Chronologija
Vėlyvoji Antika ir ankstyvieji viduramžiai (50-1009 m.)
Apie 62 m.
Romėnai pradėjo gintaro prekybą su Baltijos pajūrio gyventojais netoli
Vyslos žiočių. Julijaus vadovaujama ekspedicija atvežė daug gintaro
imperatoriaus Nerono (54-68) organizuotų gladiatorių kautynių papuošimui.
I amžiuje gotai
įsikūrė ties Vyslos upės žiotimis. Jų ryšiai su baltais atsispindi
etnonime gudas, kuris iki šiol vartojamas lietuvių kalboje, nors
taikomas baltarusiams.
Apie 98 m. Publijus
Kornelijus Tacitas pirmą kartą aprašė aisčius (baltus). Jis pastebėjo
aukštą aisčių žemdirbystės lygį ir gintaro, kurį jie parduodavo romėnams,
rinkimą. Žr. šaltinį.
Apie 150 m. Klaudijus
Ptolemėjus pirmą kartą pabandė sudaryti Baltijos regiono žemėlapį. Jis
pirmą kartą paminėjo keletą baltų genčių - sūduvius, galindus ir turbūt
kuršius bei sėlius.
III-V amžiais
Peutingerio žemėlapyje (Tabula Peutingeriana) pavaizduota Sėlių upė (Cap. fl. Selliani;
turbūt dabartinė Dauguva).
Peutingerio žemėlapio fragmentas, vaizduojantis "Sėlių upės ištakas"
Hostia fl[uminis] Danubii. - Dunojaus upės žiotys.
Fl[umen]. Agalingus. - Agalingo upė - turbūt Dnestro upė (pagal K. Miller, Itineraria Romana (Stuttgart, 1916, p. 597),
upės pavadinimą galima susieti su baltiška galindų gentimi).
Cap[ut]. fl[uminis]. Selliani. - Sėlių upės ištakos - turbūt Dauguvos
upės žiotys.
Cap[ut]. [Hyp]anis paludis or Cap[ut] fl[umi]nis paludis. -
Hipanio pelkės ištakos arba Pelkių upės ištakos - turbūt Pietų Bugas.
Cap[ut]. fl[uminis]. Nusacus. - turbūt Dniepro upės ištakos (Nōsags
- pagal Vasmerį, spėjamas gotiškas Dniepro pavadinimas).
Apie
350-376 m. pagal gotų epą, atpasakotą Jordano (551 m.) ir Sakso
Gramatiko (1218 m.), ostrogotų karalius Hermanarikas (350-376) surengė
karo žygį prieš aisčius (veikiausiai sembus ir kuršius).
Žr. šaltinius.
376 m.
hunai sumušė gotus. Karalius Hermanarikas žuvo.
454 m. gotai ir
gepidai sumušė hunus mūšyje prie Nedao upės.
476 m. Vakarų Romos
imperija buvo oficialiai panaikinta germanų karvedžio, vardu Odoakras,
kuris tapo Italijos karaliumi.
493 m.
ostrogotų karalius Teodorikas (475-526) užgrobė valdžią Italijoje.
Apie 523-526 m.
Kasiodoras karaliaus Teodoriko vardu parašė laišką aisčiams, dėkodamas
jiems už karaliui atsiųstą gintarą.
Apie 551 m.
gotų istorikas Jordanas veikale Gotų kilmė ir žygiai aprašė aisčius
kaip taikius žmones, gyvenančius Baltijos jūros pakrantėje.
Žr. šaltinį.
Apie 833-836 m.
aisčiai paminėti Einhardo Karolio Didžiojo gyvenime.
Apie 840 m., anot
Sakso Gramatiko, legendinis vikingų vadas Ragnaras Lodbrokas surengė žygį
prieš sembus ir kuršius.
853 m.
danai puolė kuršių (Cori) gentį, kuri "kadaise priklausiusi švedų
valdžiai, bet jau gerokas laikas praėjo, kaip jie sukilo ir stengėsi tapti
nepriklausomi". Danams pralaimėjus jungtinei 5 kuršių žemių kariuomenei,
švedų karalius Olafas surengė sėkmingą antpuolį prieš kuršius, paėmė
Zėburgą (Gruobinią) ir privertė Apuolę (Skuodo raj.) sumokėti išpirką.
Tokiu būdu Apuolė tapo pirmąja rašytiniuose šaltiniuose (Rimberto
parašytame Anskaro gyvenime) paminėta Lietuvos vietove.
857 m. danų vikingas
Rorikas užvaldė dalį Jutlandijos. Anot Sakso Gramatiko, savo valdymo
pradžioje Rorikas jūrų mūšyje nugalėjo švedus, kuršius ir vakarų slavus.
Apie 860 m. švedų
Upsalos karalius Erikas Eimundsonas, anot Olafo Haraldsono sagos (Heimskringlos
sudėtyje), "kiekvieną vasarą rengdavo žygius į skirtingas šalis, ir
užkariavo Suomiją, Kirjalalaną, Kuršą, Estiją ir visas aplinkines Rytų
šalis".
862 m. Rorikas (Riurikas)
buvo pakviestas valdyti Naugardą. Jo įpėdinis Olegas 882 m. užkariavo
Kijevą ir padėjo pagrindus Kijevo Rusios valstybei.
Apie 870 m.
prūsų vardas pirmą kartą paminėtas vadinamajame "Bavarų Geografe".
Apie 890-893 m.
anglosaksų keliautojas Vulfstanas aprašė aisčius, gyvenančius į rytus nuo
Vyslos upės žiočių, ir jų prekybos centrą Trusą. Jis pastebėjo, kad jų
šalis buvo didelė, jie turėjo daug pilių, o kiekvienoje pilyje buvo
karalius. Tarp šių karalių buvo daug kovų. Jis taip pat plačiai aprašė
aisčių laidojimo papročius ir mirusiojo turto dalybas per raitelių
lenktynes.
Apie 935 m. norvegų
vikingai Egilis ir Thorolvas plėšikavo kuršių žemėse. Egilis buvo kuršių
paimtas į nelaisvę, bet išsivadavo pats ir išvadavo 3 danų vikingus,
išžudydamas jį nelaisvėn paėmusius kuršius bei sudegindamas namus,
kuriuose buvo įkalintas.
Apie 965 m. arabų
keliautojas Ibrahimas Ibn Jakubas rašė, kad prūsai, gyvenantys prie jūros,
garsėjo savo narsumu. Jie turėjo savo kalbą ir nekalbėjo kaimynų kalbomis.
Apie 970 m. norvegų
erlas Hakonas, remiamas Danijos karaliaus, puolė kuršius ir sembus.
X amžiaus pabaigoje
Švedijos karalius Erikas Segerselis, sakoma, buvo užvaldęs Estiją,
Livoniją, Kuršą ir Suomiją.
983 m. Kijevo didysis
kunigaikštis Vladimiras puolė jotvingius.
997 m. balandžio 23 d.,
Lenkijos karaliaus Boleslovo Narsiojo į Prūsiją pasiųstas misionierius šv.
Vaitiekus-Adalbertas, buvo nužudytas prūsų.
Tomas Baranauskas
 Įvadas 1009-1183
m. chronologija
|
|
