Chronologija
Vėlyvieji viduramžiai
I dalis (1283–1386 m.)
1283 m.
kryžiuočiai galutinai įveikė jotvingių (sūduvių) pasipriešinimą. Dalis
jotvingių pasitraukė į Lietuvą, kitą dalį kryžiuočiai ištrėmė į Sembą.
Jotva ištuštėjo. Tais pačiais metais Prūsijos kryžiuočiai pirmą kartą
puolė Lietuvą. Prasidėjo nuolatinis Lietuvos karas su kryžiuočiais.
1285 m. kovo 24 d.
Daumantas įsiveržė į Tverės vyskupo valdas ir tenai žuvo. Lietuvos valdovu
tapo Butigeidis (turbūt jo sūnus). Jis toliau persekiojo Mindaugo giminės
priešus ir Traidenio šalininkus. Kai 1286 m. lietuviai kartu su Volynės
kunigaikščiais puolė Traidenio svainio Mazovijos kunigaikščio Boleslovo
valdas, Vaišalgo žudikas Levas įspėjo savo sūnų nežygiuoti su lietuviais,
nes jie gali keršyti už Vaišalgo mirtį.
Apie 1286 m. „antrojo
asmens po Lietuvos karaliaus“ įžeistas Pelušis pabėgo pas kryžiuočius. Su
jų duotu karių būriu jis slapta atvyko į savo priešo vestuves ir nužudė 70
Lietuvos kunigaikščių drauge su namų šeimininku.
1289 m. Prūsijos
kryžiuočiai užėmė Skalvą ir prie Nemuno pasistatė Ragainės pilį, kuri tapo
pagrindiniu atramos punktu kovojant prieš Lietuvą. Butigeidis ir jo brolis
Butvydas sudarė taiką su Lucko kunigaikščiu Mstislavu, atiduodami jam už
tai Volkovyską.
Apie 1291 m. Lietuvos
valdovu tapo Butigeidžio brolis Butvydas. Trumpas jo valdymas pasižymėjo
nuolatinėmis kovomis su Vokiečių ordinu. Butvydo sūnus Vytenis surengė
porą žygių į Lenkiją, kuriuose pasirodė kaip geras karvedys ir diplomatas.
1294 m. jis atkūrė gerus santykius su Mazovijos kunigaikščiu Boleslovu.
1294 m. birželio 10 d.
Vytenis mūšyje prie Trojanovo sumušė Lenčicos kunigaikščio Kazimiero II
kariuomenę. Žuvo pats Kazimieras II ir daug riterių. Tai buvo didžiausia
lietuvių karinė pergalė Lenkijoje.
Apie 1295 m. Vytenis tapo
Lietuvos valdovu.
1296 m. rugsėjo 30 d.
kilo konfliktas tarp Rygos miestiečių ir Livonijos ordino, o Vytenis tų
pačių metų žiemą įsiveržė į Livoniją. Rygiečiai ir Rygos arkivyskupas
nusprendė užmegzti glaudesnius ryšius su Lietuva.
1298 m. kovo 30 d.
Vytenis sudarė sąjungą prieš Livonijos ordiną su Rygos miestu bei
arkivyskupu ir pasižadėjo, kad Lietuva priims krikštą kaip Mindaugo
laikais. Rygiečiai ir lietuviai sudavė keletą skaudžių smūgių Livonijos
ordinui, o birželio 1 d. mūšyje ties Turaida nukovė Livonijos žemės
magistrą Brunoną ir 22 riterius. Tada Rygos prieigose rygiečiai lietuviams
pastatė pilį, kuri visą XIV a. buvo vadinama Lietuvių pilimi. Tačiau
jungtinė Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių kariuomenė birželio 29 d. sumušė
rygiečius ir lietuvius. Rygiečiai buvo priversti sudaryti paliaubas su
Ordinu, bet jų sąjunga su Lietuva nenutrūko iki 1330 m.
