Chronologija:   50-1009 |  1009-1183 |  1183-1283 |  1283-1386 |  1386-1506

Chronologija

Brandieji viduramžiai
II dalis (1183-1283 m.)

       1183–1184 m. žiemą Lietuva staiga surengė pirmą didelį antpuolį į Rusios žemes. Lietuviai nusiaubė ne tik Polocko kunigaikštystę, bet pasiekė net ir Naugardo žemei priklausantį Pskovą, kuriam padarė daug žalos. Naugardo kunigaikštis Jaroslavas nesugebėjo jiems sutrukdyti, todėl po kelių mėnesių naugardiečiai jį išvijo. Užklupti netikėto antpuolio, nesiryžo pasipriešinti ir daugelis Polocko kunigaikščių. „Tik vienas Iziaslavas, Vasilko sūnus, pabarškino savo aštriu kalaviju į lietuvių šalmus, aptemdė šlovę savo senolio Vseslavo, o pats po raudonu skydu ant kruvinos žolės, paguldytas lietuvių kalavijų, pasiėmė ją į [mirties] patalą“, – rašė „Sakmės apie Igorio žygį“ autorius. Nuo tada lietuviai kasmet rengė didelius karo žygius, kurių intensyvumas iš esmės nekito porą šimtmečių. Tai reikėtų sieti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susikūrimu.
       1185 m. lietuviai nusiaubė Livoniją. Išsigandę lyviai sutiko, kad vokiečių misionierius Meinhardas pastatytų Livonijoje dvi mūrines pilis. Kartu buvo įkurta ir Ikškilės vyskupystė, vėliau virtusi Rygos vyskupyste. Tai buvo Vokiečių įsiviešpatavimo Livonijoje pradžia.
       1190 m. žiemą Kijevo kunigaikštis Riurikas rengėsi pulti Lietuvą, bet atvykęs į Pinską ėmė atidėlioti žygį. Jis užsibuvo Pinsko kunigaikščio Jaropolko vestuvėse ir sulaukė pavasario, kai nutirpo sniegas ir nebebuvo galima pasiekti Lietuvos.
       1191 m. Polocko ir Naugardo kunigaikščiai planavo pulti Lietuvą, bet savo planų neįvykdė. Naugardiečiai, atrodo, norėjo atkeršyti lietuviams už tai, kad, jiems kariaujant su Švedija, lietuviai užpuolė Naugardo sąjungininkus karelus. Tai rodo, kad Lietuva turėjo politinių interesų tolimuose kraštuose.
       1193 m. Riurikas antrą kartą rengėsi pulti Lietuvą, bet grįžo Kijevo kunigaikščiui Sviatoslavui reikalaujant.
       1196 m. pirmą kartą sužinoma apie jotvingių puolimus į Volynės kunigaikštystę. Šie jotvingių antpuoliai galėjo būti inspiruoti lietuvių, o gal puldinėta drauge su lietuviais (kaip buvo vėliau, 1209 m.).
       1198 m. lietuvių antpuoliai į Naugardą jau buvo įprastas dalykas. Daug ką pasako metraštininko užuomina, kad Naugardo kunigaikščio Jaroslavo sūnus Iziaslavas „buvo pasodintas [Velikije] Lukuose kunigaikščiauti ir ginti Naugardą nuo Lietuvos, ir ten [1198 m.] mirė“. Tų pačių metų rudenį polockiečiai ir lietuviai jau kartu puolė Velikije Lukus. Kai žiemą Jaroslavas išžygiavo prieš Polocką, “polockiečiai pasitiko [jį] nusilenkdami” ir sudarė taiką. Matyt, Naugardo žemę jie puolė tik lietuvių verčiami.
       1201 m. Lietuvos pasiuntiniai atvyko į ką tik įkurtą Rygos miestą ir su vokiečiais sudarė taikos sutartį. Tai buvo pirmoji žinoma Lietuvos tarptautinė sutartis. Visos panašios XIII a. Lietuvos sutartys buvo trumpalaikės, dažniausiai skirtos apsisaugoti iš vienos pusės, puolant kita kryptimi. XIII–XIV amžių Lietuvą galima pavadinti karine monarchija. Kasmet rengiami karo žygiai buvo jos kasdienybė.
