ir Kijevui (apie 1325 m.). Lietuvos sostine valdant Gediminui tapo Vilnius.
       1322 m., tarpininkaujant rygiečiams, Gediminas išsiuntė laišką popiežiui, o gegužės 26 d. – Hanzos miestams, pranciškonams ir dominikonams. Juose pareiškė norą priimti katalikų tikėjimą, kvietė į Lietuvą vienuolius, amatininkus, pirklius, žemdirbius, pranešė, kad Vilniuje ir Naugarduke jau pastatytos trys bažnyčios. Tačiau Vokiečių ordinui pavyko suardyti Gedimino planus. Verčiamas Ordino remiamos pagonių ir stačiatikių opozicijos, Gediminas atsisakė sumanymo krikštytis. 1324 m. lapkričio 3 d. atvykusiems popiežiaus legatų pasiuntiniams jis pasakė, kad niekada neketinęs krikštytis – tai esanti raštininko klaida. Bet jis nepersekioja krikščionių, nes „visi turime vieną Dievą“, tik garbiname jį savaip. Vis dėlto popiežiaus patvirtintos 4 metų paliaubos tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino liko galioti.
       1325 m. balandį Gediminas sudarė sąjungą su Lenkijos karaliumi Vladislovu I Lokietka, o spalio 16 d. išleido savo dukterį Aldoną už jo sūnaus Kazimiero. Popiežiaus reikalavimu buvo dar kartą patvirtintos paliaubos tarp Ordino ir Lietuvos, nes Gediminas ir Vladislovas 1326 m. pradžioje puolė Brandenburgo markgrafystę, valdomą popiežiaus priešo imperatoriaus Liudviko IV Bavaro sūnaus. Sąjunga su Lenkija Gediminui labai pravertė, kai 1328 m. pasibaigė paliaubos, ir Ordinas vėl pradėjo karą su Lietuva.
       1329 m. į Lietuvą įsiveržusi didžiulė Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgo ir Vokiečių ordino kariuomenė paėmė svarbiausias Žemaitijos pilis, bet kovas nutraukė Lenkijos karaliui Vladislovui I pradėjus pulti Ordino valdas. Karas su Lenkija kuriam laikui atitraukė Ordino dėmesį nuo Lietuvos. Lietuva 1330–1331 m. padėjo Lenkijai, bet karo veiksmų metu tarp sąjungininkų atsirado nesutarimų, ir sąjunga nutrūko. 1330 m. prieš Ordiną kapituliavo ir sena Lietuvos sąjungininkė Ryga.
       1336 m. vasario 25 d. didelė Vokiečių ordino ir kryžininkų kariuomenė apgulė Pilėnų pilį Žemaitijoje. Jos gynėjai, vadovaujami Margirio, atkakliai priešinosi, bet pamatę, kad ilgiau nebeatsilaikys, sudegino visą turtą ir patys išsižudė.
       1337 m. prie Nemuno kryžiuočiai pastatė Bajerburgą (Bavarijos pilį), kuri turėjo tapti nukariautos Lietuvos sostine. Lapkričio 15 d. imperatorius Liudvikas IV Bavaras padovanojo Ordinui Lietuvą. Bet lietuviams pavyko sugriauti Bajerburgą ir sužlugdyti Ordino planus.
       1340 m. balandžio 7 d. bajorai nunuodijo bevaikį Haličo-Volynės kunigaikštį Boleslovą Jurgį II. Gedimino sūnus Liubartas, kaip ankstesnio kunigaikščio žentas, paveldėjo šią kunigaikštystę.
       1341 m. gruodį Gediminas mirė, valstybę palikęs 7 sūnums. Sostinė Vilnius atiteko Jaunučiui, bet galingesnis buvo Algirdas. Jis paveldėjo Vitebską ir Krėvą, o Pskove netrukus pasodino savo sūnų Andrių. Kęstutis, iš tėvo gavęs Trakų kunigaikštystę, turėjo ginti Lietuvą nuo Ordino ir buvo nepatenkintas silpnu Vilniaus kunigaikščiu, negalinčiu suteikti jam paramos.
       1344–1345 m. žiemą Kęstutis, sužinojęs, kad Ordinas su Čekijos ir Vengrijos karaliais planuoja didelį žygį į Lietuvą, užėmė Vilnių ir atidavė jį Algirdui. Draugystė ir santarvė tarp Algirdo ir Kęstučio išliko visą gyvenimą. Iškart po perversmo jie paskleidė gandą, kad puls Sembą, ir kai Ordino didysis magistras ten sutelkė visas jėgas, nusiaubė Livoniją. Ordino planuotas žygis žlugo.
       1348 m. vasario 2 d. Lietuvos kariuomenė ties Strėvos upeliu pastojo kelią Lietuvą nusiaubusiems Prūsijos kryžiuočiams, bet buvo visiškai sumušta. Žuvo du Gediminaičiai – Narimantas ir Manvydas. Tai buvo vienas iš didžiausių Lietuvos karinių pralaimėjimų XIV a.