1309 m. Vokiečių ordino
sostinė perkelta iš Venecijos į Marienburgą Prūsijoje. Karui Pabaltijyje
Ordinas sutelkė visas savo jėgas. Paskutiniai Vytenio valdymo metai praėjo
kovojant su kryžiuočiais.
1315 m. spalį Vytenis
paminėtas paskutinį kartą – matyt, netrukus jis mirė. Lietuvos sostą užėmė
jo pusbrolis Gediminas, Skalmanto sūnus.
1317 m. Naugarduke buvo
įkurta Lietuvos stačiatikių metropolija, gyvavusi iki 1330 m. Kova dėl
atskiros metropolijos visą XIV a. buvo svarbi Lietuvos Rytų politikos
dalis (ji buvo atkurta 1354–1361 m. ir 1376–1389 m.). Metropolijos reikėjo
norint įtvirtinti teritorinius laimėjimus Rusioje. Tik sukūrusi galingą
imperiją Lietuva galėjo atremti visos Vakarų Europos remiamo Vokiečių
ordino spaudimą. Gediminas jau savo valdymo pradžioje padėjo tokios
imperijos pagrindus: prisijungė Turovo-Pinsko žemę, apvesdinęs sūnų
Algirdą padarė jį Vitebsko kunigaikštystės paveldėtoju, o netrukus ir
valdovu (apie 1320 m.). 1320 m. Gediminas sudarė sąjungą su Tverės
kunigaikštyste (ji su pertraukomis išsilaikė iki 1375 m.). Savo
protektoratą primetė Smolenskui (prieš 1326 m.), Pskovui (1322 m.),
Haličui-Volynei (apie 1320–1324 m.) ir Kijevui (apie 1325 m.). Lietuvos
sostine valdant Gediminui tapo Vilnius.
1322 m., tarpininkaujant
rygiečiams, Gediminas išsiuntė laišką popiežiui, o gegužės 26 d. – Hanzos
miestams, pranciškonams ir dominikonams. Juose pareiškė norą priimti
katalikų tikėjimą, kvietė į Lietuvą vienuolius, amatininkus, pirklius,
žemdirbius, pranešė, kad Vilniuje ir Naugarduke jau pastatytos trys
bažnyčios. Tačiau Vokiečių ordinui pavyko suardyti Gedimino planus.
Verčiamas Ordino remiamos pagonių ir stačiatikių opozicijos, Gediminas
atsisakė sumanymo krikštytis. 1324 m. lapkričio 3 d. atvykusiems
popiežiaus legatų pasiuntiniams jis pasakė, kad niekada neketinęs
krikštytis – tai esanti raštininko klaida. Bet jis nepersekioja
krikščionių, nes „visi turime vieną Dievą“, tik garbiname jį savaip. Vis
dėlto popiežiaus patvirtintos 4 metų paliaubos tarp Lietuvos ir Vokiečių
ordino liko galioti.
1325 m. balandį Gediminas
sudarė sąjungą su Lenkijos karaliumi Vladislovu I Lokietka, o spalio 16 d.
išleido savo dukterį Aldoną už jo sūnaus Kazimiero. Popiežiaus reikalavimu
buvo dar kartą patvirtintos paliaubos tarp Ordino ir Lietuvos, nes
Gediminas ir Vladislovas 1326 m. pradžioje puolė Brandenburgo markgrafystę,
valdomą popiežiaus priešo imperatoriaus Liudviko IV Bavaro sūnaus. Sąjunga
su Lenkija Gediminui labai pravertė, kai 1328 m. pasibaigė paliaubos, ir
Ordinas vėl pradėjo karą su Lietuva.