       1202 m. Rygos vyskupas įkūrė Kristaus kariuomenės brolių ordiną (Kalavijuočių ordiną). Jo remiama vokiečių kolonija Padauguvyje sparčiai stiprėjo.
       1213 m. Livonijoje prie Lielvardės žuvo Lietuvos valdovas. Naujasis Lietuvos valdovas Stekšys jau 1214 m. pradžioje vėl puolė Livoniją, bet irgi žuvo. Nuo to laiko lietuvių žygiai į Livoniją buvo rengiami gerokai rečiau.
       1219 m. buvo sudaryta taikos sutartis tarp Lietuvos ir Volynės. Iš Lietuvos pusės ją sudarė 5 vyresnieji ir 16 eilinių kunigaikščių. Tarp vyresniųjų pirmasis įrašytas Živinbutas, o šalia jo – Daujotas su broliu Viligaila bei Dausprungas su broliu Mindaugu. Iš to galima spręsti, kad po Stekšio mirties į valdžią Lietuvoje atėjo Živinbutas – turbūt dviejų ankstesnių Lietuvos valdovų brolis. Kiti 4 vyresnieji kunigaikščiai tikriausiai buvo tų dviejų valdovų sūnūs. Eiliuotoje Livonijos kronikoje išliko žinia, kad Mindaugo tėvas “buvo didelis karalius, ir jo laikais nebuvo galima rasti jam lygaus”. Taigi Mindaugo ir Dausprungo tėvas greičiausiai buvo 1213-aisiais prie Lielvardės žuvęs Lietuvos valdovas, o trumpai tevaldęs Stekšys – Daujoto ir Viligailos tėvas.
       1228–1237 m. žinomi tik du lietuvių karo žygiai (1230 ir 1234 m.). Iš to galima spręsti, kad po Živinbuto mirties Lietuvoje vyko ilgos kovos dėl valdžios. Jas užbaigti galėjo paskatinti išorinė grėsmė.
       1236 m. rugsėjį kalavijuočiai su kryžininkais nusiaubė dalį Lietuvos ir priešais Šiaulius pasuko atgal. Tačiau Vykinto vadovaujama kariuomenė pastojo jiems kelią pelkėtoje vietoje prie upelio ir rugsėjo 22 d. juos sumušė. Žuvo magistras Folkevinas ir 48 Ordino riteriai.
       1237 m. gegužės 27 d. Kalavijuočių ordinas prisijungė prie Vokiečių ordino, kuris 1230 m. įsikūrė Prūsijoje. Lietuva atsidūrė tarp livoniškosios ir prūsiškosios Vokiečių ordino atšakų.
       1238 m. Mindaugas pirmą kartą paminėtas kaip Lietuvos valdovas.
       1239–1248 m. Lietuva dažnai puldinėjo Rusią, naudodamasi jos susilpnėjimu po totorių antpuolių. Turbūt tada Lietuva užvaldė ir Juodąją Rusią su Naugarduko pilimi. Vienas lietuvių kunigaikštis 1239 m. užėmė net Smolenską, bet jį netrukus sumušė ir paėmė į nelaisvę Vladimiro didysis kunigaikštis Jaroslavas.
       1248 m. Mindaugas pasiuntė prieš Smolenską savo brolėnus Tautvilą, Gedivydą bei jų motinos brolį Vykintą. Jie sėkmingai perėjo Smolensko kunigaikštystę, įsiveržė į Maskvos žemę ir prie Protvos sumušė Maskvos kunigaikščio Mykolo, kuris žuvo mūšyje, kariuomenę. Tačiau netrukus Suzdalės kunigaikščiai sumušė lietuvius prie Zubcovo. Mindaugas nusprendė išvyti pralaimėjusius kunigaikščius iš Lietuvos ir pasiuntė prieš juos savo karius.
       1249 m. Vykintas, Tautvilas ir Gedivydas pabėgo pas Volynės kunigaikštį Danielių, pastarųjų dviejų uošvį. Šis nutarė paremti bėglius – puolė Juodąją Rusią ir paėmė joje daug pilių. Tuo tarpu Vykintui pavyko papirkti jotvingius, pusę žemaičių ir susitarti su Ordinu.