       1349 m. rudenį Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis užgrobė Liubarto valdytą Haličą, tarp Lietuvos ir Lenkijos prasidėjo ilgas karas dėl Volynės. 1366 m. Lenkija užėmė vakarinį Volynės pakraštį ir ilgainiui jame įsitvirtino, bet didžioji Volynės dalis liko Lietuvos valdžioje.
       1358 m. balandžio 18 d. imperatorius Karolis IV pasiūlė Algirdui ir Kęstučiui krikštytis. Algirdas pareikalavo, kad kryžiuočiai išsikraustytų iš Pabaltijo. Derybos žlugo.
       1362 m. kovo 13 d. – balandžio 16 d. kryžiuočiai sugriovė mūrinę Kauno pilį ir pradėjo nuožmiausią kovų prieš Lietuvą etapą, trukusį beveik 20 metų. Per tą laiką jie Lietuvą puolė apie 70 kartų.
       1362 m. rudenį Algirdas, pasinaudojęs Aukso ordos vidaus kovomis, sumušė totorius prie Mėlynųjų Vandenų ir užėmė Podolę bei Kijevą.
       1368–1372 m. Algirdas, remdamas savo uošvį Tverės kunigaikštį Mykolą, surengė 3 karo žygius į Maskvą: 1368, 1370 ir 1372 m. Paimti Maskvos nepavyko. 1375 m. Tverė turėjo pripažinti Maskvos viršenybę ir atsisakyti sąjungos su Lietuva. Į Maskvos įtaką laikinai pateko ir Smolenskas.
       1377 m. gegužės 24 d. Algirdas mirė, įpėdiniu palikęs sūnų Jogailą. Kęstutis rėmė Jogailą, bet sukilo vyriausiasis Algirdo sūnus Polocko kunigaikštis Andrius, kuris manė turįs daugiau teisių į sostą. Andrių parėmė dar du jo broliai ir Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus. Pastarasis įsivėlė į karą su Aukso ordos chanu Mamajumi, tad Jogaila nusprendė paremti chaną.
       1380 m. gegužės 31 d. Dovydiškėse Jogaila su Vokiečių ordinu sudarė slaptą taikos sutartį, kuria įsipareigojo neremti Kęstučio, jei Ordinas pultų jo valdas. Tada išskubėjo į pagalbą Mamajui, bet į mūšį, kuris įvyko rugsėjo 8 d. Kulikovo lauke, pavėlavo. Maskvos kunigaikštis sutriuškino Ordos pajėgas. Tuo tarpu Kęstutis sužinojo apie Jogailos išdavystę ir nusprendė pašalinti jį iš Vilniaus.
       1381 m. lapkritį Kęstutis užėmė Vilnių, o Jogailą išsiuntė į jo tėvoniją – Krėvą ir Vitebską.
       1382 m. birželio 12 d. Jogailos šalininkai Vilniuje įvykdė perversmą. Netrukus Jogaila užėmė ir Trakus. Kęstutis ir Vytautas su kariuomene atvyko prie Trakų į Jogailos pasiūlytas derybas, bet buvo suimti. Rugpjūčio 15 d. Jogailos tarnai Krėvos pilyje įkalintą Kęstutį nužudė. Vytautas netrukus pabėgo ir rado prieglobstį pas kryžiuočius.
       1383 m. liepos 30 d. Vokiečių ordinas paskelbė Jogailai karą. Rugpjūčio 12 d. Vytauto vadovaujama kryžiuočių kariuomenė užėmė Trakus ir apgulė Vilnių. Skirgaila lapkričio 3 d. atsiėmė Trakus, bet mūrinė pusiasalio pilis buvo sugriauta, ir Trakai 25 metams neteko reikšmės.
       1384 m. Jogaila pasiūlė Vytautui taiką ir pažadėjo jam grąžinti tėvoniją. Liepos 9 d. Vytautas sudegino tris kryžiuočių pilis ir grįžo į Lietuvą. Čia iš pradžių gavo valdyti Gardiną ir Palenkę, o 1387 m. – Volynę.
       1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktu Jogaila paskelbė apie savo ketinimą vesti Lenkijos karalienę Jadvygą ir kartu su nekrikštytais broliais bei pavaldiniais priimti krikštą. Tapęs Lenkijos karaliumi, Jogaila pažadėjo visus savo turtus naudoti abiejų karalysčių, tiek Lenkijos, tiek Lietuvos, reikalams, paleisti lenkų belaisvius ir „savo Lietuvos ir Rusios žemes amžinai prišlieti prie Lenkijos Karalystės“.

       Tomas Baranauskas

 

1183-1283 m. chronologija    1386-1506 m. chronologija Next 

   

 
Istorija
Įvadas
Chronologija
Šaltiniai
Vikingų epocha
Valstybės ištakos
Didieji kunigaikščiai
Visuomenė
Įvadas
Socialiniai sluoksniai
Valstybės santvarka
Karyba
Religija
Raštas ir kalbos
Pilys
Įvadas
Vorutos pilis
Istorija
Naujienos
Tyrinėjimų ataskaitos
Straipsniai
Poezija
Medinės pilys
Mūrinės pilys
LDK palikimas
Įvadas
Straipsniai
Žemėlapiai
Diskusijos
 
Apie svetainės autorių
Biografija
Kontaktai
 
 
 
Pasirašykite svečių knygoje:
 
 
     Search 700 Million Names at Ancestry.com!