1329 m. į Lietuvą
įsiveržusi didžiulė Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgo ir Vokiečių ordino
kariuomenė paėmė svarbiausias Žemaitijos pilis, bet kovas nutraukė
Lenkijos karaliui Vladislovui I pradėjus pulti Ordino valdas. Karas su
Lenkija kuriam laikui atitraukė Ordino dėmesį nuo Lietuvos. Lietuva
1330–1331 m. padėjo Lenkijai, bet karo veiksmų metu tarp sąjungininkų
atsirado nesutarimų, ir sąjunga nutrūko. 1330 m. prieš Ordiną kapituliavo
ir sena Lietuvos sąjungininkė Ryga.
1336 m. vasario 25 d.
didelė Vokiečių ordino ir kryžininkų kariuomenė apgulė Pilėnų pilį
Žemaitijoje. Jos gynėjai, vadovaujami Margirio, atkakliai priešinosi, bet
pamatę, kad ilgiau nebeatsilaikys, sudegino visą turtą ir patys išsižudė.
1337 m. prie Nemuno
kryžiuočiai pastatė Bajerburgą (Bavarijos pilį), kuri turėjo tapti
nukariautos Lietuvos sostine. Lapkričio 15 d. imperatorius Liudvikas IV
Bavaras padovanojo Ordinui Lietuvą. Bet lietuviams pavyko sugriauti
Bajerburgą ir sužlugdyti Ordino planus.
1340 m. balandžio 7 d.
bajorai nunuodijo bevaikį Haličo-Volynės kunigaikštį Boleslovą Jurgį II.
Gedimino sūnus Liubartas, kaip ankstesnio kunigaikščio žentas, paveldėjo
šią kunigaikštystę.
1341 m. gruodį Gediminas
mirė, valstybę palikęs 7 sūnums. Sostinė Vilnius atiteko Jaunučiui, bet
galingesnis buvo Algirdas. Jis paveldėjo Vitebską ir Krėvą, o Pskove
netrukus pasodino savo sūnų Andrių. Kęstutis, iš tėvo gavęs Trakų
kunigaikštystę, turėjo ginti Lietuvą nuo Ordino ir buvo nepatenkintas
silpnu Vilniaus kunigaikščiu, negalinčiu suteikti jam paramos.
1344–1345 m. žiemą
Kęstutis, sužinojęs, kad Ordinas su Čekijos ir Vengrijos karaliais
planuoja didelį žygį į Lietuvą, užėmė Vilnių ir atidavė jį Algirdui.
Draugystė ir santarvė tarp Algirdo ir Kęstučio išliko visą gyvenimą.
Iškart po perversmo jie paskleidė gandą, kad puls Sembą, ir kai Ordino
didysis magistras ten sutelkė visas jėgas, nusiaubė Livoniją. Ordino
planuotas žygis žlugo.
1348 m. vasario 2 d.
Lietuvos kariuomenė ties Strėvos upeliu pastojo kelią Lietuvą
nusiaubusiems Prūsijos kryžiuočiams, bet buvo visiškai sumušta. Žuvo du
Gediminaičiai – Narimantas ir Manvydas. Tai buvo vienas iš didžiausių
Lietuvos karinių pralaimėjimų XIV a.
1349 m. rudenį Lenkijos
karalius Kazimieras III Didysis užgrobė Liubarto valdytą Haličą, tarp
Lietuvos ir Lenkijos prasidėjo ilgas karas dėl Volynės. 1366 m. Lenkija
užėmė vakarinį Volynės pakraštį ir ilgainiui jame įsitvirtino, bet
didžioji Volynės dalis liko Lietuvos valdžioje.
1358 m. balandžio 18 d.
imperatorius Karolis IV pasiūlė Algirdui ir Kęstučiui krikštytis. Algirdas
pareikalavo, kad kryžiuočiai išsikraustytų iš Pabaltijo. Derybos žlugo.
1362 m. kovo 13 d. – balandžio
16 d. kryžiuočiai sugriovė mūrinę Kauno pilį ir pradėjo nuožmiausią
kovų prieš Lietuvą etapą, trukusį beveik 20 metų. Per tą laiką jie Lietuvą
puolė apie 70 kartų.