       1250 m. Livonijos kariuomenė puolė Mindaugo valdas. Prie jos prisijungė ir Tautvilas su Danieliaus duota kariuomene. Po šio antpuolio Rygoje Tautvilas pasikrikštijo. Tačiau Mindaugas papirko Livonijos krašto magistrą Andrių Štirlandą, ir įvykiai pakrypo kita linkme.
       1251 m. pavasarį Andrius Štirlandas pakrikštijo Mindaugą ir išvijo Tautvilą iš Rygos. Tautvilas puolė Mindaugą, kuris, užsidaręs Vorutos pilyje, su vokiečių riterių pagalba atrėmė puolimą. Tada jau Mindaugas apgulė Tautvilą Vykinto pilyje Tvirimante. Netrukus Tautvilui vėl teko bėgti į Volynę, kuri dar tęsė karą su Lietuva.
       1251 m. liepos 17 d. popiežius Inocentas IV paskelbė Lietuvą šv. Petro sosto nuosavybe bei pavedė Kulmo vyskupui karūnuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi.
       1253 m. liepos 6 d. Mindaugas ir jo žmona Morta buvo karūnuoti (greičiausiai Latavoje). Tačiau kartu Mindaugas pateko į Vokiečių ordino priklausomybę, ir jau karūnavimo metu turėjo jam užrašyti dalį Žemaitijos bei Jotvos. Vėliau ši donacija buvo išplėsta.
       1253 m. rugpjūtį Rygos arkivyskupas Albertas pirmuoju Lietuvos vyskupu įšventino Vokiečių ordino narį Kristijoną ir prisaikdino jį savo vardu. Vokiečių ordinas nesutarė su Rygos arkivyskupu, todėl padėjo Mindaugui pasiekti, kad Lietuvos vyskupystė būtų priklausoma tiesiogiai nuo popiežiaus. Kristijonas buvo Vokiečių ordino statytinis. Tik žemaičiams pasipriešinus nei vyskupui Kristijonui, nei Ordinui nepavyko įsitvirtinti Lietuvoje. Tačiau glaudžiai bendraudamas su Ordinu Mindaugas modernizavo valstybės struktūrą. Bažnytinės dešimtinės pavyzdžiu jis įvedė naują grūdų duoklę – dėklą, kurios didelė dalis buvo skirta pilių įguloms išlaikyti.
       1254 m. buvo sudaryta taika tarp Lietuvos ir Volynės. Mindaugas susitaikė ir su Tautvilu, kuris vėliau užėmė Polocką ir valdė jį kaip Mindaugo vasalas.
       1256 m. sausį kunigaikščio Almino vadovaujami žemaičiai pradėjo aktyvią kovą su Livonijos kryžiuočiais ir nusiaubė jų valdomą Kuršą. Po sėkmingų kovų, 1257 m. pavasarį, žemaičiai sudarė su kryžiuočiais dvejų metų paliaubas.
       1259 m., pasibaigus paliauboms, žemaičių ir kryžiuočių kovos vėl atsinaujino. Mindaugas, kurio valdas žiemą buvo smarkiai nusiaubę totoriai, siekė išlaikyti gerus santykius su Ordinu, todėl rugpjūčio 7 d. užrašė jam jau visą Žemaitiją. Maždaug tuo pačiu laiku 3 tūkst. žemaičių kariuomenė nusiaubė Kuršą ir mūšyje prie Skuodo sutriuškino Klaipėdos komtūro Bernhardo Hareno vadovaujamą Livonijos kryžiuočių kariuomenę. Žuvo 33 Ordino riteriai. Tokia žemaičių sėkmė paskatino žiemgalius pradėti sukilimą (1259–1272) prieš Vokiečių ordiną, bet Mindaugas neskubėjo keisti savo politikos.
       1260 m. liepos 13 d. Kurše, prie Durbės ežero, žemaičiai sutriuškino jungtines Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių pajėgas. Žuvo Livonijos krašto magistras Burchardas Hornhausenas, Prūsijos žemės maršalas Botelis ir 150 riterių. Tai buvo didžiausias Ordino pralaimėjimas XIII–XIV a., sukėlęs išsivadavimo kovas visame Pabaltijyje, tarp jų ir Didįjį prūsų sukilimą, trukusį 14 metų (1260–1274 m.).
       1261 m. rudenį Mindaugas, savo karvedžio Treniotos ir žemaičių įtikintas, paėmė žemaičius savo valdžion, atsimetė nuo krikščionybės ir pradėjo karą su Ordinu. Karas nesisekė, ir Mindaugas dėl nesėkmių kaltino Treniotą.
       1263 m. rudenį Nalšios kunigaikštis Daumantas, susimokęs su Treniota, nužudė Mindaugą. Treniota pasiskelbė Lietuvos valdovu.
       1264 m. pavasarį Treniotą nužudė Mindaugo tarnai. Lietuvos sostą užėmė Mindaugo sūnus Vaišalgas, kuris buvo priėmęs stačiatikybę ir tapęs vienuoliu. Remiamas Volynės kunigaikščių jis numalšino pasipriešinimą Lietuvoje. Mindaugo žudikas Daumantas 1265 m. pabėgo į Pskovą. Ten apsikrikštijo, buvo išrinktas Pskovo kunigaikščiu ir sėkmingai valdė iki mirties (1299 m.). Už nuopelnus Pskovui jis buvo paskelbtas šventuoju.
       1267 m. Vaišalgas grįžo į vienuolyną, o valdžią perdavė savo sesers vyrui, Volynės kunigaikščio Danieliaus sūnui Švarnui. Tai buvo nesėkmingas žingsnis: Vaišalgą netrukus nužudė Švarno brolis Levas už tai, kad ne jam atidavė Lietuvą, o Švarnas greitai mirė.
       1269 m. į valdžią Lietuvoje atėjo Traidenis. Jis galėjo būti Mindaugo konkurentų palikuonis, nes valdymo pradžioje palaikė draugiškus santykius su Vaišalgo žudiku Levu. Be to, 1279 m. už Mindaugo karių 1262 m. užmušto Mazovijos kunigaikščio Zemovito I sūnaus Boleslovo II išleido savo dukterį Gaudimantę. Jau po Traidenio mirties gimusį sūnų Boleslovas II pavadino Traidenio vardu. Traidenis aktyviai kovojo su Vokiečių ordinu: pralaimėjus Didžiajam prūsų sukilimui, priglaudė bėglius iš Prūsijos, rėmė jotvingius ir žiemgalius ir atnaujino karo žygius į Livoniją.
       1270 m. vasario 16 d. ledo mūšyje ties Karuse (Estijoje) lietuviai smarkiai sumušė Livonijos kryžiuočius. Žuvo Livonijos krašto magistras Otonas Lutenbergas ir 52 riteriai.
       1279 m. kovo 5 d. ties Aizkraukle (Livonijoje) Traidenis sumušė Livonijos kryžiuočių kariuomenę, grįžtančią iš žygio į Lietuvą. Žuvo Livonijos krašto magistras Ernestas Rasburgas ir 71 riteris. Po šios pergalės paskutinį kartą prieš Ordino valdžią sukilo žiemgaliai, visą XIII a. atkakliai kovoję dėl savo laisvės. Traidenis paėmė juos į savo valdžią. Tik 1290 m. Ordinui pavyko galutinai užvaldyti Žiemgalą. Daug žiemgalių pasitraukė į Lietuvą.
       1281 ar 1282 m. Traidenis mirė ir į valdžią Lietuvoje atėjo Daumantas, XVI a. genealoginėje legendoje vadinamas Mindaugo sūnumi. Lietuvos Naugarduke tuo metu buvo parašytas seniausias Lietuvos metraštis (išlikęs Haličo-Volynės metraščio sudėtyje). Jame išaukštintas Mindaugo sūnus Vaišalgas ir iškeiktas Traidenis. Vienas iš ištikimiausių Traidenio šalininkų Jotvoje Skomantas perėjo į kryžiuočių pusę.

       Tomas Baranauskas

 

1009-1183 m. chronologija    1283-1386 m. chronologija