1362 m. rudenį Algirdas,
pasinaudojęs Aukso ordos vidaus kovomis, sumušė totorius prie Mėlynųjų
Vandenų ir užėmė Podolę bei Kijevą.
1368–1372 m. Algirdas,
remdamas savo uošvį Tverės kunigaikštį Mykolą, surengė 3 karo žygius į
Maskvą: 1368, 1370 ir 1372 m. Paimti Maskvos nepavyko. 1375 m. Tverė
turėjo pripažinti Maskvos viršenybę ir atsisakyti sąjungos su Lietuva. Į
Maskvos įtaką laikinai pateko ir Smolenskas.
1377 m. gegužės 24 d.
Algirdas mirė, įpėdiniu palikęs sūnų Jogailą. Kęstutis rėmė Jogailą, bet
sukilo vyriausiasis Algirdo sūnus Polocko kunigaikštis Andrius, kuris manė
turįs daugiau teisių į sostą. Andrių parėmė dar du jo broliai ir Maskvos
didysis kunigaikštis Dmitrijus. Pastarasis įsivėlė į karą su Aukso ordos
chanu Mamajumi, tad Jogaila nusprendė paremti chaną.
1380 m. gegužės 31 d.
Dovydiškėse Jogaila su Vokiečių ordinu sudarė slaptą taikos sutartį, kuria
įsipareigojo neremti Kęstučio, jei Ordinas pultų jo valdas. Tada išskubėjo
į pagalbą Mamajui, bet į mūšį, kuris įvyko rugsėjo 8 d. Kulikovo lauke,
pavėlavo. Maskvos kunigaikštis sutriuškino Ordos pajėgas. Tuo tarpu
Kęstutis sužinojo apie Jogailos išdavystę ir nusprendė pašalinti jį iš
Vilniaus.
1381 m. lapkritį Kęstutis
užėmė Vilnių, o Jogailą išsiuntė į jo tėvoniją – Krėvą ir Vitebską.
1382 m. birželio 12 d.
Jogailos šalininkai Vilniuje įvykdė perversmą. Netrukus Jogaila užėmė ir
Trakus. Kęstutis ir Vytautas su kariuomene atvyko prie Trakų į Jogailos
pasiūlytas derybas, bet buvo suimti. Rugpjūčio 15 d. Jogailos tarnai
Krėvos pilyje įkalintą Kęstutį nužudė. Vytautas netrukus pabėgo ir rado
prieglobstį pas kryžiuočius.
1383 m. liepos 30 d.
Vokiečių ordinas paskelbė Jogailai karą. Rugpjūčio 12 d. Vytauto
vadovaujama kryžiuočių kariuomenė užėmė Trakus ir apgulė Vilnių. Skirgaila
lapkričio 3 d. atsiėmė Trakus, bet mūrinė pusiasalio pilis buvo sugriauta,
ir Trakai 25 metams neteko reikšmės.
1384 m. Jogaila pasiūlė
Vytautui taiką ir pažadėjo jam grąžinti tėvoniją. Liepos 9 d. Vytautas
sudegino tris kryžiuočių pilis ir grįžo į Lietuvą. Čia iš pradžių gavo
valdyti Gardiną ir Palenkę, o 1387 m. – Volynę.
1385 m. rugpjūčio 14 d.
Krėvos aktu Jogaila paskelbė apie savo ketinimą vesti Lenkijos karalienę
Jadvygą ir kartu su nekrikštytais broliais bei pavaldiniais priimti
krikštą. Tapęs Lenkijos karaliumi, Jogaila pažadėjo visus savo turtus
naudoti abiejų karalysčių, tiek Lenkijos, tiek Lietuvos, reikalams,
paleisti lenkų belaisvius ir „savo Lietuvos ir Rusios žemes amžinai
prišlieti prie Lenkijos Karalystės“.
Tomas Baranauskas
1183-1283 m. chronologija
